Pagal viso pasaulio vaikų mylimos švedų rašytojos A.Lindgren (1907–2002) knygą apie paprastą septynmetį mėlynakį berniuką, vieną dieną susipažįstantį su Karlsonu, kuris gyvena ant stogo, pastatytas spektaklis gvildena drąsos priimti gyvenimą ir jo pokyčius, augančios atsakomybės ir tapimo suaugusiuoju temas.
„Tie, kurie neskaitė A.Lindgren knygos, bet žiūrėjo sovietmečiu pastatytą animacinį filmuką, mano, kad Karlsonas atsirado dėl to, jog Mažylis buvo vienišas ir jam reikėjo draugo“, – sakė režisierius.
Tačiau, jo manymu, romane viskas kiek kitaip. Mažylis – mylimiausias vaikas šeimoje, kuris turi daugybę žaislų, įvairiausių daiktų ir netgi draugų. Jis neturi tik problemų...
„Supratau, kad Karlsonas – tai yra pats gyvenimas, kuris ėmė ir vieną dieną atskrido pro langą! O tai, ką jie veikia kartu, yra visiškai „kreizi“ – tai mane labiausiai ir traukia.
Svarbi tema yra ir vaikščiojimas stogais – drąsa rizikuoti ir atrasti savyje tai, ko nežinojai esant“, – atviravo A.Storpirštis.
Kalbėdamas apie spektaklio formą režisierius akcentavo, kad muzika, šokiai, kvailiojimas ir humoras yra būtinos dalys šiame spektaklyje ir jų bus sočiai. Ir prisipažino, kad, kaip ir kituose jo darbuose, „bus šiek tiek komiksų, absurdo ir daug autoironijos“.
„Ainis labai pasitiki dailininku ir jo pasauliu, todėl kurdama jaučiuosi labai laisvai.
Mūsų spektakliai nėra formalūs, didaktiniai“, – sakė spektaklio dailininkė Neringa Keršulytė, su šiuo režisieriumi dirbanti jau ne pirmą kartą.
Dailininkė atskleidė, kad šiame spektaklyje kalbama apie prisiminimus, – suaugęs Mažylis išgyvena šeimos, vaikystės atsiminimo momentą. O kas yra atsiminimas? Kažkas labai epizodiško, gražaus, bet nebūtinai tikro.
Tad scenografija labai sąlygiška, monochrominė – didesnis vizualinis krūvis tenka personažui, jo figūrai.
Yra tam tikros absurdo stilistikos – skirtingų mastelių, keistų spalvinių derinių, neatitikimo momentų. Personažų figūros primena lego ar populiaraus kompiuterinio žaidimo „Minecraft“ figūrėles, o grindys – žaidimų lentą.
Mat dailininkei norėjosi sukurti nuorodas į žaidimo, į internetinės erdvės charakterį ir tuo pat metu, paradoksas, – retro nuotaiką.
„Karlsono – išvaizdaus, protingo ir apvalaino vyruko pačiame stiprume (kaip kad pats save apibūdina) – vaidmenį atlieka viena jauniausių „Lėlės“ teatro aktorių – Indrė Vėlyvytė.
„Esu labai dėkinga Ainiui už palaikymą, pasitikėjimą ir tokį nuoširdų procesą. Anksčiau, studijų metu, buvau linkusi viską dramatizuoti. Labai smagu patirti, kad per komediją ir atsipalaidavimą galima tiek rimtų dalykų pasakyti! O Karlsonas man atrodo labai gyvas, spalvingas ir drąsus! Jis nebijo būti savimi, net jei jo kažkas ir nepriima“, – sakė aktorė.
Pirmaisiais artėjančios premjeros įspūdžiais dalinosi ir Mažylį vaidinantis aktorius Dainius Tarutis.
„Kaip su Ainiu juokavom, tai jo režisuotuose spektakliuose vaikus vaidinsiu iki 60 metų – tai jau trečias spektaklis, kuriame vaidinu berniuką. Aštuonmetis Alanas iš pirmųjų darbų buvo ramesnis, baikštesnis, jautresnis – jo tėvai, užsiėmę savais reikalais, visai neturėjo jam laiko, tad jis buvo labai pasimetęs ir vienišas.
Tuo tarpu Mažylis, priešingai, labai mylimas tėvų, išpopintas, turintis gana daug materialių gėrybių. Visgi, ir jis neturi tikro draugo, tikro pašnekovo, nuotykių, išdaigų kompaniono. Kol vieną dieną pro langą su trenksmu įskrenda Karlsonas, su kuriuo galima kartu augti, patirti tikrą gyvenimą“, – pasakojo aktorius.
Ir pridūrė, kad pats kūrybinis procesas buvo labai smagus – per repeticijas kartais tiek juokdavosi, kad net sugrįžus namo skaudėdavo pilvai.
Spektaklio „Karlsonas“ kompozitorius – Arturas Jelinas, šviesų dailininkas – Pijus Vasiliauskas, choreografas – Kipras Chlebinskas. Vaidina teatro „Lėlė“ aktoriai: Indrė Vėlyvytė, Dainius Tarutis, Eliza Bondarenko, Šarūnas Gedvilas, Sigita Mikalauskaitė, Almira Grybauskaitė, Lijana Muštašvili, Deivis Sarapinas, Asta Stankūnaitė, Justina Jukonytė.
