Jos įvaizdis, kaip ir B.Dauguviečio, netipinis – „Operomanijos“ prodiuserė ir vadovė nešioja ilgą kasą. Kuo iš daugelio išsiskiria naujojo teatro kūrėja?
Kovo 26-ąją, Tarptautinės teatro dienos išvakarėse, Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonijoje už toliaregišką tarpdisciplininės kūrybos procesų įgyvendinimą Boriso Dauguviečio auskarą pelniusios A.Ablamonovos pavardė privertė suklusti klasikinio teatro gerbėjus. Dažnam turbūt nelabai suprantama, kas yra „Operomanija“, ir kas toji ilgakasė moteris, padariusi proveržį naujajame teatre.
– Kaip jautėtės pelniusi atminimo ženklą – Boriso Dauguviečio auskarą, kuris neretai teikiamas kone už visus gyvenimo nuopelnus? – paklausiau A.Ablamonovos.
– Boriso Dauguviečio auskaro nominantai pirmą kartą buvo iš anksto viešai anonsuoti. Anksčiau šios nominacijos paskelbimas vyko kiek kitaip. Tad šįkart turėjau šiek tiek laiko prisijaukinti faktą, jog esu tarp nominantų, ir pasiruošti planams A ir B.
Vis dėlto būti scenoje ir sakyti kalbas nėra mano kasdienė duona. Todėl tam tikrą nepatogumą ir jaudulį ši apdovanojimų procedūra, neslėpsiu, išprovokavo. Vis dėlto labai džiaugiuosi, kad Auksinių scenos kryžių kontekste atsirado eterio prodiuserio profesijai.
Be to, ši apdovanojimą traktuoju ir kaip visos su „Operomanija“ bendradarbiaujančių asmenų bendruomenės darbų įvertinimą. Apskritai Auksiniai scenos kryžiai visuomet yra didelė šventė, savotiškos teatralų Kalėdos, galimybė sutikti draugus, kolegas, pasidžiaugti nuveiktais darbais, nominacijomis, laimėjimais ir vieni kitais. Tad tiesiog džiaugiuosi šia švente ir galimybe būti jos, o ir Lietuvos teatralų bendruomenės dalimi.
– Vyresnės kartos žmonės galbūt ir pirmąkart išgirdo žodį „Operomanija“. Atsiimdama apdovanojimą savo kalboje garsiai mąstėte, jog neretai apima egzistencinis klausimas, kuo mes čia užsiiminėjame? Vis dėl to, kokio žanro teatrą globoja „Operomanija”? Kam jis skirtas?
– Pastebiu, kad prodiuserinės kompanijos „Operomanija“ renginių lankytojai yra labai įvairaus amžiaus. Ateina tiek vyresni žmonės, tiek jaunimas. Todėl nebūtų tikslu teigti, jog visi vyresnės kartos atstovai nežino, kas yra „Operomanija“. Tai veikiau interesų objekto klausimas.
Tiems, kam dar neteko girdėti apie mūsų organizaciją, ją pristatyčiau kaip nepriklausomą prodiuserinę kompaniją, kuri nėra teatras, o toks neįprastos, kompaktiškos struktūros darinys, plėtojantis šiuolaikinio muzikos teatro, naujosios operos kultūrą, aktyviai veikiantis Lietuvoje ir gastroliuojantis užsienyje.
Mūsų kompanija dirba bendradarbiaudama su labai įvairiais nepriklausomais menininkais, įvairių meno sričių atstovais. Organizacija neturi pastovios erdvės, teatro, dėl ko turime privilegiją kiekvienai idėjai pasirinkti, išsinuomoti jai labiausiai tinkančią vietą.
„Operomanijos“ prodiusuojamus kūrinius galima pamatyti labai įvairiose erdvėse: „Menų spaustuvėje“, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, kultūros komplekse „Sodas 2123“, „Dūmų fabrike“.
Yra ir tokių kūrinių-pasivaikščiojimų, kurie vyksta po atviru dangumi Vilniaus senamiestyje. Organizacijos drauge su nepriklausomais menininkais kuriamas repertuaras bei menas skirtas visiems, kam įdomus konceptualus, naujas žvilgsnis į operos žanrą, visiems, kas yra atviras naujovėms ir eksperimentams, visiems, kam smalsu sekti Lietuvos autorių profesinį kelią.
O atsiliepiant į pastebėjimą dėl egzistencinio klausimo, kurį įgarsinau savo padėkos kalboje atsiimdama apdovanojimą – išties, šis sakinys išimtas iš konteksto skamba pakankamai dramatiškai. Vis dėlto savo kalboje apeliavau į platesnį lauką, Nyderlandų istoriko, kultūros teoretiko Johano Huizingos darbą „Homo ludens“, kuriame jis aptaria žaidimą kaip svarbiausią žmonijos kultūros elementą.
