Prieš artėjantį koncertą kviečiame skaityti kompozitoriaus mintis apie kūrybą ir pastarųjų metų veiklą.
– Kaip šiandien atrodo jūsų kūrybinė praktika? Ar tai kasdienis užsiėmimas, ar daugiau impresijos, akimirkos atvejis?
– Sakyčiau, tai didžiausia gyvenimo prasmė, neskaitant šeimos. Kuomet ateina laikas pasitraukti iš aktyvios veiklos, svarbu, kad žmogus turėtų ir kitą, nesusijusią su jo pagrindiniu darbu, veiklą. Tokią, kuriai jaustų aistrą ir kurioje matytų prasmę.
Kartais kasdienės veiklos praradimas sukelia beprasmiškumo jausmą, tačiau kūryba neturi jokio amžiaus cenzo, niekas tavęs negali priversti sustoti, tad džiaugiuosi, kad tų minčių yra ir šiuo metu kuriu labai daug muzikos. Skirtumas tik tas, kad paskutinę dainą sukūriau 2015 metais, o vėliau žengiau į stambias formas: ėmiau kurti operas, baletus, misterijas.
– Esate sukūręs įvairių sceninių veikalų, roko operą „Eglė“, vaikiškų operų, baletą. Visgi didžiausią Jūsų kūrybos dalį sudaro vokalinė muzika, dainos. Kodėl pasirinkote dainos žanrą? Ar tai lėmė literatūrinės formos?
– Manau, lėmė aplinkybės. Konservatorijoje baigiau chorvedybos specialybę. Gerai išmaniau vokalą, chorą. Atlikdavome, dainuodavome, diriguodavome operų ištraukas. Vėliau ėmiau kurti dainas, o daina – tarsi mažytė drama. Ji turi turėti tam tikrą režisūrinį sprendimą, kulminaciją.
Buvau kuklus žmogus ir nepažinojau atlikėjų, tad ėmiausi dainuoti pats. Vėliau kažkiek šliejausi prie dainuojamosios poezijos, nors nedrįstu savęs vadinti šio žanro atstovu. Tačiau tai tapo vienintele galimybe paviešinti savo kūrybą.
Dainuojamajai poezijai būdingas nepaprastai glaudi muzikos ir teksto sąveika. Tokie kūrėjai renkasi prasmingą poeziją, pačių ryškiausių, profesionaliausių poetų eiles. Pirmieji mano darbai buvo dainos vaidybiniam filmui „Bendraamžiai“, vėliau ėmė kviesti dramos teatrai, dar vėliau atėjau į kiną.
Žinoma, roko opera „Eglė“ buvo mano pirmasis stambios apimties kūrinys. Gavęs tokį užsakymą, iš karto pamaniau: ar sugebėsiu? Nežinau, kaip apsakyti tą laimę ir likimo posūkį, kai pavyko susitarti, kad libretą rašys poetas Sigitas Geda. Tai sužinojęs, pamaniau, kad jis bus tas vedantis dramaturgas, ir aš susitvarkysiu.
Sigitas sukūrė ne kokią nors pasakėlę, o kosmopolitinį, filosofinį turinį. Iš karto supratau, kad tai bus reikšmingas veikalas. O tas kūrinys jau visiškai įtraukė į muzikinės sceninės dramaturgijos erdves.
– Ne kartą minėjote, jog didelę įtaką jums padarė „The Beatles“. Sovietmečiu jų muzika buvo gana sunkiai prieinama. Šiandien kūrėjai susiduria su pribloškiančiu įrašų kiekiu internete. Kaip manote, tai labiau suvaržo, ar išlaisvina?
– Kalbant apie „The Beatles“ – mokiausi Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, o ten buvo sustiprintas anglų kalbos mokymas. Tačiau mūsų niekada nemokė ta kalba pasiklausti elementarių dalykų. Matyt, tai buvo daroma specialiai, manant, kad mes niekada nekeliausime į Vakarus.
Kai atsirado „The Beatles“, buvau paauglys. Jie mane sužavėjo taip, kad laikiau juos kone dievukais. Kai ėmė atsirasti kitos grupės, laikiausi tam tikros ištikimybės, manydamas, kad ėmęs domėtis kitų grupių įrašais, juos išduosiu. Taigi „The Beatles“ man padėjo bręsti kaim muzikui, mėginant „iš ausies“ atpažinti melodiją, harmoniją. Net ir žodžius šiek tiek suprasti! Tekdavo imti žodyną ir spėlioti, apie ką jie dainuoja.
