Elegantiška, iš prigimties artistiška ir pasaulį plačia šypsena nušviečianti 67 metų J.Grikšienė scenai skyrė apie keturis savo gyvenimo dešimtmečius.
Šiandien ji tai vadina gražiausia likimo dovana ir didele atsakomybe. Už nuopelnus teatro menui 2021 metais J.Grikšienė buvo apdovanota Padėkos kauke, o šiemet jai buvo suteiktas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistės emeritės vardas.
„Jauniems kolegoms palinkėčiau mažiau dėmesio kreipti į savo trūkumus ir džiaugtis privalumais. Nepavyko? Pavyks kitą kartą. Sveikas užsispyrimas būtinas, o visa kita ateis“, – tvirtino energingoji emeritė J.Grikšienė.
– Ar ilgitės scenos baigusi karjerą?
– Nuliūdinsiu, bet tikrai nesiilgiu. Niekas netiki, bet aš taip džiaugiuosi, kad man nebereikia mokytis teksto ir kad galiu miegoti, kiek noriu. Net atrodo, kad aš tos scenos dabar bijočiau. Užtat džiaugiuosi kitais.
Viskam savas laikas. Bet namie ir dabar rytais mielai padainuoju, paniūniuoju. Dar būdama penktokė išmokau Salomėjos Nėries poemą „Eglė žalčių karalienė“ – ją viena namie deklamuodavau, vaidindavau, verkdavau, įsijausdavau... Aš tokia nuo mažens.
– Kuo buvo įsimintini dešimtmečiai, prabėgę Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje?
– Didžiulė laimė turėti širdžiai mielą ir daugybę galimybių teikiantį darbą. Aišku, jis kainavo ir daug nervų, pastangų, sveikatos. Tai patvirtins kiekvienas scenos žmogus. Salėje sėdi daugybė žiūrovų, tu niekada nepatiksi, neįtiksi kiekvienam, bet visada nuoširdžiai stengiesi.
Svarbiausia išlikti savimi ir iš visų jėgų stengtis. Buvimą scenoje vis dar vadinu didžiausia Dievo man suteikta dovana. Čia sutikau tiek nuostabių, talentingų, šviesių žmonių! Iš jų kai kada ir mokiausi.
Mes visi – tik žmonės. Skirtingai vienodi, kaip mėgstu sakyti. Tad kodėl nepasimokius?
– Viename interviu minėjote, kad labai išgyvendavote po kiekvieno pasirodymo scenoje, nors publika jus liaupsino. Esą galėjote padaryti šį tą kitaip, dar geriau.
– Savo natūros negali pakeisti. Prieš spektaklį ruošiesi, nerimauji, o grįžęs vėl nemiegi ir graužiesi: gal reikėjo kitaip, antraip, trečiaip... O dabar, prabėgus daugybei metų, turėdama dabartinį supratimą apie gyvenimą suvokiau: „Dievulėliau, taigi mes esame tik patys sau įdomūs...“
Žiūrovas atėjo, paplojo, išėjo ir pamiršo, o mes jaudinamės. Čia tik mums svarbu. Be reikalo išgyvename. Todėl mano karjeros pabaigoje vyras, matydamas mano jaudulį, nuolatinį rūpinimąsi dėl nesibaigiančių vaidmenų, siūlydavo tai kuo greičiau mesti ir nustoti save graužti. Ir jis buvo teisus.
Sulaukusi užtarnauto poilsio aš išėjau ir nesuprantu žmonių, kurie į sceną veržiasi iki paskutinės minutės. Būtina užleisti vietą jauniems!
Dabar į teatrą ateinu su džiaugsmu ir nuoširdžiai džiaugiuosi jaunimu. Kokių talentingų ir energingų žmonių teatre yra!
– Papasakokite, kaip pati tapote soliste.
– 1978 metais Klaipėdoje sėkmingai dalyvavau jaunųjų atlikėjų konkurse, tapau nugalėtoja. Baigusi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją bandžiau įstoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją Vilniuje, tačiau dėl povandeninių srovių buvau atmesta. Nenusiminiau ir laiminga grįžau į Klaipėdą, nes čia manęs laukė būsimas vyras Petras Grikšas.
