Išvaizdus ir talentingas
„Po operos menu prisodrintų metų šis sezonas bus kupinas simfoninės muzikos. Mane nublokš į keturis pasaulio kampelius“, – koncertų sezonui prasidedant džiaugėsi V. Vanoostenas.
Vienoje jo laukė mitinė „Musikverein“ salė, jau buvo numatyti koncertai su Monrealio orkestru, programos Lenkijoje, Lietuvoje. Maestro džiaugėsi galėsiantis diriguoti tokius fantastiškus kūrinius kaip Claude Debussy „Jūra“, „Dafnis ir Chloja“, Jano Sibeliaus, Igorio Stravinskio, Ludvigo van Beethoveno, Richardo Strausso ir kitų autorių kūrinius, pasirodyti su tokiais solistais kaip Vilniuje koncertuojantys broliai Jussenai ar laukiamiausi mūsų laikų fleitininkai Emmanuelis Pahudas ir Mathieu Dufour...
Paryžiaus konservatorijoje V. Vanoostenas studijavo Michaelio Beroffo fortepijono klasėje. Galima jį išgirsti ir skambinantį scenoje. Tačiau muzikas ėmėsi dirigavimo studijų, kurios nuvedė į Suomiją. Šio meno jis mokėsi pas batutos meistrą Esa-Pekka Saloneną.
V. Vanoosteno muzikinei brandai įtakos turėjo kompozitoriai Peteris Eötvösas, Pierre`as Boulez'as, o dabar – Danielis Barenboimas, kurio asistentu jis dirba Berlyno teatre „Staatsoper unter den Linden“.
„Randu savo brangųjį Mokytoją vėl prie stalo su Beethoveno Devintąja simfonija, kurią jis taip gerai pažįsta! Ypatinga akimirka. Linkiu ilgo gyvenimo visada įkvepiančiam Maestro!“ – su tokia didžia pagarba jis kalba apie savo šefą, teatro vyriausiąjį dirigentą, puikų muziką D. Barenboimą.
Su dirigentu klausytojai dažniausiai susipažįsta, išgirdę atliekamą stambios formos kūrinį. Nors V. Vanoostenas su mūsų orkestru parengė nebe pirmą programą, jis kas kartą savaip atsiskleidžia skirtingų epochų kompozitorių kūrinių interpretacijas.
Išskirtiniu šio koncertų sezono įvykiu liks ir naujo lietuviško kūrinio, skirto 700-ajam Vilniaus gimtadieniui paminėti, pasaulinė premjera. „Vilniaus festivalio“ užsakymu simfoninę drobę „Bruckner Revisited“ sukūrė Mindaugas Urbaitis.
Ką reiškia perskaityti partitūras?
M. Urbaičio kūrinio „Bruckner Revisited“ pavadinimas byloja tai, kad kompozitoriaus ypatingas dėmesys buvo sutelktas į A. Brucknerio partitūras, muziką. Gal norėta ją komentuoti, gal kompozitoriui skirti savo dėmesį, gal bandyti rasti nūdienos ir vėlyvųjų romantikų kūrybos ar amžinųjų ryšių.
Sakyčiau, „Bruckner Revisited“ reikštų perskaitytą, perklausytą, permąstytą kompozitoriaus, vėlyvojo romantiko Antono Brucknerio kūrybą ir siekį koncentruotai replikuoti į praėjusių šimtmečių estetikos fenomeną. Trumpiau tariant – sukurti muziką „sekant Bruckneriu“.
Tokia praktika M. Urbaičio kūryboje nebe pirmiena. Įvairiais metais jo varijuoti J. S. Bacho kūrybos motyvai („Bachwariationen“), ažūre atgimė Richardo Wagnerio muzika (Friedrich Nietzsche`s sufleruotu pavadinimu – „Der Fall Wagner“). Ankstesniais metais jau buvo pamėginta atliepti ir A. Brucknerio paveikslą („Bruckner Gemӓlde“).
„Vargu ar tuo siekiu kaip nors paveikti klausytoją. Muzikos poveikis kyla iš kiekvieno sukauptos asmeninės patirties ir jautrumo muzikai, todėl jis labai individualus. Yra žmonių, kuriuos muzika veikia kone taip stipriai, kaip haliucinogenai, bet yra ir tokių, kurių jokia muzika neveikia kokiu nors ypatingu būdu... Prieš kurdamas apmąstau kūrinio visumos įvaizdį. Mane muzika ir žavi savo abstraktumu. Vizualizuoti žodžiais niekaip negalėčiau jokios muzikos“, – yra sakęs. M. Urbaitis.
O gal pabandyti vos kartą išgirstai M. Urbaičio muzikai suteikti spontaniškai pajaustą kalbinį kūną? Iš vos girdimos tolybės artėja garso paslaptis. Kaip ne vienoje Brucknerio simfonijų įžangoje. Tarsi teatro scenoje, palengva tamsoje atverdama šviesų peizažą, ima skleistis uždanga.
