Režisierė, pjesių autorė, „Labaiteatro“ įkūrėja A. Sunklodaitė kuria ir vaikų, ir suaugusiųjų auditorijai, įvertinta „Auksiniu scenos kryžiumi“ bei kitais svariais teatro apdovanojimais, yra sukūrusi ne vieną populiarų spektaklį vaikams. Suprasti vaikus, patraukliai vaikams parašyti įtikinamą istoriją ir jiems kurti – išties sudėtingas uždavinys, kurio sprendimo būdus gali atskleisti tik pati režisierė.
– Kaip mokotės pažinti vaikų kalbą, kurti įtraukiančius spektaklius bei išlaikyti mažųjų dėmesį teatrinio vyksmo metu?
– Gyvenime remiuosi keliais dalykais – bandau nepamiršti ir vadovautis savo vaikystės prisiminimais, paauglystės, jaunystės išgyvenimais. Stebiu vaikus, bendrauju su jais ir taip ieškau galimybių juos pažinti. Darau ir tam tikrus socialinius tyrimus. Svarbu ir tai, kad turėjau labai puikią teatro mokyklą. Mano kurso vadovai buvo Aidas Giniotis ir Nijolė Gelžinytė, kurie labai gerai išmanė teatro vaikams subtilybes. Esu išėjus didžiulę „Keistuolių teatro“ mokyklą, kuri vėliau man tapo kiek per ankšta, tad natūraliai pradėjau ieškoti kažko daugiau, įvairiau, tačiau ji yra didžiulė ir svarbi mano profesinio bagažo dalis ir ja iki šiol remiuosi arba su ja polemizuoju.
– Ar esi uždavusi sau klausimą – kodėl tapai būtent spektaklių vaikams kūrėja? O gal tavyje vis dar gyvas vidinis vaikas?
– Man atrodo, kad tas vidinis vaikas manyje netgi labai gyvas. Taip, daugiausiai kuriu vaikams, bet tai nereiškia, kad neįdomu kurti suaugusiems. Ir, tiesą sakant, kuo toliau, tuo įdomiau statyti spektaklius įvairesnei publikai, bet kurti vaikams ir jaunimui man tikrai nuoširdžiai patinka.
– Kokiai vaikų grupei yra kurti lengviau, o kokiai sunkiau įtikti?
– Kuriant skirtingoms amžiaus grupėms esama savų sunkumų bei niuansų. Negaliu pasakyti, kas sunkiau ar lengviau. Gerai, kai kūrėjai galvoja apie amžiaus grupę, kuriai jie stato spektaklį. Būtų šaunu, kad ir teatras į spektaklius kviestų vaikus pagal amžiaus grupes. Nes jei vaikas ateis ne į savo amžiaus grupės spektaklį, vėliau jis gali daugiau visai nebenorėti eiti į teatrą. Neseniai man viena suaugusi mergina pasakojo, kad vaikystėje drauge su mama žiūrėdavo pačius įvairiausius spektaklius ir filmus, skirtus ir vaikams, ir suaugusiems, o paskui naktimis sapnuodavo košmarus iš tų nesuprantamų spektaklių ir filmų, bet mamai nieko nesakydavo. Ir tik neseniai prisipažinusi, kaip nenorėdavo eiti į tą teatrą ar kiną.
– Žiūrint spektaklių pasiūlą Lietuvoje, kokie vaikai pagal amžiaus grupę nuskriausti labiausiai?
– Dar visai neseniai buvo nuskriausti paaugliai. Dabar spektaklių paaugliams jau atsiranda. Nedaug spektaklių 8–12 m. vaikams, kurie jau ne mažiukai ir nebepatinka spektakliai apie kiškučius, bet ir ne paaugliai, kurie galėtų narplioti sudėtingesnes temas. „Labaiteatre“ šiai amžiaus grupei pagal lietuvių liaudies sakmes esu pastačiusi spektaklį „Siaubo pasakos“. Spektaklį interpretavome šiuolaikiškai, ir tai labai pasiteisino. Premjerinis spektaklis „Mano tėtis – skrajūnas“, kuris savo gyvenimą tik pradeda, sukūriau Vilniaus senajame teatre, o jis šiai amžiaus grupei kaip tik skirtas.
– Vilniaus senajame teatre savo kelionę pradėjai spektakliu „Musė“, skirto patiems mažiausiems. Šiuo metu šis spektaklis vienas populiariausių. Kokia šio spektaklio paslaptis, kuo jis vaikus patraukia?
– Teatro vadovė pasiūlė paskaityti Renatos Muchos poeziją, kurios anksčiau nežinojau, ir ta poezija mane papirko! O Vilniaus senajame teatre sutikau talentingų aktorių, su kuriais labai lengvai radome bendrą kalbą ir ėmėme lipdyti „Musės“ pasaulį. Skaitėm eilėraščius, juos analizavom, fantazavom ir neįtikėtinai daug juokėmės. O tada surašiau istoriją apie ką tik gimusią Musę, kuriai viskas labai įdomu ir ji stačia galva neria pažinti ją supantį pasaulį. Niekur apie tai nekalbėjau, bet toje istorijoje daug poetės R. Muchos biografijos detalių. Ir ne vien linksmų. Ten nėra nė vieno atsitiktinio eilėraščio ar tik dėl grožio sugalvoto personažo. Esu laiminga, kad aktoriams vaidinti šį spektaklį labai patinka. Gal todėl jis žiūrovų ir mėgstamas.
– Spektaklio patrauklumas daug priklauso ir nuo aktorių, ar Vilniaus senojo teatro trupė turi savo išskirtinį veidą?
