„Aš neatsiradau iš niekur – daug žmonių mane stebi nuo pirmųjų profesinių žingsnių, palaiko emociškai. Visą laiką nuosekliai dirbau, stengiausi tobulėti.
Galbūt tinkamu metu atsidūriau tinkamoje vietoje ir kiti ėmė mane girdėti. Tai – laimės dalykas. Niekada nežinai, kas ir kur tavęs klausosi ir kaip pasisuks tavo likimas. Niekada negalima sustoti“, – teigė V.Miknevičiūtė.
Šios solistės profesinis kelias prasidėjo Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, kurioje ji mokėsi fortepijono ir chorinio dirigavimo. Jau anuomet Vida daug dainavo ir solo, ir choruose, o vėliau baigė solinio dainavimo magistrantūrą tuometiniame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete.
2003-iaisiais solistė įsikūrė Vokietijoje, tęsė studijas Leipcigo F.Mendelssohno-Bartholdy muzikos akademijoje, 2005–2007 metais tobulinosi Ciuricho operos teatro tarptautinėje operos studijoje, 2008–2010 metais – Hamburgo valstybinės operos tarptautinėje studijoje. Čia susipažino su žymia latvių dainininke Inga Kalna, iš kurios gavo daug naudingų patarimų, pravertusių jai tolesnėje karjeroje.
V.Miknevičiūtė greitai atkreipė į save dėmesį nepaprastu balso lankstumu ir aktorės talentu. Ji ėmė plačiai reikštis įvairiausiose operose, sužibėjo ir operetėse.
„Tas lankstumas atsirado natūraliai, augant patirčiai, dirbant su tinkamais žmonėmis“, – pasakojo artistė.
***
Net kompozitoriaus duktė pripažino nemačiusi geresnės Maricos už lietuvės sukurtą po debiuto svarbiausiame operečių festivalyje Austrijoje „Seefestspiele Mörbisch“ pagrindiniu vaidmeniu Emmericho Kalmano operetėje „Grafienė Marica“ , o kritikai ją titulavo vakaro žvaigžde, reto talento operetės diva.
Tada V.Miknevičiūtė šoko ir dainavo scenoje ant vaizdingo ežero kas vakarą stebint daugiau kaip 6 tūkstančiams žiūrovų.
Karjeros pradžioje kaunietė dainavo daugiausia vokiškai kalbančiuose kraštuose. Beveik 10 metų ji buvo Mainco operos teatro solistų ansamblio narė.
„Darbas Mainco teatre mane sudomino dėl galimybės susikrauti nemažą įdomių vaidmenų bagažą. Tai premjerinis, paprastai nekartojantis spektaklių teatras. Gretimi Frankfurto, Vysbadeno, Darmštato operos teatrai yra repertuariniai, todėl į Maincą traukdavo naujovių trokštantys klausytojai ir iš aplinkinių miestų, ir iš užsienio.
Kai kurie melomanai atvykdavo čia paskui savo mėgstamus artistus, norėdami stebėti jų augimą. Mums sunkiai įsivaizduojama tokia aistra operai“, – dalijosi prisiminimais Vida.
Jos gerbėjai taip pat laukdavo po spektaklių, kai kurie bandė susidraugauti per socialinius tinklus.
Maince solistė turėjo išskirtinę sutartį, kurią galėjo bet kada nutraukti. Teatras taikėsi prie jos planų, kartais net keisdavo dėl jos premjerų datas. Mat V.Miknevičiūtė buvo įsipareigojusi čia padainuoti dviejose premjerose per metus, o likusį laiką galėdavo gastroliuoti.
Tačiau Vidos karjerai įsibėgėjant suderinti grafikus tapdavo vis sunkiau. Iš pradžių pasiūlymų ji sulaukdavo daugiausia per asmeninius kontaktus, beveik nedainuodavo ir perklausose, išskyrus atvejus, kai kviesdavo mažiau pažįstami teatrai.
Viena tokių perklausų Chrisotemidės vaidmeniui Richardo Strausso „Elektroje“ Berlyno valstybinėje operoje „Unter den Linden“ jai tapo lemtinga.
Lietuvė joje sužavėjo teatro meno vadovą ir spektaklio dirigentą, vieną žymiausių šiuolaikinių muzikos asmenybių Danielį Barenboimą.