Jūs teisus, gauti įrašus tais laikais buvo labai sudėtinga. Bandydavome klausytis radijo bangomis – viena tokių stočių buvo „Radio Luxembourg“. Tai buvo nelengva, nes visos Vakarų radijo stotys buvo blokuojamos tais pačiais dažniais transliuojant generatorių burzgimą. Ir vis tik kartais per triukšmą pavykdavo išgirsti muziką.
Vėliau sovietinė valdžia ėmė pripažinti, kad žmonės Vakaruose turi giminių, draugų. Tai jau nebuvo laikoma nusikaltimu ar šalies išdavyste. Mano bendraamžių tetos ir dėdės kartais galėdavo tuos gimines aplankyti. Kai teiraudavosi, ko parvežti lauktuvėms, jų sūnūs ar dukros atsakydavo: parvežk mums naują „The Beatles“ plokštelę.
Kai tik plokštelė atkeliaudavo į Vilnių, mes, žinoma, iš karto apie tai sužinodavome ir persirašydavome įrašus į magnetinę juostą. Mano dukros užaugo su šia muzika.
Talentingiausieji vadinamosios „svinguotos“ muzikos atstovai gyveno Vakarų pasaulyje, o jis sovietinės ideologijos buvo smerkiamas. Neturėdami pasirinkimo žmonės Lietuvoje daugiausia girdėjo vadinamąją tarybinę estradą, o ji, vaizdžiai kalbant, buvo lyg stogas be pamatų. Nes pamatai juk buvo Vakaruose.
– Kadangi studijavote ir pas Eduardą Balsį, norėčiau paklausti, kiek anuomet buvo toleruojama vadinamoji estradinė muzika? Ar šiais laikais stereotipas rimtoji/nerimtoji muzika vis dar egzistuoja?
– Kol mokiausi diriguoti chorams, Muzikos akademijoje vyravo nuomonė, kad svinguota muzika, džiazas, niekada neperžengs „mūsų šventosios institucijos slenksčio“. Tam tikra prasme reikėjo vengti prisipažinti, kad groji kokioje nors grupėje. O aš grojau.
Vėliau, kai mokiausi Eduardo Balsio klasėje, nuomonė apie estradinę muziką jau buvo kitokia. Jau vadovavau ir vokaliniam ansambliui, o profesorius E. Balsys net sykį paprašė, kad vienoje jo dainoje įdainuotume lydintį vokalą.
Tiesa, į paskaitas profesoriui savo dainų nenešdavau. Rodydavau chorinius, instrumentinius kūrinius. Kai po daugybės metų muzikos akademijos slenkstį džiazas vis dėlto peržengė, aš labai džiaugiausi. Tai visavertis žanras, reikalaujantis specialaus išmanymo.
– Jau netrukus, gegužės 7 d., Vilniaus rotušėje vyks jūsų ir atlikėjos Evelinos Sašenko koncertas, kuriame skambės visiems gerai žinomos dainos – „Laivas“, „Ar išsaugosi mano meilę“ bei kitos. Šį kartą pasirodysite ir su Lietuvos simfoniniu pučiamųjų orkestru. Koks skambesio skirtumas, kai muzika atliekama akompanuojant vien pučiamaisiais?
– Skambesys išties keičiasi. Kadangi nemažai mano kūrinių sukurta simfoniniam orkestrui, rengiant naujas partitūras planuojamam koncertui teko ieškoti naujų sąskambių pučiamiesiems. Styginiams – viskas švelnu. O kaip tą pačią emociją perteikti pučiamiesiems?
Tai mane labai sudomino, apėmė iššūkio azartas. Aranžavau pučiamųjų orkestrui, kuris dabar skamba nepalyginamai geriau, nei prieš keletą metų. Girdėjau Lietuvos simfoninio pučiamųjų orkestro koncertus, kurie sužavėjo ne tik mane. Labai apsidžiaugiau, kad orkestras perėjo į kitą kategoriją, tapo vieninteliu Lietuvoje simfoniniu pučiamųjų orkestru, neturinčiu konkurencijos mūsų šalyje. Dabar tenka konkuruoti su pasaulinio garso orkestrais.
