Šio kompozitoriaus vardu pasivadinęs ansamblis siekia supažindinti publiką su italų virtuozo kūryba ir atlikti gana retai skambančius kamerinės muzikos opusus, skirtus smuikui, gitarai, altui ir violončelei.
Šia proga – pokalbis su ansamblio įkūrėju, smuikininku ir dirigentu Mario Hossenu. Paneigdamas įsigalėjusius gandus jis pristatė visai kitokį Paganini portretą ir pasidalijo mintimis apie atlikėjų misiją: praturtinti savo aplinką ir prabilti, kalbėti per muziką.
– Pradėkime nuo jūsų, kaip muzikanto, kelionės pradžios – būdamas vos penkerių paprašėte smuiko ir nebesiskyrėte su juo. Ar prisimenate tą akimirką?
– Žinoma, prisimenu ir šią, ir kitas nepamirštamas akimirkas, susijusias su mano muzikinės kelionės pradžia. Artimoje aplinkoje mane supo meilė ir muzika – ypač prisimenu močiutės dainas, su kuriomis užaugau. Šie momentai atsigamina, kai klausausi savo žmonos, dainuojančios mūsų sūnui – tose dainose tiek grožio ir išminties. Man be galo brangu tokios tradicijos, šeima, tikėjimas.
Vaikystėje mane supo muzika, nes mano mama buvo operos solistė. Būtent ji, o vėliau ir pirmieji mokytojai pastebėjo mano muzikinį talentą. Iš prigimties pasižymėjau stipria emocine išraiška – tai atskleidė ir mano atsidavimas smuikui.
Puikiai prisimenu ir savo pirmąjį koncertą – perpildyta Profsąjungos kultūros namų salė mano gimtajame Plovdivo mieste (senovinis Filipopolis), prožektorių šviesos, neapsakomas jaudulys, mano mamos ir pirmojo mokytojo Atano Bachvarovo meilė ir rūpestis...
Tie prisiminimai, tos laimės akimirkos liks su manimi visam gyvenimui. Neįsivaizduočiau nieko kitaip – nuo pat pradžių buvo aišku, kad mano gyvenimas priklauso scenai.
– O kodėl pasirinkote būtent smuiką?
– Savo meilę smuikui nusakyčiau kaip lemtingą pašaukimą – tai mano, kaip menininko, gyvenimo prasmė ir išraiška. Man smuikas yra įrankis dalintis savo jausmais ir mintimis su publika. Menininkai per muziką siekia ne tik tobulėjimo, bet ir stengiasi praturtinti juos supančių žmonių pasaulį, kurdami savitą dvasingumo atmosferą.
– Paminėjote lemtį, dvasingumą. Girdint jus grojantį susidaro įspūdis, kad muzikavimas yra jums ne darbas, o pašaukimas.
– Taip, muzika man yra pašaukimas. Galiu tai palyginti su sakraline vienove – kompozitorius (dieviškoji žinia), interpretuotojas (jausminio prado perdavėjas) ir publika (dvasinė terpė). Mūsų, t. y. atlikėjų, misija – koncerte per savo įvaizdžio ir dvasios prizmę „perpasakoti“ ir emociškai perteikti partitūrose užkoduotą žinią, padaryti ją suprantamą publikai.
Be abejonės, profesionalui svarbu nuo mažens įvaldyti techniką, patį amatą, tačiau tai tėra gero ir sėkmingo kelio sąlyga, būtina ugdant talentą. Kalbant apie kūrybiškumą apčiuopiama daug gilesnė ir svarbesnė plotmė, o galimybė kurti tampa tam tikra dovana.
Reiktų nepamiršti Niccolò Paganini kredo – „reikia stipriai jausti, jei nori, kad pajustų kiti“. Šis teiginys labai panašus ir į kito didžio italų smuikininko Giuseppe’s Tartini mintį – „norint gerai groti, reikia gerai dainuoti“. Turėtume visada prisiminti, kaip svarbu puoselėti grojimą, kuris kalba (suonare parlante), perduoda žinią.
– Esate laikomas vienu geriausių Niccolò Paganini muzikos interpretuotojų ir žinovų. Įrašėte visą didžiojo smuikininko kūrybos palikimą, o jame yra ypač retai atliekamų opusų. Kodėl skiriate tiek dėmesio būtent šiam kompozitoriui?
– Nuo pat mažens mėgau groti Paganini muziką. Daugelis ją sieja su atlikimo technikos viršūne, neįveikiamu barjeru, tačiau man jo muzikinė kalba visad buvo artima ir suprantama. Paganini įkvėpė dar mokykloje – nuo to laiko mano repertuare yra visi jo koncertai bei 24 kaprisai smuikui solo. Būti pirmuoju atlikėju, įrašiusiu daugiau nei 25 kompaktines plokšteles tiek Paganini, tiek kitų autorių kūrinių – dalinis išsikeltų tikslų įgyvendinimas.
– Ar galite pasidalinti įžvalgomis apie fenomenalią Paganini asmenybę, apie kurią muzikos istorijoje pateikiama tiek daug mitų ir net mistifikuotų faktų, kaip kad sielos pardavimas velniui manais į genialumą, koncertuose lakstančios žiežirbos dėl ugningo grojimo ir pan.?
