J. Malkovichius buvo nominuotas dviem „Oskarams“, „Primetime Emmy“, Britų akademijos kino, dviem Ekrano aktorių gildijos ir trim „Auksinio gaublio“ apdovanojimams. Šiemet guodžio 9-ąją septyniasdešimtmetį švęsiantis aktorius, režisierius ir prodiuseris Ilinojaus universitete studijavo aplinkosaugą. 1976 m. su kitais jis įkūrė „Steppenwolf“ teatrą Čikagoje. Brodvėjaus teatruose suvaidino Bifą (A. Millerio „Komivojažieriaus mirtis“, 1984, režisierius M. Rudmanas).
Įsimintini vaidmenys
Kine J. Malkovichius debiutavo Vilo vaidmeniu filme „Vietos širdyje“ (1984, režisierius R. Bentonas). Pagarsėjo bloga lemiančių niekšų, mizantropų vaidmenimis: tarp jų – dekadentiškas vikontas Valmonas („Pavojingi ryšiai“, 1988 m., režisierius S. Frearsas), šaltakraujiškas politikų žudikas Mitčas Lyris („Ugnies linija“, 1993 m., režisierius W. Petersonas), beprotis Kurcas („Tamsos širdis“, 1994 m., režisierius N. Roegas, televizijos filmas), Gilbertas Osmandas („Moters portretas“, 1996 m., režisierė J. Campion).
J. Malkovichiaus personažai dažnai užsisklendę savyje, susvetimėję, gyvenantys savo vaizduotės pasaulyje: tokie – Fotožurnalistas („Mirties laukai“, 1984 m., režisierius R. Joffé), Portas Morsbis („Dangaus prieglobstis“, 1990 m., režisierius B. Bertolucci), Režisierius („Anapus debesų“, 1995 m., režisieriai M. Antonioni, W. Wendersas), Gustavas Klimtas („Klimtas“, 2006 m., režisierius R. Ruizas). Filme „Būti Johnu Malkovichiumi“ (1999 m., režisierius S. Jonze’as) jis suvaidino save kaip siurrealistinių manipuliacijų auką.
Aktorius meistriškai vaidino ekscentriškas ir daugialypes asmenybes, žmones, esančius už socialinės atskirties ribos. Iš tokių vaidmenų paminėtini Baronas de Šarliusas („Atrastas laikas“, 1999 m., režisierius R. Ruizas), Alanas Konvėjus („Būti Stanley Kubricku“, 2005 m., režisierius B. W. Cookas). Kiti svarbesni jos vaidmenys: Klounas („Šešėliai ir rūkas“, 1992 m., režisierius W. Allenas), Mišelis („Vienuolynas“, 1995 m.), Kapitonas Džonas Valesa („Kalbantis filmas“, 2003 m., abiejų režisierius M. de Oliveira), Karolis VII („Jeanne’a D’Arc“, 1999 m., režisierius L. Bessonas). Jo vaidyboje savitas humoras ir ekscentrika subtiliai dera su intelektualumu ir santūrumu.
Nuo 2000-ųjų jis – ir filmų prodiuseris, režisierius („Bjaurus žmogus“ (Hideous Man), „Šokėja iš viršutinio aukšto“ (The Dancer Upstairs), abu 2002 m.).
Debiutas filme – 1984 m.
Šešiasdešimtmetės Ingeborgos Dapkūnaitės tėvas buvo diplomatas, mama dirbo meteorologe. Jie nemažai laiko praleisdavo Maskvoje, Ingeborga juos aplankydavo per atostogas. Vilniuje ji gyveno su seneliais bei teta ir dėde, kuris dirbo muzikantu teatro orkestre.
Būdama ketverių Ingeborga debiutavo scenoje – Giacomo Puccini operoje „Madam Baterflai“. Prie to prisidėjo močiutė, kuri dirbo Vilniaus operos ir baleto teatre, administracijoje. Vėliau ji šoko, lankė tuo metu garsų Vilniaus dramos būrelį. Mokytis baleto neleido tėvai.
1985 m. Ingeborga baigė studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (Jono Vaitkaus kurse, Chorinio ir teatrinio meno fakultete) ir pradėjo dirbti aktore Kauno dramos teatre. Vėliau ji dirbo aktore Vilniaus Jaunimo teatre. Kaip kino aktorė, debiutavo 1984 m. Raimundo Banionio filme „Mano mažytė žmona“.
1993 m. I.Dapkūnaitė debiutavo seriale „Alaska Kid“. Tais pačiais metais ji išsikėlė gyventi į Londoną ir pradėjo dirbti aktore viename Londono teatrų. Nuo XXI a. antrojo dešimtmečio dirbo aktore ir gyveno Rusijoje. 2022 m. pasisakė prieš Rusijos invaziją į Ukrainą ir Rusiją paliko.
I.Dapkūnaitė ir J. Malkovichius teatro scenoje susitiks ne pirmą kartą. Jie kartu įgyvendino apie dešimt projektų teatre ir kine. 2009–2011 metais jie vaidino Michaelio Stermingerio muzikiniame spektaklyje „Giacomo variacijos“, taip pat drauge vaidino filme „Dėl meilės“.