„Buvo daug baimės ir streso, bet sprendimą maestro priėmė per kelias minutes. Kai padainavau, jis nusistebėjo: „Iš kur toks balsas?“
Ir netrukus pareiškė: „Ruoškis – imam!“ Per repeticijas visų akivaizdoje jis mane tiesiog liaupsino, vadino „kažkokiu fenomenu“. O po „Elektros“ teatro žmonės sakė dar nematę tokios publikos euforijos“, – dalijosi prisiminimais artistė.
Tąkart ji dainavo Elektros seserį įspūdingo operos žvaigždyno apsuptyje – greta pasaulinių scenos įžymybių Ricardos Merbeth, Waltraut Meyer, Rene Pape. Vokietijos žiniasklaida rašė, kad vien dėl V.Miknevičiūtės verta pamatyti šį spektaklį.
„Elektroje“ apsilankė net tuometinė Vokietijos kanclerė Angela Merkel su vyru. Po spektaklio ji atsiuntė į teatrą kupiną susižavėjimo laišką, kuriame, be kita ko, parašė, kad visos spektaklio moterys buvo nuostabios.
„Gavau vaidmenį, kuriuo galėjau nustebinti kitus, o pats spektaklis – legendinis Patrice’o Chereau pastatymas – jau buvo sulaukęs pripažinimo daugelyje pasaulio scenų, tarp jų – Niujorko „Metropolitan Opera“ ir Milano „La Scala“.
Nuo tada viskas ėmė keistis mano gyvenime – ėmė plaukti didžiųjų teatrų pasiūlymai, maestro D.Barenboimas pradėjo domėtis mano planais ir siūlyti kitus vaidmenis, prisistatė garsios Miuncheno agentūros „Hilbert Artists Management“ atstovai, su kuriais dabar dirbu. Prasidėjo mano šuolis į plačiuosius vandenis“, – pasakojo dainininkė.
***
Tačiau Vida pabrėžė, kad agentai „nieko ant lėkštutės neatneša“: „Visko turiu siekti pati. Mano biografijoje jau nemažai garsių scenų, bet turiu dalyvauti perklausose, kad gaučiau gerų pasiūlymų.“
Taip V.Miknevičiūtė pateko į garsiojo Zalcburgo festivalio „Elektrą“, kurioje tą pačią partiją dainavo pakaitomis su kita lietuve Asmik Grigorian. Abi solistės pernai dalijosi ir Jenufos vaidmeniu Leošo Janačeko operoje Berlyno „Unter den Linden“ teatre.
Būtent perklausoje iš kelių pretendenčių V.Miknevičiūtė buvo atrinkta ir pagrindiniam vaidmeniui į R.Strausso „Salomėją“ Milano teatre „La Scala“, čia debiutavo sausio pabaigoje.
„Per dvi savaites padainavau šešiuose „Salomėjos“ spektakliuose. Tai beprotiškai didelis krūvis, nes ši partija reikalauja visiško atsidavimo, plataus diapazono balso, didžiulės savikontrolės ir fizinės ištvermės. Scenoje buvau nuo spektaklio pradžios iki pabaigos.
Tai išsekindavo – po spektaklių negalėdavau užmigti iki paryčių, o tos valandos labai svarbios, kai poilsiui tarp pasirodymų turi tik vieną arba dvi laisvas dienas. Kad solistas palaikytų gerą fizinę ir psichologinę formą, pirmiausia turi gerai išsimiegoti, laiku pavalgyti, vengti streso“, – pasakojo dainininkė.
***
Nepaisant didžiulio krūvio, mažai kam žinoma Italijoje V.Miknevičiūtė sužavėjo išlepintą „La Scala“ publiką meistriškai valdomu, užtikrintu sopranu, aukščiausiomis strėlėmis lengvai skriejusiu istorinio teatro salėje.
Pasak kritikų, grakščiai lietuvei pavyko netausojant savęs įgyvendinti netradicinius režisieriaus Damiano Michielleto sumanymus ir vizijas. Žiniasklaida vadino ją tikru scenos žvėrimi.
