Pirmą ir vienintelį kartą Lietuvoje rodomas choreografo Martyno Rimeikio spektaklis „Akli žodžiai“

Pirmą ir vienintelį kartą Klaipėdos Žvejų rūmuose rodysimą spektaklį choreografas sukūrė Poznanės teatro baleto trupei 2020 metais – per patį COVID-19 pandemijos sąstingį.

„Kaip ir daugumoje mano darbų, idėja šiam spektakliui gimė stebint aplinką. Dažnai žmonės nesupranta vienas kito, nes tikruosius savo jausmus slepia po žodžiais, o jie dažniausiai yra daug silpnesni už mintį ar jausmą. Kartais žodžiai – tokie kaip meilė, skausmas ar laimė – gali reikšti visiškai skirtingus dalykus skirtingiems žmonėms.

Bendraudami žodžiais, kuriame labirintus, iš kurių vėliau mėginame ištrūkti, ieškodami tylos. Kalba – mūsų pačių kūrinys, neretai ji nepajėgi tiksliai perteikti minties ar jausmo, kuriuos norime išreikšti žodžiais. Dažnai jiems suteikiame tokias potekstes, kokių tuo metu užsigeidžiame. Taip paskęstame interpretacijose ir perduodame klaidinančią informaciją. Iš to kyla įvairiausios situacijos – nuo dramų iki komedijų...

Kurdamas choreografiją stengiuosi rasti kuo tikslesnį būdą mintis išversti į judesių kalbą. Savo kūriniuose nesistengiu ko nors išspręsti, pamokyti ar ką nors paaiškinti. Esu laimingas, jei mano darbai paskatina žiūrovus susimąstyti ir atrasti savo pačių tiesas bei atsakymus“, – apie savo kūrinį pasakoja choreografas M. Rimeikis.

Pasak vokiečių šokio kritiko Boriso Michaelio Gruhlio (www.tanznetz.de/de/article/2021/drei-teile-ein-ganzes), „vidurinė dalis – tarsi lėtas Adagio, bent jau klasikinės muzikos tradicijoje – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Vilniuje Baleto meno vadovo Martyno Rimeikio „Akli žodžiai“. Joje lyg iš rūko išnyra trys šokėjų poros, tačiau pirmiausiai dėmesį prikausto jas lydinti muzika: Steve'o Reicho „Muzika medžio gabalėliams“. Skambant minimalistinei muzikai penkioms tam tikru tonu suderintoms medžio gabalėlių poroms, šokančios poros pamažu ima plėtoti savo skirtumų dinamiką – iš pradžių jie vos juntami, vėliau tampa vis pastebimesni. 

Galiausiai pokyčiai priveda prie išsiskaidymo – solistai ima atsiskirti nuo grupės. Šokėjai tai susieina į poras, tai vėl išsiskiria – neapleidžia įspūdis, jog visą šį veiksmą kursto nerimas, kurį jiems kelia ankšta scenos erdvė, ribojama aklinos betono ugniasienės scenos gilumoje. Keičiasi apšvietimas, keičiasi ir muzika: skamba Meredith Monk dainos, keli dideli epizodai solistų porai, vokalinio iš šokio meno dermė, viena kita delikati nuoroda į pas de deux tradiciją, ištirpstanti šiuolaikinio šokio variantų gausoje. Kai sugrįžta grupė ir vėl ima megztis dialogai tarp šokėjų, prie šokio raiškos prisideda paslaptingas kvėpavimo garsų vokalizavimas – garsai, ne vienam keliantys erotines ar seksualines asociacijas. Galiausiai, kai jau būna įveikta visa statika, kai žiūrovai jau būna patyrę, kaip judantys šėšėliai šokyje virsta gyvais šokėjais, nebereikia jokių žodžių. „Akli žodžiai“? Ne, atverkite akis šokiui!“

LNOBT baleto meno vadovas, choreografas Martynas Rimeikis pasižymi išskirtiniu meniniu talentu bei savitu kūrybiniu braižu. Klaipėdos publika šį kūrėją pažįsta kaip vieno labiausiai lankomų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuaro spektaklių, o Lietuvos publika – kaip dažniausiai gastrolėse rodomo KVMT šokio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ choreografą.