Su Evelina, atliekančia mano muziką, jau buvome susitikę scenoje. Ji mano dainas dainavo visai kitaip, netikėtai, tuo pačiu suteikdama šilumą, kokią tik ji geba perteikti. Todėl ir šį kartą, kai svarstėme, ką galėtume pasikviesti programos viešnia, neabejodamas pasiūliau Eveliną Sašenko. Buvo ypač malonu, kad ji mielai sutiko.
– Kokia dabartinė klasikų nuomonė apie populiariąją muziką?
– Populiarioji muzika turi savo specifiką. Popatlikėjai negali atlikti klasikinės arijos ne todėl, kad neturi balso ar pakankamo diapazono. Lygiai taip pat ir klasikai nesugeba atlikti svinguotos muzikos. Tačiau pastarieji neretai dar vis laiko save „aukštesne kasta“ ir neva leidžia sau retkarčiais „nusileisti“ iki tos muzikos, pademonstruoti, kad mes „viską galime“.
Sunku patikėti „gebančiais absoliučiai viską“. Žanrų specifiką reikia išmanyti. Žmonijos istorija susiklostė taip, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose matome tautų samplaiką, kur afrikietiški, meksikietiški, portugališki rimtai maišosi viename katile, todėl svingo pagrindai yra jų kraujyje. Tuo metu mes turime kitą analogiją – mūsų močiutės it riešutus gliaudo disonansines sutartines. Sekundos, poliritmika yra jų kraujuje.
– Visados žavėjo jūsų gebėjimas rašyti vaikams. Tai bene sunkiausias uždavinys kūrėjui. Į pasaulį žiūrime rimtai, o kaip pažvelgti vaiko akimis? Kaip parašyti muziką, kuri kalbėtų vaikams jų kalba?
– Apie tai dažnai galvoju. Psichologai sako, kad tėvai neretai per savo vaikus mėgina įgyvendinti savo pačių neįgyvendintas svajones. Štai motina, kažkada netapusi balerina, siekia, kad dukra taptų baleto šokėja. Taigi ir mokydami vaikus muzikuoti suaugusieji pernelyg dažnai nori, kad vaikas elgtųsi „taip, kaip tai daro suaugusieji“.
Tačiau vaikai yra kitokie. Jie žaidžia kompiuterinius žaidimus, kur suvokia, kas yra mirtis. Jie suvokia pasaulines problemas – tai jau visai kita karta. Tik per savąją vaikišką prizmę. Kūrybai vaikams didelę įtaką man padarė Sigitas Geda, su mažaisiais kalbėjęs kaip su suaugusiais. Jis filosofavo su vaikais. Tikriausiai ir man padeda mėginimas empatiškai įsivaizduoti vaiko pasaulį.
– Kaip vertinate dabartinę kultūros politiką Lietuvoje? Esate nemažai nuveikęs šioje srityje. Kaip ši sfera pasikeitė per 30 nepriklausomybės metų?
– Tik atgavus Nepriklausomybę teko bendrauti su įvairiais užsienio ekspertais, kurie atvažiuodavo čia būriais, dalindavosi patirtimi. Jie sakydavo: „Jūs turite unikalią galimybę nekartoti mūsų klaidų. Tačiau būtina daryti savas ir iš jų mokytis. Pažinkite pasaulyje paplitusius kultūros valdymo modelius, pasirinkite Jums artimiausią, kuris negriautų to, ką turite sukūrę gero“. Dažnai tai prisimindavau kalbėdamas su vadybos studentais.
– Ką naujo klausytojai išgirs gegužės 7 d. vyksiančiame koncerte? Ko jiems tikėtis? Gal rengiate kokį nors muzikinį netikėtumą?
– Išgirsite kelis iki šiol negirdėtus mano kūrinius. Tačiau sąmoningai rinkausi dainas, dėl kurių klausytojai ir ateina į mano koncertus. Tai bus gražus, nostalgiškas vakaras. Pirmiausia nostalgiškas man pačiam, viliuosi gal ir klausytojams.
