– Lukai, tapai garsiu muzikantu, kino ir teatro aktoriumi. Ko labiausiai iš savęs reikalauji ruošdamasis lipti į sceną?
– Man prieš lipant į muzikinę ar teatro sceną svarbiausia pamiršti visas negandas, kurios nesusijusios su spektakliu ar koncertu, ir prisiminti tas negandas, kurios su juo susijusios. Ruošiantis koncertui ar spektakliui svarbu žinoti, kokias negandas nori jo metu išspręsti.
– Kovoji su savo traumomis?
– Nebūtinai su savo. Kartais elgiesi didaktiškai, pradedi spręsti visuomenės problemas. Nes meno paskirtis ir yra spręsti tam tikras problemas. Kurdamas savo kūrinį, privalai į jas susikoncentruoti. Mano kūrybinis tikslas – pakeisti pasaulį, o kiekvienas kūrinys – tam tikros problemos sprendimas.
– Kaip prisimeni tuos metus, kai su kurso draugais kūrėte spektaklį „Liučė čiuožia“?
– „Liučę“ kūrėme dviem etapais. Pirmiausiai dirbome Akademijoje (Lietuvos muzikos ir teatro akademija – K.P.) Tuomet, kai Akademijoje kūrėme spektaklio eskizą, sprendžiau savo santykių problemą. Po ilgų santykių buvau pirmą kartą išsiskyręs. Man buvo sunku tai suvokti. Kurdamas vaidmenį, egoistiškai dariau tai dėl savęs. Pavyko užmiršti Akademijos problemas, buitį, susitelkiau į tai, kas man iš tiesų skaudėjo ir pasigydyti širdį. Be to, man šis spektaklis padėjo nebūti „išmestam“ iš Akademijos (juokiasi.) Gydydamas kraujuojančią širdį, išgelbėjau savo karjerą (juokiasi.)
Kai statėme spektaklį OKT teatre, tai buvo vienas gražiausių kūrybinių procesų mano gyvenime. Turėjome geras sąlygas, puikius partnerius – Anetą Bublytę, Bartę Liagaitę, visą šeima tapusią aktorių komandą. Taip pat gavome visą žaidimų aikštelę su projektoriais, dideliu garsu. Šis spektaklis, kiek prisimenu, kurtas labai sklandžiai. Tai buvo kūrybinis stebuklų laukas, į kurį mus įsileido OKT teatras.
– Ir režisierius Oskaras Koršunovas, ir aktorius, dėstytojas Darius Meškauskas pasakytų, kad studija yra puiki žaidimų aikštelė, leidžianti eksperimentuoti kuriant vaidmenis ir jų santykius.
– Taip, bet buvo ir toks jausmas, kad kuri visą reginį, nardai labiau ne po psichologinę sferą, o po visą pjesėje aptariamą laikotarpį (XX – XXI amžių sandūrą – K. P.), nagrinėji to meto žmonių tipažus. Atrodė, kad tie žmonės jau gana toli, bet mes juos galėjome „prisitraukti“ arčiau savęs.
– Juk jūs dar beveik negyvenote toje tikrovėje, buvote maži vaikai. Nors galėjote tą laikotarpį atpažinti, tarp jo ir jūsų jau buvo atsiradusi distancija...
– Taip, ji buvo tiesiog fizinė – buvo praėję dvidešimt metų. Bet 2000-ieji taip pat buvo pirmas mano gyvenimo etapas, kurį aš aiškiai atsimenu. Pirmą kartą gyvenime patyriau tam tikrą pokytį. 2000-aisiais pradėjo geriau sektis mano tėvams: prieš tai su jais daug keliavome, o 2000-aisiais jie įsigijo butą netoliese to paties „Akropolio“. Aš buvau „Akropolio“ vaikas tiesiogine to žodžio prasme, tris kartus eidavau į tą patį pigiausią filmą, nes žinojau, kada pigiausi bilietai, žaisdavau boulingą – džiaugiausi kapitalistiniu rojumi (juokiasi.) Tas laikas išliko ryškus ne tik asmeninėje patirtyje – man staiga pirmą kartą pasirodė, kad pasaulyje nieko nestinga, ir kad jis keičiasi.
Netgi tas pats realybės šou „Akvariumas“, kurį nuo mano namų galėjai pasiekti per dešimt minučių – aš praleidau daug laiko stebėdamas jį iš anapus stiklo.
