Iš Latvijos kilusi, Lietuvoje gyvenanti G.Gelgotė išsiskiria itin subtiliu koloratūriniu sopranu. Po studijų Rygoje ji atvyko į Vilnių ir LMTA baigė vokalinio meno magistrantūrą (profesorės Reginos Maciūtės klasė).
Dainininkė yra parengusi vaidmenų Latvijos nacionaliniame operos ir baleto teatre, surengė pasirodymų su Latvijos nacionaliniu simfoniniu orkestru, dalyvavo keliuose LNOBT ir „Vilnius City Opera“ pastatymuose. Taip pat G.Gelgotė yra aktyvi šiuolaikinės muzikos atlikėja.
G.Gelgotė pasakoja apie Julijos vaidmenį, ne pirmą bei sėkmę atnešusį bendradarbiavimą su režisieriumi Gintaru Varnu ir darbą Klaipėdos muzikiniam teatre.
– Didžiuojamės, kad buvote apdovanota būtent už vaidmenį parengtą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Ką jums reiškia Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimas už Julijos partiją B.Kutavčiaus operoje „Lokys“?
– Esu gavusi apdovanojimą Latvijoje už muzikine veiklą. Kai sužinojau, kad esu tarp nominuotųjų gauti Auksinį scenos kryžių, svarsčiau, kodėl aukščiausias scenos meno apdovanojimas Lietuvoje pavadintas būtent tokiu vardu. Kai jį gavau, pajutau, kad šalia apdovanojimo džiaugsmo, tai ir atsakomybės našta. Man tai tarsi įpareigojimas dar nuoširdžiau stengtis eiti į priekį savo kūrybinėje veikloje.
Kai sužinojau, kad KVMT bus statomas B.Kutavičiaus „Lokys“, susiradau natas, perskaičiau medžiagą ir nusprendžiau, kad tai ne man. Aš gi esu aukštas ir lengvas sopranas, o Julijos partija parašyta žemam, centriniam soprano registre.
Po keleto savaičių dar kartą peržiūrėjau operos medžiagą ir vėl atidėjau į šoną. Tačiau kai išgirdau, jog spektaklį statys režisierius G.Varnas – čiupau natas ir nusprendžiau dalyvauti perklausoje!
Prieš važiuodama į Klaipėdą perskaičiau prancūzų rašytojo Prospero Mérimée novelę, pagal kurią sukurta opera „Lokys“, ir labai užsikabinau. Mane sudomino Julijos charakteris, jai tekusių išbandymų dramatiška giluma, žaismingumas ir net vėjavaikiškumas, nepaisant aplink vykstančių įvykių.
Sudainavusi perklausoje, grįždama atgal į Vilnių liūdėjau, kad reikia atsisveikinti su kūriniu, kurį ką tik labai pamilau, nes buvau tikra, jog negausiu šio vaidmens. Mat perklausoje dalyvavo labai geros solistės, kurios man atrodė tinkamesnes šiai partijai nei aš.
Koks didžiulis buvo mano džiaugsmas, kai sulaukiau pranešimo, kad galėsiu ruošti Julijos partiją. Į operos „Lokys“ repeticijas Klaipėdoje vykau su didžiuliu užsidegimu ir noru dainuoti.
– Gal galite išduoti, ką tokio turi režisierius G.Varnas, kad jo padedami solistai scenoje ypač atsiskleidžia?
– Bandau atspėti, ką tokio daro G.Varnas, kad scenoje įvyksta stebuklai. Jis nedaug kalba, beveik nieko nerodo, pasako esmines mintis ir duoda kryptį, galimybę eiti, išdrįsti ieškoti bei kurti.
G.Varnas leidžia mums galvoti, kad mes tą spektaklio piešinį kartu sustatom. Tai pajutę žmonės atsiskleidžia, įjungia fantaziją. Taip kūryba tampa harmoninga ir net sakyčiau jausminga.
Dar tik vieną kartą dainavau publikai Julijos partiją, nes ją paruošėme trys solistės: aš, Ieva Barbora Juozapaitytė ir Judita Butkytė-Komovienė. Esu labai dėkinga kolegėms už bendrystę, už bendrus vaidmens niuansų ieškojimus. Mes mokėmės viena iš kitos.
– Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonijoje užsiminėte ir apie operos „Lokys“ siužeto sąsajas su tuo, kas vyksta šiandienos pasaulyje. Kuo opera svarbi šiandienos visuomenei?
– Kasdien nuo karo Ukrainoje pradžios seku ten vykstančius įvykius. Dažnai prisimenu, kad kol mes ramiai gyvename, Ukrainos žmonėms šiuo metu tenka mąstyti ne apie kūrybinius iššūkius.
Ką jie išgyvena? Kaip jaučiasi tie vaikai, kurie išvežti į Rusijos tolumas? Ir kas būtų, jei ukrainiečiai nebūtų tokie didvyriai?
Kartu su režisieriumi G.Varnu nagrinėjome operos „Lokys“ siužetą daug dėmesio skirdami žmogiškųjų santykių analizei, psichologiniams veikėjų išgyvenimams. Režisierius paminėjo, kad raudonas lokys arba meška yra Rusijos simbolis.
B.Kutavičiaus operos „Lokys“ siužetas ir muzika žadina vaizduotę ir skatina susimąstyti, pakelti mintis aukščiau kasdienybės.
– Beje, su režisieriumi G.Varnu jūs dirbote jau ne kartą?
– Julija iš operos „Lokys“ – mano trečias kūrybinis bendradarbiavimas su režisieriumi G.Varnu. Šis režisierius labai profesionalus ir dalykiškas, nors kūrybinėse komandose susitikome jau ne kartą, bet kas kart tarsi viską pradedame naujai. Ankstesnės patirtys naujuose pastatymuose tarsi pamirštamos.
Rygoje G.Varnas atstatė savo seniau statytą G.Verdi operą „Kaukių balius“. Buvau viena iš keturių solisčių, dalyvavusių perklausoje pažo Oskaro vaidmeniui. Į repeticijų procesą įsijungiau vėlai ir nemokėdama medžiagos. Ant scenos žaismingai paimprovizavau ir vakare sulaukiau skambučio, kad turiu skubiai išmokti visą partiją ir dainuoti pirmus spektaklius.
O vėliau teko laimė Vilniuje dainuoti Onutės Narbutaitės operoje „Kornetas“, kurią režisavo G.Varnas. Ten jau turėjau galimybę pasinerti į ilgesnį kūrybinį procesą su kerinčia muzikine ir tekstine medžiaga.
– Kokie jūsų ateities planai?
– Šiuo metu ruošiu soprano partiją O.Narbutaitės oratorijoje „Centones meae urbi“, kuri skambės Vilniaus festivalyje. Su Latvijos simfoniniu orkestru dainuosiu Francis'o Poulenco operoje „Gloria“. Čia numatytas koloratūrinio soprano vaidmuo, bet kol procesas neprasidėjo, daugiau nesiplėsiu.
Kadangi dainuoju nemažai kamerinės ir šiuolaikinės muzikos, turiu daug darbo įdėti ne tik lavindama balsą, bet ir ruošdama įvairią muzikinę medžiagą. Ruduo turėtų būti užimtas, tad pasiruošimas vyksta jau dabar.
Kaip aš juokauju, daug laiko praleidžiu „savo oloje“, t.y. besimokydama. Tad labai vertinu repeticijų procesą su kolegomis, kur vyksta kūrybinė bendrystė ir užsimezga žmogiškasis ryšis.
– Ar patiko dirbti Klaipėdoje?
– Klaipėdos muzikinio teatro suburtas kolektyvas jungia talentingus ir kūrybingus žmones. Su jais dirbdami drauge ir palaikydami vienas kitą turėjome puikų laiką. Stebėti kolegų darbą – vertinga patirtis ir įkvėpimas.
Kita vertus, tai ir malonumas: įdomiai dirbantis kolega lyg priverčia ir mane iš savęs reikalauti daugiau. Bet, žinoma, labiausiai atsidavimo ir grynumo reikalavo pati muzika ir operos istorijoje slypinti prasmė.
Beje, kai tik turėjau laisvo laiko ir jėgų po repeticijų, vaikščiojau po Klaipėdos senamiestį, juo grožėjausi, lankiausi Klaipėdos dramos teatre, persikeldavau į Smiltynę pasivaikščioti.