Kovo pradžioje V.Miknevičiūtė dainavo jau šeštoje jos karjeroje „Salomėjos“ versijoje Bavarijos valstybinėje operoje Miunchene, šįkart režisuotoje lenkų įžymybės Krzysztofo Warlikowskio, o netrukus – ir iškilaus vokiečių režisieriaus Clauso Gutho spektaklyje Berlyne.
O savo pirmąją Salomėją Vida sukūrė prieš trejus metus Australijoje, Melburno „Victorian Opera“ kompanijoje. Tas spektaklis buvo pripažintas vienu įspūdingiausių per visą šios kompanijos istoriją.
Jo žavesį žiniasklaida pirmiausia susiejo su kerais lietuvės, hipnotizavusios salę „meistriškai kontroliuojamo balso jėga ir ekspresija“ bei aktorine įtaiga. Paprastai santūrūs australai po „Salomėjos“ atsistoję šaukė ir kėlė ovacijas. V.Miknevičiūtė už Salomėjos vaidmenį tada pelnė pagrindinį australų scenos menų apdovanojimą „Green Room Award“.
***
Lietuvei sekėsi ir tada, kai pasaulio menininkai skaičiavo pandemijos nuostolius. Ji spėjo debiutuoti Salomėjos vaidmeniu vienoje svarbiausių Europos operos scenų – Vienos valstybinėje operoje. Kritikai pripažino, kad nuo V.Miknevičiūtės šokio nebuvo įmanoma atplėšti akių, o lietuvės „sidabrinio soprano viršūnės tarsi žėrinčios strėlės skrodė galingą orkestro skambesį“.
Per patį pandemijos įkarštį Vidai nušvito galimybė dainuoti tarp operos pasaulio korifėjų – vieno žymiausių tenorų Roberto Alagnos, legendinio boso R.Pape ir vieno garsiausių mecosopranų Jekaterinos Gubanovos – pagrindinę heroję Elzą Berlyno valstybinės operos „Lohengrine“.
Mat susirgus geidžiamiausiam pasaulio sopranui Sonyai Yonchevai teatras panoro išbandyti nuotolinėje premjeroje ne žvaigždės dubleres, o būtent V.Miknevičiūtę, turėjusią dainuoti vėlesniuose spektakliuose. Vida per dvi savaites parengė vieną didžiausių soprano vaidmenų R.Wagnerio operose ir puikiai pasirodė katalonų garsenybės Calixto Bieito režisuoto spektaklio tiesioginėje transliacijoje.
„Stresas buvo netgi malonus – mėgavausi kiekviena akimirka dirbdama su geriausiais iš geriausių. Daug improvizavome. Tiesa, po nuotolinio spektaklio buvo tikrai nejauku, kai publika neplojo. Bet dainuoti su publika ar be jos – man jokio skirtumo: abiem atvejais scenoje atiduodi save 200 procentų“, – dalijosi prisiminimais artistė apie karantinui pritaikytą „Lohengriną“.
Ji neslėpė, kad spektaklio įrašo nežiūrėjo, nes yra per daug savikritiška, prisipažino neskaitanti ir recenzijų apie save.
„Jei pradėsi tuo gyventi, tave gali užvaldyti beprotybė. Žinau daug kolegų, kurie imdami į galvą kritiką sužlugdė savo karjerą.
Reikia atskirti ir suvokti, kokia kritika tau gali būti realiai naudinga ir kur gali jos gauti.
Pavyzdžiui, maestro D.Barenboimas prieš duodamas patarimą paklaus ir dar perklaus: „Vida, ar galiu tau pasakyti?“ Jis žino, kad kiekvienas artistas gali skirtingai reaguoti į pastabas. Išgirsti tokio profesionalo ir muziko kaip jis patarimus, pasiūlymus ar palaikymo žodžius yra fantastiška. Tai įkvepia tobulėti, siekti daugiau“, – aiškino V.Miknevičiūtė.
***
Solistės darbotvarkėje nėra pertraukų iki pat rudens. „Man atrodo, anksčiau dainininkai galėdavo ilgiau ruošti vaidmenis ir ilsėtis, o dabar tempas kitoks. Nepavyksta atostogauti. Kol turiu jėgų ir leidžia sveikata, stengiuosi judėti į priekį. Man tai – darbingiausi metai. Pasiūlymai kartais net dubliuojasi – skaudžiausia, kai reikia kažkurio atsisakyti“, – atviravo menininkė.