Spektaklis šiemet – Estijoje ir Lietuvoje
Spektaklį „Medvilnės laukų vienatvėje“ pagal prancūzų dramaturgo Marie-Bernartdo Colteso pjesę pastatė režisierius Timofėjus Kulabinas. Jo premjera įvyko pernai gegužę Latvijoje. Su didžiausiu anšlagu jis parodytas ir Taline. J. Malkovichius, duodamas interviu estų portalui „Ringvaade“, paminėjo, kad Estijoje lankosi pirmąjį kartą, nors yra daug keliavęs po pasaulį.
„Mano gyvenimas buvo laimingas ir žavus. Apskritai, man gyvenime nepaprastai pasisekė“, – sakė jis portalui ir pažymėjo, kad „sėkmė jo gyvenime suvaidino didelį vaidmenį“. „Žinoma, aš stengiausi, bet taip pat daug žmonių stengiasi, bet ne visiems pasiseka“, – sakė jis.
Aktorius pasakojo, kad vaikystėje norėjo būti beisbolo žaidėju, o aktorystė ir režisūra tikrai nebuvo jo pirmasis pasirinkimas. „Pradėjau režisuoti tuo pat metu, kai pradėjau vaidinti“, – prisiminė jis.
„Manau, kad karalius Liudvikas būtų galėjęs sukurti įdomų filmą. Man taip pat visada patiko pamišęs amerikiečių verslininkas Howardas Hughessas“, – paklaustas, kokius vaidmenis norėjo suvaidinti būdamas jaunesnis, atsakė J. Malkovichius.
„Bet kuris žmogus gali būti įdomus personažas, jei apie jį pakankamai žinai“, – teigė jis.
Paklaustas, kaip jam pavyksta suvaidinti „Medvilnės laukų vienatvėje“ – tikrai sunkų vaidmenį, artistas paaiškino, kad šiame vaidmenyje „neužstringa“: „Esu vaidinęs daug įvairiausių vaidmenų: komedijų ir dramų, labai rimtų ir vaikiškų vaidmenų“. Aktorius prisipažino, jog jam patinka mokytis įvairiausių akcentų, kuriais kalba jo herojai: „Man patinka klausytis, kaip žmonės kalba su akcentu. Kai pats kalbu su akcentu, kartais erzinu žmones – man pai patinka“, – juokėsi aktorius.
Su artimiausia savo kolege lietuve I. Dapkūnaite jis susipažino 1991 m. „Spektakliui ieškojau keturių moterų, kurių anglų kalba nebūtų jų gimtoji kalba. Buvau girdėjęs apie Ingę, ir ji atėjo į spektaklio atranką. Nuo to laiko dirbame kartu“.
J. Malkovichius prisipažino, kad domėjosi Baltijos šalimis: „Amerika yra didelė šalis, ir žmonės joje mažai žino apie išorinį pasaulį. Aš visada stengiausi žinoti, kas dedasi už šalies ribų. Esu vaidinęs vidury kukurūzų lauko Serbijoje, taip pat viešbučio fojė Izraelyje. Mane auklėjo taip, kad domėčiausi pasauliu“.
Gelianti vienatvė
„Medvilnės laukų vienatvė“ – tai istorija apie slaptą dviejų žmonių susitikimą. Jie – svetimi, bet vienas turi kažką, ko reikia kitam. Kad jie susitartų, vienas iš jų turi rasti būdą pasakyti, ko jam reikia. Jiems reikia rasti žodžius ir bendrą kalbą, kuri būtų nesuprantama kitiems, bet jiems turėtų prasmę – specifinę ir tiesioginę. Tarp jų jaučiama aistra. Tačiau taip pat yra ir baimė tą aistrą pripažinti, baimė tapti pažeidžiamiems. Svetimo baimė.
Režisierius Timofejus Kulabinas, ryškiausia savo kartos žvaigždė, pasakojo: „Mes kuriame slaptos aistros šou, aistros, kuri yra baudžiama ir kurią bet kuri visuomenė pripažįsta nusikalstama pagal įstatymus.
Šiame spektaklyje vaidina du aktoriai, bet yra tik viena scena. Didžiąją laiko dalį praleidžiame pasąmoningose, košmariškose herojaus, kurio nematome, vizijose. Scenoje matome dvi viena kitai priešingas figūras, kurios dalyvauja įtemptame, piktame ir sudėtingame dialoge.
Tai vidinis dialogas su savimi – su slaptais troškimais ir baimėmis. Su tuo, ko nedrįstama pasakyti sau ir ko negalima atsikratyti neatėmus sau gyvybės. Tai istorija apie sudėtingą žmogaus buvimą pasaulyje, kuriame tas sudėtingumas tampa kažkuo nepageidaujamu, netinkamu, nederamu. Šis pasaulis sukuria vidinę nesantaiką, disonansą, kuris žudo žmogų iš vidaus kaip mirtina liga“.
„Medvilnės laukų vientvėje“ su John Malkovich ir Ingeborga Dapkūnaite – balandžio 26 ir 27 d. Vilniuje, „Compensa“ salėje, 19 val. Spektaklis bus vaidinamas anglų kalba. Kiekvienam lankytojui siūlomos ausinės su sinhroniniu vertimu į lietuvių kalbą.