– Taip, per visą istoriją apie Paganini buvo sukurta daugybė mitų ir gandų. Romantizmo laikų Europoje Paganini virtuoziškumas, jo įžūlumas atrodė kaip herojiškas iššūkis, neapsakomas žmogaus noras peržengti savo prigimties ribas ir galimybes, pasiekti neįmanomus dalykus. Toks Paganini įvaizdžio formavimas turi net tikslią datą – 1828 m. kovo 29-oji.
Tą dieną Paganini pirmą kartą koncertavo prieš milžinišką auditoriją Europos sostinėje Vienoje. Būtent Austrijoje prasidėjo jo įsimintiniausių koncertų serija, trukusi dešimtmetį, – iki 1837 m. jis grojo svarbiausiuose muzikos centruose, tokiuose kaip Berlynas, Varšuva, Praha, Paryžius, Londonas. Be jokios abejonės, jis buvo vienas pirmųjų menininkų muzikos istorijoje, tapęs žiniasklaidos žvaigžde!
Tuo metu ir paplito Paganini figūros sąsajos su keistumo, naujovių nešėjo, antgamtiškumo ar net Mefistofelio įvaizdžiais. Paradoksalu, kad šie mitai visiškai neatitinka Italijoje augusio genujiečio smuikininko gyvenimo, kuris, anot biografų, pasižymėjo santūrumu ir neturėjo jokių demoniškumo apraiškų.
Su Paganini bendravę biografai Georgas Harrysas ir François-Josephas Fétis paliko informacijos, kuri mums byloja apie kuklių įpročių žmogų, mažai besidomintį žemiškojo gyvenimo triukšmu ir visiškai neatitinkantį ekstravagantiškos figūros mito.
– Paganini linija driekiasi ne tik per jūsų, kaip solisto, repertuarą, bet yra būdinga ir jūsų įkurtam „Paganini Ensemble Wien“ ansambliui, kuriame kartu grojate su Marta Potulska (altas), Alexanderiu Swete (gitara) ir Liliana Kehayova (violončelė). Kaip kilo šio ansamblio idėja?
– 2016 m. italų įrašų kompanija „Dynamic“ mane pakvietė įrašyti originalias dar neskambėjusių mėgstamiausių Paganini kūrinių versijas. Dėl koronaviruso pandemijos radome laiko pasirengti sudėtingam projektui ir priėmėme pasiūlymą įrašyti visus Paganini kamerinės muzikos kūrinius.
Tam su savo draugais iš Vienos, pripažintais solistais ir kamerinės muzikos atlikėjais, sukūrėme ansamblį „Paganini Ensemble Wien“. Kartu įrašėme visus Paganini gitaros kvartetus ir šiuo metu esame bene vienintelis ansamblis pasaulyje, susitelkęs į visapusišką Paganini kūrybinį palikimą.
– Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie iššūkius ir atradimus, su kuriais susidūrė šis ansamblis, interpretuodamas Paganini kūrinius?
– Paganini kūryba gali būti laikoma transcendentine vien dėl repertuaro smuikui solo, joje pasireiškiančio virtuoziškumo ir neeilinio solisto amplua. Verta nepamiršti, kad jis buvo ne tik puikus kompozitorius, smuikininkas, bet ir altininkas, gitaristas, sukūręs kamerinės muzikos perlų. Būtent jo kūriniuose ansambliams galime susipažinti tiek su jautriuoju Paganini, tiek su ultimatyviu novatoriumi – gyvendamas tarp didžiųjų klasikų, savo epochos kontekste jis kūrė revoliucingą muziką.
Paganini kamerinės muzikos modelių reikia ieškoti ne Vienos klasicizmo pavyzdžiuose, o šiuolaikinių italų ir prancūzų autorių kūryboje. Jis 20 metų anksčiau už visus svarbiausius romantizmo kompozitorius nauju rakursu pažvelgė į kamerinę muziką – sukūrė 18 kvartetų, per 70 smuiko sonatų ir 100 kūrinių gitarai. Net genialusis Franzas Schubertas rašė po savo koncerto Vienoje – „išgirdau angelų balsų giesmę“.
– Ko galima tikėtis Vilniaus festivalio birželio 4 d. koncerto programoje?
– „Paganini Ensemble Wien“ savo pirmajam koncertui viename svarbiausių Lietuvos festivalių parengė įdomią programą, kuri bus atliekama senoviniais instrumentais. Skambės Paganini Kvartetas smuikui, altui, gitarai ir violončelei, op. 4 nr. 1, dar vienas jo kvartetas tai pačiai sudėčiai Nr. 9 D-dur, Terzetto D-dur smuikui, violončelei ir gitarai bei Paganini tema su variacijomis pagal Kapričą, op. 2 Nr. 24.
Programoje išgirsite ir specialų šiuolaikinį Rainerio Bischofo kūrinį „Gitarrenquartett“ (lietuviška premjera), dedikuotą mano naujagimiui sūnui. Publika turės progą išgirsti kitokį, savotiškai naują Paganini kūrybinį palikimą ir pajusti „Paganini Ensemble Wien“ ansamblio perteikiamas emocijas.