Neseniai, be pagrindinių vaidmenų operose, ji įkūnijo ir pagrindinę Franzo Leharo operetės „Giuditta“ heroję Miuncheno scenoje, o praėjusį savaitgalį nėrė į R.Wagnerio pasaulį – Neapolio „Teatro di San Carlo“ dainavo Zyglindę „Valkirijoje“ greta vieno garsiausių visų laikų tenorų Jono Kaufmanno.
Kita šio kompozitoriaus opera pavasarį lietuvės laukia Berlyne, vėliau – naujas vaidmuo R.Strausso veikale Australijoje.
„Nuolatinis viešbučių kaitaliojimas, išsiskyrimai su artimaisiais – liūdnoji mūsų profesijos pusė. Be to, dėl darbo krūvio kartais tenka riboti susitikimus ir pokalbius. Pasiekus tam tikrą lygį atsakomybė auga – negali dainuoti blogiau, negu dainavai vakar. Turi rūpintis savimi“, – apie profesijos virtuvę kalbėjo Vida.
Kartais jos keliones praskaidrina sutuoktinis Žydrūnas, bet nuolat lydėti žmonos jam neleidžia savi darbai.
„Mano vyras niekada nebuvo susijęs su opera, net nėra muzikantas, tačiau pripažinsiu – jis įgudo atskirti gerą dainavimą nuo blogo ir net gali man pasakyti pastabų. Jis kilęs nuo Šiaulių, mudu susipažinome Lietuvoje“, – atskleidė solistė.
***
Poros namai tebėra Maince, nes ten gyventi strategiškai patogu: iki Frankfurto oro uosto – tik 20 minučių kelio, be to, iš ten galima bet kur keliauti traukiniais.
„Tiesą sakant, šį sezoną namuose beveik nebūnu – grįžtu tik pasikeisti lagamino“, – prisipažino Vida.
Tvirčiausia atrama įtampos kupinoje kasdienybėje ji vadina savo šeimą ir Lietuvoje gyvenančius artimuosius.
„Tėvai turbūt geriausiai mane supranta, palaiko, nors jiems taip pat nelengva taikytis prie mano kasdienių ritualų – kartais jie manęs net nekalbina, stengiasi netrukdyti, kai turiu mažai poilsio tarp spektaklių.
Būna dienų, kai turiu stipriai apriboti savo pomėgius ir įprastinį gyvenimą, – laikytis griežtos drausmės, miego ir mitybos režimo.
Kai grafikas itin intensyvus, stengiuosi gerti daug vandens, o stresą man padeda įveikti joga ir kitokie pratimai, masažas, vaikščiojimas gryname ore. Turiu rūpintis tokiais kasdieniais dalykais“, – pasakojo solistė.
Įdomu, kad svetur graibstoma dainininkė dar nė karto nėra stovėjusi Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje ir kol kas jos planuose to nėra. Lietuvos publika V.Miknevičiūtę girdėjo tik keliuose „Vilnius City Opera“ spektakliuose.
„Visi tuo stebisi, bet, kaip sakoma, savame krašte pranašu nebūsi“, – apgailestavo Vida.
Ja kur kas labiau domisi latviai, tituluojantys V.Miknevičiūtę Latvijos nacionalinės operos primadona. Šioje scenoje ji sukūrė pagrindinius vaidmenis jau keturiuose veikaluose, o šią vasarą debiutuos Brunhildos partija R.Wagnerio operoje „Zygfridas“ Cėsių menų festivalyje.
Su kolegomis lietuviais Vida susitinka užsienio scenose – dainavo spektakliuose Zalcburge, Miunchene ir Berlyne su Aušrine Stundyte, Violeta Urmana, Edgaru Montvidu.
„Su Aušrine ir Violeta neseniai Miunchene gėrėme kavą. Susitikusios mes kalbamės apie viską – taip pat ir apie profesinius dalykus.
Gauti patarimų iš tokios puikios, patyrusios artistės kaip V.Urmana, artimai su ja bendrauti – kažkas nepaprasta. Man tai – aukso valandėlės. Kas nesvajoja išlikti aukštumoje taip ilgai kaip ji“, – atviravo V.Miknevičiūtė.
