Dramaturgiją naujajai premjerai sukūrė rašytoja Sandra Bernotaitė, muziką kuria kompozitorius Andrius Šiurys, kostiumus ir šviesų dizainą – Paulina Simutytė. Spektaklyje vaidina Jaunimo teatro aktoriai Aldona Bendoriūtė, Dalia Morozovaitė, Nerijus Gadliauskas, Ieva Kaniušaitė ir Martynas Berulis.
Lietuvos istoriko, rašytojo ir švietėjo Simono Daukanto (1793–1864) visuomeninės-politinės pažiūros atsispindi jo lietuvių kalba rašytuose istoriniuose ir populiariuose veikaluose. Dirbdamas mokslinį ir kultūrinį darbą jis klojo lietuvių tapatybės pamatus. Svarbiausiu savo uždaviniu laikė ieškoti lietuvių tautos istorijos šaltinių, juos tyrinėti ir rašyti knygas savo tautai, ją šviesti ir kelti jos savigarbą ir savivertę.
Spektaklis „Rubinaitis Peliūzė, arba lietuvio išgyvenimo būdas“ paremtas ne tik žinomiausiu Daukanto veikalu „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, bet ir apysaka „Rubinaičio Peliūzės gyvenimas“, kuri nėra originalus kūrinys, bet labai laisvas, lietuviškajai aplinkai pritaikytas vokiečių autoriaus Joachimo Heinricho Campe‘ės knygos „Robinzonas Jaunesnysis“ vertimas.
Daukantas Robinzoną Kruzą pervadino Rubinaičiu Peliūze, Londoną – Karaliaučiumi, Temzę – Nemunu. Neatsiklausęs tėvų Peliūzė išplaukia į pasaulį ieškoti noties (t. y. nuotykių) ir randa jų iki soties, kai laivas nuskęsta, visi jo keleiviai žūsta, o jį patį bangos išplauna į salą. Spektaklio žiūrovai turės progą ne tik sužinoti, koks likimas laukia į negyvenamą salą nublokšto veikėjo ir jo tenai sutikto naujojo draugo Nedėldienio (t. y. Penktadienio), bet ir aptarti senovės lietuvių išgyvenimo būdą. Keturi objektų teatro aktoriai supažindins žiūrovus su senovės lietuvių pasaulio matymu, kalba, buitimi, nelengvu išgyvenimu stichijų malonėje, leis prisiliesti prie mitologinių temų bei įtrauks į vienos šeimynos tėvų ir vaikų santykių dramą. Juk tokias vertybes kaip pagarba, pasitikėjimas ir meilė imame itin tausoti tik tada, kai pajuntame, kaip lengva jų netekti.
Ši „Rubinaičio Peliūzės“ kelionė kartu yra ir savotiškas spektaklio režisierės S. Degutytės sugrįžimas į Jaunimo teatrą, kuriame ji anksčiau sukūrė ne vieną vaidmenį. 2004 m. ji Vilniuje įkūrė „Stalo teatrą“, kuriame režisavo daugelį daiktų, objektų ir lėlių teatro spektaklių. Degutytės spektakliai dažnai kuriami pagal originalius scenarijus, remiantis liaudies pasakomis, sakmėmis, mitais, pagal vaikų literatūros kūrinius, personažais jos spektakliuose dažniausiai tampa su aktoriaus kūnišku buvimo derinami įvairūs daiktai ir objektai, jiems būdinga garso efektų, kvapų sintezė, etnokultūros tematika, spektakliuose naudojami edukacijos, interaktyvumo elementai.
„Man atrodo, kad šis spektaklis skirtas šeimoms ir vaikams nuo dešimties metų. Nes, viena vertus, Daukanto laikų kalba yra ganėtinai sudėtinga, todėl kartais atrodo, kad spektaklis gali būti nelengvas net ir suaugusiems žiūrovams. Iš kitos pusės, objektų teatro kalba yra tokia lengva, išvaizdi ir žaisminga, todėl spektaklį turėtų be problemų suprasti ir penkiamečiai“, – pasakoja spektaklio režisierė.