– Tai profesiškai labai stipri trupė. Šis kolektyvas – tarsi šeima, su visais šeimoje nutinkančiais dalykais, bet gal ne tokie išsibarstę, išsitaškę. Man su tais žmonėm dirbti labai patinka.
– Spektaklis „Kai užaugsiu, būsiu...“ – labai muzikalus, įtraukiantis. Šį spektaklį žinau iš anksčiau, kaip „Labaiteatro“ spektaklį lietuvių kalba. Kas paskatino pastatyti jį ir Vilniaus senajame teatre?
– Artėjant kalėdiniam laikotarpiui, kaip ir visuose teatruose yra kuriami spektakliai vaikams, šeimoms. Tad Vilniaus senojo teatro vadovybė manęs paklausė, ar negalėčiau kažką pasiūlyti. Kadangi laiko nebuvo daug, pagalvojau: „Padarykim koprodukciją su „Labaiteatru“ ir adaptuokim spektaklį „Kai užaugsiu, būsiu...“ kita kalba. Šis spektaklis Vilniaus senajame teatre prigijo ir liko gyvuoti toliau. Spektaklį galima rodyti įvairiose erdvėse – teatro aplinkoje, lauke, stadione ar kamerinėje erdvėje, nes jis labai paslankus. O aktoriams tai – gera profesinė mankšta ir patirtis.
– Premjerinis „Mano tėtis – skrajūnas“ visai kitoks savo forma. Ne toks interaktyvus...
– Nesutikčiau, kad spektaklis nėra interaktyvus, nes interaktyvumas turi įvairių formų. Spektaklyje „Mano tėtis – skrajūnas“ žiūrovai kviečiami tapti Skrajūnų šventės dalyviais, sirgaliais. Vaikai kartu su personažais laukia šventės, kuri tampa spektaklio kulminacija. Ponas Pupas žiūrovus moko skanduočių, ragina kuo labiau įsitraukti į veiksmą. Šiuo atveju interaktyvumas paprastas, bet jis čia labai tinka. Netrūksta ir muzikinių intarpų.
– Gyvenime dažnai susiklosto taip, kad vaikus augina vienos mamos. Ir net pilnose šeimose mamos ir vaiko santykis būna tampriausias. Šio spektaklio istorija visai kitokia, joje nagrinėjama vienišo tėčio, svajotojo, kuris nemoka ir nežino kaip auginti savo dukrelę, gyvenimo kelionė. Kodėl svarbu vaikams teatro kalba pasakoti įvairius gyvenimo scenarijus? Kuo ši istorija ypatinga?
– Ši istorija patraukė, – nes ji apie kitokią šeimą. Apie tai kalbėti labai svarbu, apie šeimas, kurios gali būti kitokios – nepilnos. Tie vaikai, kurie yra iš tokių šeimų, kartais turi tam tikrų psichologinių problemų, traumų, o mokykloje pajuokiami. Todėl norėjosi, kad tie vaikai turėtų galimybę save identifikuoti, atpažinti, suprasti, kad ne tik jiems vieniems gyvenime taip būna. Juk gali būti nuostabi šeima ir tik su tėčiu ar tik su mama. Jei taip nutiko, tai dar nereiškia, kad tavo šeima blogesnė, o tavo tėvai tave mažiau myli. Svarbiausia – ryšys tarp žmonių, artimųjų, kurį reikia megzti kiekvieną dieną.
– Spektaklis „Mano tėtis – skrajūnas“ premjera rusų kalba įvyko 2022 m. rugsėjį, o kas paskatino jį pastatyti ir lietuvių kalba?
– Lietuvių ir rusų kalbomis Vilniaus senajame teatre jau buvo pastatytas režisierės Olgos Lapinos spektaklis „Stebuklingoji kreidelė“. O šiuo atveju, kai tik pradėjau repetuoti spektaklį „Mano tėtis – skrajūnas“, aktoriai patys pasiūlė jį vaidinti ir lietuvių kalba, ir taip praplėsti auditoriją. Iš pradžių spektaklio premjera žiūrovus pasiekė rusų kalba, o dabar ir lietuviškai.
– Kodėl mokytojai ir tėveliai turėtų skatinti vaikus pažinti gyvenimą per teatrą?
– Aš savęs kartais klausiu: „Agne Sunklodaite, ar tu ne per daug sureikšmini teatro poveikį vaiko ar žmogaus gyvenime?“ Ar mes, teatralai, galime padaryti įtaką? Kuriame spektaklius, kalbamės su publika įvairiomis temomis, bet kriziniais momentais, kaip dabar, kai vyksta karas ar kiti baisūs dalykai, galvoji: „Jei mes visi, ne tik teatralai, bet ir kultūros darbuotojai, menininkai su visuomene kalbamės aktualiomis temomis, stengiamės pasaulį padaryti geresnį, tačiau tai nesuveikia, ir istorija kartojasi, karai toliau tebevyksta?..“ Tokiomis akimirkomis apima neviltis... O gal visgi taip nėra? Gal mes ir nedarome tos didelės įtakos bei visuomenės negeriname, gyvenimo nepadarome gražesniu? Bet aš esu optimistė!
Va, neseniai pagalvojau: „Jei nors vienas žmogus, vieną dieną po spektaklio išsinešė jam svarbią mintį, jei vaikai pradėjo kalbėtis su savo tėvais, kilo noras pasigilinti, išsiaiškinti, paklausti – ar tai nėra pergalė? Vieno žmogaus, vienos šeimos tobulėjimo, pasikalbėjimo pergalė?“ Gal mes visuomenę bent jau galime skatinti susimąstyti? Prisimenu nutikimą, kai vienas vaikas po spektaklio man pasakė: „Tai buvo geriausia, ką aš patyriau savo gyvenime!“. Tąkart pagalvojau: „Daryti tai, ką darau, verta“.