Ištekėjau ir kelerius metus dirbau tuometiniame pasų skyriuje, kur žmonėms išrašydavau pasus. Vieną dieną gatvėje sutikau dirigentą Kazį Kšaną, kuris mane prisiminė kaip jaunųjų atlikėjų konkurso nugalėtoją ir pakvietė dainuoti Klaipėdos liaudies operoje.
Maestro K.Kšanas, Klaipėdos liaudies operos įkūrėjas, mano gyvenime tapo lemtingu žmogumi. Aš jam labai dėkinga. Kai mane priėmė į Liaudies operą, čia jau dainavo Viačeslavas Tarasovas, įkandin jo atvažiavo Valerija Balsytė, Mindaugas Gylys ir, žinoma, mano mylimas ilgametis kolega Šarūnas Juškevičius.
– Kokia buvo karjeros pradžia?
– Pradžia Liaudies operoje buvo sunki, bet jaunystė mane vežė. Jaunam nėra neįveikiamų kalnų. (Juokiasi.) Klaipėdos liaudies opera vienijo žmones entuziastus, kurie dirbo be atlygio, tad čia dainuojantys, grojantys, kuriantys buvo labai šaunūs ir įkvepiantys. Dainavo to meto primadonos Galina Iljina, Vlada Kubilienė.
Man tais metais gimė dukra, o K.Kšanas, vos pradėjus dainuoti Liaudies operoje, skyrė sudėtingą partiją – Safi Johanno Strausso operetėje „Čigonų baronas“. Maitinau dukrą, o kai tik ištrūkdavau iš namų, bėgdavau į repeticijas. Laimė, man pavyko šią partiją sudainuoti sėkmingai: spauda atsiliepė ypač gražiai, kolektyvas ir K.Kšanas buvo patenkinti. Taip viskas ir prasidėjo.
Po to buvo Džuljetos vaidmuo Jacques’o Offenbacho operoje „Hofmano pasakos“, kitas liaudies operos repertuaras. Žingsnis po žingsnio kaupėsi patirtis, o aš žinojau, kad noriu siekti aukštojo mokslo diplomo, nes nejaukiai jausdavausi, kai pildydama dokumentus išsilavinimo grafoje rašydavau „spec. vidurinis“.
Netrukus per penkerius metus įgijau aukštojo mokslo diplomą.
Užtrukau truputį ilgiau, nes 1982–1989 m. daug koncertavau ir važinėjau į gastroles po užsienį su kaimo kapela „Žvelsa“. Tuo metu jau dirbau 1987 m. įkurtame Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.
Nemanykite, kad buvo lengva tapti naujojo teatro soliste – taisyklės galiojo visiems. Iš Kauno atvykęs Klaipėdos muzikinio teatro vadovas Gintas Žilys surengė solistų atranką.
Kad ir kokios buvome žvaigždės Klaipėdos liaudies operoje, visi turėjome dalyvauti konkurse: rengti partijas, vaidinti etiudus, skaityti eiles. Ir man pavyko!
– Ar buvo vaidmenų, kurių teko atsisakyti?
– Nė karto neteko nei atsisakyti, nei prašyti jokio vaidmens. Vaidinau viską, ką reikėjo. Net nemaniau atsisakyti, nes mano darbas – dainuoti scenoje. Aišku, ne viskas žmogui tinka. Tačiau jei paskirdavo vaidmenį, stengdavausi tą partiją atlikti kuo geriau, nors kartais ir jausdavau: einu prieš savo prigimtį.
Pavyzdžiui, jaunystėje labai sunkus atrodė Ritos vaidmuo Gaetano Donizetti operoje „Rita“.
– Papasakokite apie tą mistinį procesą – vaidmens atsiradimą.
– Karjeros viršukalnėje kurdavau didelius vaidmenis, tad jaudindavausi. Atrodė, kad mano abi kojos kairiosios, rankos nepritinka, o šokti taip sudėtinga.
Dainuoti, šokti, vaidinti ir visa tai daryti vienu metu. Kaip viską suderinti?
Apmąstydavau, ką man duotų kitokia eisena, ką pridėtų specifiniai judesiai.
Susikurdavau įvaizdį stebėdama žmones gatvėje. Štai prakilni dama išdidžiai laiko galvą, susikūprinusi sliūkina senutė... Daug padėdavo ir režisieriai.