2012 m. LNOBT baleto meno vadovo, žymaus lenkų choreografo K. Pastoro inicijuotas choreografinių dirbtuvių projektas „Kūrybinis impulsas“ paskatino M. Rimeikį išbandyti savo jėgas kūrėjo amplua. Šiam kasmetiniam projektui M. Rimeikis sukūrė savo pirmąsias choreografines kompozicijas „Belaukiant Godo“ (2012), „Kelionė“ (2013), „Adagio styginiams“ (2014), „Vienas“ (2016). 2014 m. choreografo vardą pirmą kartą įsidėmėjo ir tarptautinė šokio publika, kai „Belaukiant Godo“ buvo pristatyta Diuseldorfe rengiamoje kasmetinėje šokio mugėje „Internazionale Tanzmesse NRW“. Šiuolaikinio šokio miniatiūros, sukurtos Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleiviams taip pat išgarsino jaunąjį choreografą tarptautiniuose šokio konkursuose, padėjo pelnyti atlikėjams apdovanojimų. Savo jėgas jis išbandė ir dramos teatre bei kino aikštelėje, kurdamas choreografiją spektakliui „Tamarikso žydėjimas“ (Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, rež. Ramutis Rimeikis, 2006) bei kino filmui „Nematoma“ (rež. Ignas Jonynas, 2017).

2015 m. choreografas debiutavo LNOBT pirmuoju vienaveiksmiu baleto spektakliu „Visur, kur mes nebuvom“, rodytu baleto triptike „Bolero+“ kartu su Itziko Galilio ir K. Pastoro baletais ir išsyk pelniusiu M. Rimeikiui pirmąjį „Auksinį scenos kryžių“ už geriausią choreografiją. 2017 m. toje pat scenoje pasirodė pilno metro baletas „Procesas“ pagal to paties pavadinimo Franzo Kafkos romaną, pelnęs choreografui antrąjį „Auksinį scenos kryžių“, sulaukęs ne tik kritikų bei publikos liaupsių, bet ir tarptautinės sklaidos „Mezzo“ televizijos kanale. Tokio pat plataus rezonanso ir transliacijų „Mezzo“ kanale sulaukė ir pirmasis choreografo darbas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – 2019 m. čia pastatytas dviejų dalių šokio spektaklis pagal Eduardo Balsio neoklasikinį baletą „Eglė žalčių karalienė“ (1960). Už „Eglę žalčių karalienę“ ir vienaveiksmį šokio spektaklį „Dienos, minutės“ pagal Marijos Paškevičiūtės specialiai sukurtą elektroninę muziką (LNOBT Baletų triptiko dalis, 2019) choreografas pelnė trečiąjį „Auksinį scenos kryžių“. 

Tarp naujausių choreografo darbų – „Blind Words“ pagal Steve‘o Reicho, Lawrence‘o Englisho ir Meredith Monk kūrinius („Akli žodžiai“, Poznanės S. Moniuškos didžiojo teatro triptiko BER dalis kartu su Roberto Bondaros ir Alexanderio Ekmano šokio spektakliais, 2020) ir vienaveiksmis baletas „Šventasis pavasaris“ pagal Igorio Stravinskio muziką (LNOBT Baletų diptiko dalis kartu su K. Pastoro vienaveiksmiu baletu, 2021).

Prie nacionalinės kūrybos choreografas sugrįžo naujausiame savo darbe, režisuodamas ir kurdamas choreografiją Felikso Bajoro operai-baletui „Dievo avinėlis“ (1982), kuris po keturių dešimtmečių sulaukė savo premjeros LNOBT scenoje 2022 m. lapkritį.