Nuosekliais pasikartojimais siekdami kulminacijų, garsynai artėja. Subtiliai konstruojamą galingo skambesio kūną sutvirtina A. Bruckneriui būdingos ritmikos, trejinių judėjimas. Į romantizuotą pasaulėvaizdį įsiveržusios taip tikusios atpažįstamo minimalizmo ląstelės styginių partijose, tarytum naujojo amžiaus Scherzo, tapo epochas apjungiančiomis sijomis.
Vertas, prasmingas ir jautrus M. Urbaičio sukurtas devynių simfonijų autoriaus austro A. Brucknerio pagerbimas.
A. Brucknerio gyvenimo vingiai
Būsimasis kompozitorius augo Austrijos kaime, netoli Šv. Florijono vienuolyno. Savo disciplinuotu akademiniu pasirengimu, stipriais religiniais polinkiais ir neįprastai lėtu brandos keliu A. Bruckneris labiau priminė baroko ar renesanso epochos kompozitorių, o ne romantizmo epochos gaivalą.
Siekęs tapti garsiu vargonininku, vėliau Europoje rengė solinius koncertus. Dėmesingai studijavęs Ludwigo van Beethoveno kūrybą, būdamas jau 40-ties susižavėjo, sekė kompozitoriumi maištininku Richardu Wagneriu. Tačiau nė viena A. Brucknerio simfonija nėra programinė, išskyrus Devintosios dedikaciją „Dievo didybei“. Kontrapunkto studijos išugdė daugiabalsiško girdėjimo įgūdžius kūryboje.
Pasirodžiusios A. Brucknerio simfonijos dėl savito stiliaus sulaukė griežtos kritikos, ypač rašytos tais metais dominavusio Vienos muzikos veikėjo Eduardo Hanslicko. Vienoje, mokant jaunuolius daugiabalsės muzikos kalbos, kompozitorius garsėjo kaip kaprizingas keistuolis, vadintas „katalikiško kaimo bamba“, taip ir negebantis išsirinkti žmonos. Paskutinį kartą nevykusiai bandė prisišnekinti jauną kambarinę būdamas 70-metis, keli metai prieš mirtį.
Visą gyvenimą A. Bruckneris nepasitikėjo ir savimi. Jo simfonijos buvo vis tobulinamos, taisomos. Nežinia kurią Ketvirtosios simfonijos „Romantinės“ versiją girdėjome „Vilniaus festivalio atidarymo metu.
Perteikė simfonijos dvasią
Mišių, motetų, kitų sakralinių chorinių kūrinių virtinėje devynios simfonijos. Būtent Ketvirtoji, romantiškoji, A. Brucknerį įvedė į pripažintų kompozitorių ratą. Ji buvo sukurta 1874 metais, tačiau pirmą kartą atlikta Vienoje 1881-siais. Po daugelio taisymų, koregavimų visa simfonija buvo atlikta Lince 1975 metais.
Iš muzikologinių įrodymų paaiškėjo, kad A. Bruckneris vis tik Ketvirtajai simfonijai buvo sumanęs programą. 1884 m. gruodžio 8 d. laiške dirigentui Hermannui Levi Bruckneris kompozitorius rašė: „Pirmuoju etapu po nakties miego dieną skelbia ragas. Antroji dalis skirta dainos pašlovinimui. Trečioji – medžioklės scenos“.
Kompozitoriaus bendražygis Bernhardas Doibleris rašė: „Viduramžių miestas – aušra – ryto skambučiai skamba iš miesto bokštų – atsiveria vartai. Ant išdidžių žirgų riteriai išsiveržia į lauką, juos apgaubia gamtos magija – miško čiurlenimas – paukščių giesmė – ir taip romantiškas paveikslas vystosi toliau...“ Ir liaudies šventė (tik jau ne „festivalis“, kaip pateikiama festivalio buklete).
Koncerte dirigento V. Vanoosteno nugludintas orkestras puikiai perteikė simfonijos dvasią. Didžiulis, ilgas kūrinys atliepė dainingąjį pradą. Jautriai kuriami vaizdiniai dinaminiais potėpiais išryškino solinių instrumentų epizodus. Puikiai grojo varinių instrumentų ansambliai (įspūdinga buvo trečioji dalis), skambėjo gražūs medinių pučiamųjų solo. Raiškūs, dainingi, grakštūs lendlerį menantys styginių pasažai.
Sudėtingą kūrinį mintinai dirigavęs V. Vanoostenas raiškiai kūrė jo dramaturgiją, puikiai valdė daugiabalses sąšaukas ir poetinį tekstą.
Ak, solistė...
Koncerte dalyvavo tituluota solistė – prancūzų ir belgų violončelininkė Camille Thomas. Žavi moteris, puikus violončelės garsas. Tačiau Camille Saint-Saenso Dalilos arijos (taip reikėtų vadinti ir programėlėje) atlikimas daugiau priminė šaržą nei plačios kantilenos dainavimą.
Nemaloniai ir neprofesionaliai atrodė intonacijos nestabilumo ir teatrališkų pozų darinys atliekant ir kitą, keistai pasirinktą kūrinį – Claude'o Debussy-Sally Beamish Siuitą violončelei ir orkestrui.