„Būtent kalbos sodrumas, vaizdingumas mane labiausiai ir sužavėjo, skaitant Daukanto tekstą“, – sako S. Degutytė. „Apie spektaklį pradėjau galvoti skaitydama „Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ – knygą, kuri yra tarsi lietuvių praeities, mūsų papročių ir pasaulėjautos Biblija. Ir ta Biblija labiausiai žavi ne tik joje aprašytais ritualais ar pačiu mąstymo būdu, bet ir kalba, kuri ne tik atspindi žmonių mąstymą, bet jį ir formuoja“. Pasak režisierės, šiandieniniai vaikai savo kasdienybėje naudoja begales svetimybių: „iš pradžių „paskrolina“, po to „pasvaipina“, tada dar truputį „paeksplorina“... Pamaniau, kad būtų labai žavu, jei po spektaklio praturtėtų ne tik žiūrovo siela, bet ir jo kalba“, – viliasi S. Degutytė. Spektaklio šeimai pagal Simoną Daukantą „Rubinaitis Peliūzė, arba Lietuvio išgyvenimo būdas“ premjera – gegužės 5 d. 18:30 val. ir gegužės 6 d. 15 val. Jaunimo teatro Salėje 99.
* * *
Į Jaunimo teatrą sugrįžtanti...
Saulė Degutytė (1969) – lietuvių teatro aktorė, lėlių teatro režisierė, scenografė, dailininkė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija nuolat rengia kūrybines edukacines dirbtuves įvairaus amžiaus vaikams ir jaunimui, parodas, veda seminarus mokytojams.
2004 m. Degutytė Vilniuje įkūrė „Stalo teatrą“, kuriame režisavo daugelį daiktų, objektų ir lėlių teatro spektaklių. Degutytės spektakliai dažnai kuriami pagal originalius scenarijus, remiantis liaudies pasakomis, sakmėmis, mitais, pagal vaikų literatūros kūrinius. Degutytės spektakliuose personažais dažniausiai tampa su aktoriaus kūnišku buvimo derinami įvairūs daiktai ir objektai, jiems būdinga garso efektų, kvapų sintezė, etnokultūros tematika, spektakliuose naudojami edukacijos, interaktyvumo elementai.
Man atrodo, kad šis spektaklis skirtas šeimoms ir vaikams nuo 10 metų. Nes, viena vertus, Daukanto laikų kalba yra ganėtinai sudėtinga, todėl kartais atrodo, kad spektaklis gali būti nelengvas net ir suaugusiems žiūrovams. Iš kitos pusės, objektų teatro kalba yra tokia lengva, išvaizdi ir žaisminga, todėl spektaklį turėtų be problemų suprasti ir penkiamečiai.
Senoji lietuvių kalba, aišku, yra iššūkis ne tik žiūrovams, tačiau ir aktoriams. Bet būtent kalbos sodrumas, vaizdingumas mane labiausiai ir sužavėjo, skaitant Daukanto tekstą. Apie spektaklį pradėjau galvoti skaitydama „Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ – knygą, kuri yra tarsi lietuvių praeities, mūsų papročių ir pasaulėjautos Biblija. Ir ta Biblija labiausiai žavi ne tik joje aprašytais ritualais ar pačiu mąstymo būdu, bet ir kalba, kuri ne tik atspindi žmonių mąstymą, bet jį ir formuoja.
Šiandieniniai vaikai ir taip savo kasdienybėje naudoja begales svetimybių: iš pradžių „paskrolina“, po to „pasvaipina“, tada dar truputį „paeksplorina“... Pamaniau, kad būtų labai žavu, jei po spektaklio praturtėtų ne tik žiūrovo siela, bet ir jo kalba.
