Ciklą su orkestru atliko Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre daugelį pagrindinių partijų dainuojanti Viktorija Miškūnaitė. Šį kartą susirinkusius solistė pakerėjo ir muzikos charakterį atspindėjusiu Juozo Statkevičiaus sukurtu koncertiniu rūbu.
Puiki koncerto programa ir retai mus džiuginančio prancūzų dirigento pavardė sukvietė į salę gausią klausytojų auditoriją. Maestro C.Diederichas gerai žinomas Lietuvoje – čia buvo ypač laukiamas šio orkestro dar sovietmečiu dėl džiaugsmo akimirkų, kartu įkvėptai siekiant atlikti orkestrinės muzikos šedevrus, galimybių mokytis ir tobulėti.
Šis koncertas taip pat leido LNSO pajusti ne tik talentingų autorių kūrinių gelmę, bet ir prancūziškos muzikos dvasią, orkestro galimybes išmaniusių didžiųjų meistrų – M.Ravelio ir H.Berliozo – kerinčių partitūrų spalvingumo, emocinės įtaigos galias. Tai ne trafaretiniai žodžiai, bet šios muzikos esmės apibrėžtis.
Koncerte skambėję kūriniai atvėrė kompozitorių bei atlikėjų intelekto ir įkvėpimo sueitį. Klausytojai galėjo pajusti ir gėrėtis talentingo dirigento kartu su orkestru kuriamą įtaigą. Maestro dirigavime nebuvo jokių dirbtinių manierų, savęs demonstravimo, apsimestino muzikalumo vaizdavimo.
Šiame koncerte netrikdė „akustinės duobės“, dažnai pasitaikančios Simfoniniuose koncertuose dėl muzikantų įstojimų ne kartu, per garsių obojų ar trombonų. Pasirodo, jų nėra, meistrui atsistojus prie pulto. Ir orkestras parodė tai, ko yra vertas – buvo puikus.
Išraiškingai skambėjo visų instrumentų solo epizodai, ansambliai. Talentingas dirigentas neapribojo solistų laisvės, bet stimuliavo jų raišką. Su kokiu įkvėpimu grojo orkestrantai! Norisi prisiminti didžiojo dirigento Bruno Walterio žodžius: „Dirigento dvasia turi suteikti atliekamai muzikai žavesio, skleisti prasmę ir suteikti stimulą orkestrui įkvėptai bei laisvai muzikuoti“.
Tai klausytojai galėjo pajusti ir C.Didericho diriguojamo Nacionalinio simfoninio orkestro koncerte. „Garsas perteikia skambesio grožį, jei visi atlikėjai kartu nuoširdžiai sako tiesą“, – yra sakęs kitas iškilus dirigentas Sergiu Celibidache.
H. Berliozo „Fantastinės simfonijos“ pasakojime prasmingai suskambėjo visos temos, potemės, charakteringi pasakojimo būdai – net dirigento išryškinti kontrabosų „pizzicato“, piemenukų ragelių sąšauka (anglų ragas ir obojus už scenos) ir tarsi artėjantis, vėl tolstantis juodas debesis, įkūnytas jautriai pagrotame timpanų „tremolo“.
Muzikinis pasakojimas buvo ryškus ir gyvybingas, kurtas visų kartu, vadovaujant orkestrą įkvėpusiam dirigentui. Varpo dūžiai, viduramžių sekvencija „Dies irae“, atrodė, sukvietė į Filharmonijos salę visas pasaulio raganas ir velnius. Dirigentas meistriškai keitė emocines priešpriešas, koloristiką. Orkestras buvo vertas maestro meistrystės.
1904 m. birželio 17 d. pirmą kartą atlikta „Šecherezda“ – viena gražiausių prancūzų kompozitorių „svajonių apie Rytus“ (Tristano Klingsoro tekstas). Ciklą atlikusi V. Miškūnaitė puikiai pajautė jo vokalinės deklamacijos manierą.
Kompozitorius, kadaise, rūpinęsis tikslia eiliavimo perteikimo ritmika, gera dikcija, tikriausiai būtų patenkintas artistės žodžio emocijos tikslingumu, gražiu vokalu ir emociniu įsiklausymu. Puikūs medinių pučiamųjų ansambliai ir „banguojantys“, jautrūs styginių pritarimai kūrė trapią Rytų atmosferą.
Koncerte įspūdingai atsiskleidė styginių grupės: puikūs unisonai, daug spalvų – nuo virpančio oro pojūčio iki sodraus matinio ar skaidraus atskirų grupių ar „tutti“ spindėjimo. Žavėdamasis dirigento Ernsto Anserme „Valso“ interpretacija, dėkodamas jam, M. Ravelis džiaugėsi, kad valsas buvo „tarsi šokis ant degančio vulkano“, ar šokis alkanoje 1918-ųjų Vienoje...
M. Ravelis kūrė spalvingą ir organišką orkestrinę kalbą – tai jo muzikos esmė. Kompozitorius pabrėžė būtinybę pateikti „Valsą“ kaip choreografinę poemą. Šioje muzikoje tarsi iš toli, nedrąsiai ryškėja valso ritminiai akcentai, pamažu įsiaudrinantys ir tarsi vėjo šuorais pripildomi spalvų, netikėtai šaižių ir graudžių valso melodijų, polėkio ir audringų emocijų.
Dirigentas nieko neperspaudė – didžiulėje dinaminėje skalėje klausytoją prikaustė puikus muzikos logikos ir emocijų balansas.