– Ar manai, kad galimybė taip pasakoti istoriją – be pagražinimų ir pripažįstant jos sudėtingumą – prisideda prie mūsų atsparumo dabartyje?
– Teatras yra unikalus tuo, kad jis leidžia tau pabūti ne „ekspozicijoje“, o tiesiog užuosti to laiko cigaretes. Pjesėje vaidina trys poros, bet yra bendras taškas visoms to laikotarpio poroms. Kas joms nutinka? Atverčiamas naujas puslapis jų gyvenime. Atsiranda daug naujų vilčių. O tos viltys kartais lieka viltimis. Labai daug lūkesčių.
– Per daug fantazijų?
– Taip, bet už jų slepiasi ir tikri dalykai. Pavyzdžiui, meilė. Ji fantazijose kartais nuvalkiojama, bet ji turi atsilaikyti. Skirtingos poros ją išlaikyti bando skirtingai, jos stengiasi atlaikyti joms gresiančias negandas – tai, kas užgožia meilę.
– Man atrodo, kad šitas spektaklis moko neturėti per daug iliuzijų.
– Bet juk iliuzijos – didžiulis malonumas. (šypsosi.)
– Bet kartais ne mažiau malonu matyti, kaip jos griūva.
– Taip, matyti malonu, bet pačiam...
– Geriau, kai griūva svetimos iliuzijos, ne tavo.
– Tokia ir yra teatro paskirtis – ateiti pasižiūrėti, kaip griūva kitų viltys (šypsosi.)
– Bet turbūt ir aktoriai jautė būtinybę parodyti tai, kaip materiali tikrovė skiriasi nuo iliuzinių vilčių...
– Vaidindamas turi tai užmiršti, nes personažas tiesiog gyvena ir nesupranta, ar jo gyvenimas yra iliuzija.
– Kaip iš dabartinės perspektyvos vertini Feliksą, kurį suvaidinai spektaklyje „Liučė čiuožia“? Ar jis kaip nors padėjo tau kuriant tavo aktorinį įvaizdį ar savimonę?
– Felikso niekad neįsivaizdavau kaip personažo, kurį stebi gatvėje ir po to suvaidini – taip buvo „Vestuvėse“. Nors „Liučę“ statėme ilgai, galiu tvirtai pasakyti: jei būtų 2000-ieji, ir aš būčiau Felikso amžiaus – man tiek metų yra dabar, tai tikrai būčiau aš. Jo patirtys kitokios nei mano. Aš neužaugau kaime, mano tėvai kitokie. Tačiau tas vaikinas, atsidūręs ties skyrybų riba, irgi negali suprasti, kam to reikia. Todėl jis man buvo pakankamai savas. Aš jame matau tai, kas bendra daugeliui „vaikinų“. Šitam vaidmeniui aš nieko „nevogiau“, o atidaviau save.
– Spektaklyje Liučė Feliksą kaltina tuo, kad jis nepakeliamai lengvas. Ką toks nepakeliamas lengvumas reiškia tau? Ar nemanai, kad šiuolaikiniams žmonėms dažnai kyla pagunda būti nepakeliamai lengviems?
– Tas nepakeliamas lengvumas kiekvienai kartai vis kitoks. Spėju, kad jis atsirado prieš kokį šimtą metų, kai žmonės išsprendė savo išgyvenimo problemas. Apie nepakeliamą lengvumą kompiuteriniais terminais galima pasakyti, kad pavirstama tam tikru „botu“. Tikriausiai todėl „Liučėje“ atsiranda realybės šou tema. Gali užmigti prieš televizorių, užsižaisti, paskęsti socialiniuose tinkluose, užšokti ant bėgių, kuriuos tau pasiūlo visuomenė, gyventi paprastai, nekenkiant kitiems. Spektaklio finale Liučė apgina tokį gyvenimo būdą – jame irgi yra prasmės. Tie bėgiai nėra blogi. Liučė ir Feliksas sutaria, kad sieks ant tų bėgių išlikti. Turi būti ant bėgių, bet akceleratorių reguliuoti pats. Yra tam tikra riba, bet tu, nesulaužydamas taisyklių, kabi virš jos. Tokia ir yra Liučės su Feliksu „hepiendo“ esmė.
Lauros Sintijos Černiauskaitės „Liučė čiuožia“ (režisierius – Oskaras Koršunovas) – jau šį ketvirtadienį, balandžio 20 d., 19 val., Trakų kultūros rūmuose (Vytauto g. 69, Trakai). Bilietus platina kakava.lt