– Kokių iškilių kūrėjų – režisierių, dirigentų – sutikote savo kūrybiniame kelyje ir kuo jie jums svarbūs?
– Dirigentai ir režisieriai man labai svarbūs. Dirigentas valdo didžiulį orkestrą, mato ir jaučia spektaklio visumą. Jis pasako porą pastabų, ir solistui aišku, kokia kryptimi reikia toliau judėti. Taip pat ir dėl režisierių. Būna režisierių, kurie tave į kūrinį įtraukia iki pat širdies gelmių.
Miuziklo „Smuikininkas ant stogo“ režisierius ir choreografas Janas Szurmiejus į atmintį įstrigo daugeliui teatro darbuotojų. Mano sielai labai artimas buvo ir režisierius Ramūnas Kaubrys. Kad tai – ypatingo braižo kūrėjas, pajuto kiekvienas, dalyvavęs kuriant Viktoro Lebedevo miuziklą „O, mielas drauge“.
Į grimo kambarį grįžusios moterys dar ilgai sėdėdavo ir negalėdavo suprasti, kas čia įvyko, negalėdavo išeiti iš vaidmens. Man taip pat labai patiko dirbti su režisiere Rūta Bunikyte.
– Kiek girdėjau, mėgstamiausias jūsų vaidmuo – Goldė Jerry Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“?
– Goldės man nereikėjo vaidinti – buvau savimi. Ir abu mano sceniniai sutuoktiniai (Tevjė vaidmens atlikėjai. – Red.) – Š.Juškevičius ir Virginijus Pupšys – buvo nuostabūs. Šiame miuzikle taip pat vaidinau Frumą Sorę ir senelės Ceitelės vėlę.
Sykį mane pakabino ant specialių lynų ir nuleido pasivaidenti miegančiai porai.
Nuleido, bet netinkamai mane prisegė, tad kabojau virš scenos ne veidu į publiką, o nugara. Išsigandau: nemačiau dirigento, blogai girdėjau orkestrą, nežinojau, kada man dainuoti, bet, kaip vėliau pasakojo kolegos, savo partiją sudainavau idealiai.
Gerai mačiau, kaip iš juoko scenoje leipsta choras, nuo prunkštimo tirtėjo net paminklai. O man buvo taip baisu, kad kai mane nuleido, drebėjau kaip epušės lapas.
Pamenu, kartą Imrės Kalmano operetėje „Čardašo karalienė“ (kitaip dar vadinamoje „Silva“) šokau su scenos partneriu V. Pupšiu. Paslydome ir nuvirtome... Ir skristi, ir kristi, kaip sakoma (juokiasi).
– Kokiais dar savo sukurtais vaidmenimis didžiuojatės?
– Mano, o ir žiūrovų sielą užkabino Virdžinė Valter (V. Lebedevo miuziklas „O, mielas drauge“). Hanos Glavari (Franzo Leháro „Linksmoji našlė“) vaidmenyje buvau didelė ponia, milijonierė, vis dar pasvajoju apie tada neva turėtus 40 milijonų...
Visi vaidmenys kažką duoda. Vienas iš sudėtingiausių vaidmenų muzikos atžvilgiu buvo Benigna Audronės Žigaitytės operoje „Mažvydas“. Su operos dirigentu Gintaru Rinkevičiumi ir kompozitore A. Žigaityte daug diskutavome apie kuriamus vaidmenis. Buvo sunkus, bet labai gražus laikas.
– Bet tik dabar, jau baigusi karjerą, sulaukėte daugybės apdovanojimų.
– Nesitikėjau ir net sapne nebūčiau susapnavusi, kad taip bus. Čia, kaip afišose rašoma: „pagrindinius vaidmenis atlieka... ir kiti“. Aš visada jaučiausi esanti ta „ir kiti“, t. y. neverta apdovanojimų. Parodytu dėmesiu buvau labai nustebinta – iki ašarų. Tai labai malonu – suvokti, kad ne veltui tiek dirbau.
Kiekvienam svarbus geras žodis. Negailėkime jų kūrėjams. Daugiau gerų žodžių sakykime, kol jie dar scenoje. Mieli žiūrovai, kai jums patinka tai, kas vyksta scenoje, nusileidus uždangai plokite iš visų jėgų, šaukite „bravo“ – scenos žmonėms tai yra tikrasis įvertinimas ir paskata!