Be to, nepamirškime ironijos ir autoironijos. Tikiu, kad būtent naujų sceninės išraiškos formų paieškos (už ką ir skiriamas Boriso Dauguviečio auskaras) įmanomos žaidžiant, o kartais net užsižaidžiant.
O abejonės ir bandymas pažvelgti į save žaidžiantį iš šalies – labai natūralus ir sveikas dalykas. Ir čia turiu omenyje ne tik teatrą, bet ir platesnius gyvenimo, visuomenės kontekstus.
– „Operomanijos” spektaklius renkasi šiuolaikiškai mąstantys, kurie jau turbūt nesuprastų klasikinio teatro, nes scenoje jungiate dramos, operos ir kitus žanrus. Ar norite visiškai žiūrovą atplėšti nuo tradicinio teatro? Ar jis savaime renkasi naują formą, kuri jam labiau suprantama?
– Aš nedrįsčiau teigti, kad mūsų auditorija nesupranta klasikinio teatro. Galbūt net priešingai – „Operomanijos“ prodiusuojamų renginių publika yra labai atvira ir smalsi, išsilavinusi, plačių pažiūrų ir interesų, galbūt net neskirstanti meno pagal šiuolaikiniam ir klasikiniam pasauliui priskiriamas charakteristikas. O ir kur yra tiksli riba tarp šiuolaikybės ir klasikos? Galbūt veikiau tai yra auditorija, atsižvelgianti į turinio kokybę ir prasmę.
Plėtodami šiuolaikinio muzikos teatro, naujosios operos kultūrą Lietuvoje nesiekiame laužyti formų, nuo ko nors atplėšti žiūrovą arba imtis bet kokių kitokių destruktyvių veiksmų.
„Operomanijos“ veikla orientuota į kūrybą, kuri tėra dar viena galimybė žiūrovui, alternatyva, kurioje nemažai žmonių gali atrasti svarių priežasčių lankytis mūsų renginiuose. Tai gali būti ir kūriniuose nagrinėjamos temos, kūrėjų pasirenkamos meninės išraiškos formos, menininkų vardai.
Ir džiugu, kad per 15 veiklos metų „Operomanijai“ jau pavyko suformuoti auditoriją, kuri aktyviai lankosi mūsų renginiuose, seka veiklą, palaiko, laukia naujų premjerų ir išperka bilietus.
– Papasakokite apie save: iš kur esate kilusi, ką studijavote, ar nuo mažens buvote susijusi su teatru, scena?
– Gimiau Vilniuje, Antakalnio gimdymo namuose. Jau nuo 5 metų pradėjau gyventi, kaip aš sakau, dvigubą gyvenimą: iš pradžių vienu metu buvo lankomos dvi mokyklos (vidurinė mokykla ir Balio Dvariono muzikos mokykla), tuomet lygiagrečiai Vilniuje ir Sankt Peterburge vyko studijos aukštosiose mokyklose (Vilniuje baigiau muzikos vadybą, o Sankt Peterburge – chorinį dirigavimą), kas sąlygojo nuolatinį važinėjimą traukiniu tarp šių miestų. Tuomet sekė darbai ne vienoje organizacijoje vienu metu, įvairios papildomos veiklos.
Su muzika esu nuo mažens, bet rimtai šia kryptimi susidomėjau ir informavau tėvus, kad mano profesinė veikla bus susijusi su menu, būdama dvylikos. Tada įvyko ir didelis susižavėjimas operos žanru. Rinkdamasi studijas net svarsčiau apie operos režisūrą. Tačiau laiku susiprotėjau, kad aštuoniolikamečiam žmogui tai gal kiek per ankstyvas užmojis. Todėl pasirinkau kitą kryptį, bet vis dėlto nuo operos nenutolau.
2007 m. drauge su jaunais kompozitoriais ir dainininku Jonu Sakalausku priešakyje, dar būdami Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai, pradėjome organizuoti pirmąjį trumpametražių operų festivalį NOA (Naujosios operos akcija).
Tuometinio festivalio sėkmė uždegė mus tolesniam darbui šioje naujai atrastoje sferoje. 2008 metais įkūrėme organizaciją „Operomanija“, kuri šiuo metu yra pagrindinis mano profesinio dėmesio objektas.
– „Operomanija” iškrenta iš tradicinio teatro rėmų, bet jūsų įvaizdžio detalė – ilga supinta kasa tarsi nedera šiems laikams. Ar nejaučiate dvasinio prieštaravimo tarp to, ką kuriate ir ką pasakote asmeniniu įvaizdžiu?
– Dvasinio disonanso dėl savo įvaizdžio tikrai nejaučiu. Į kasą žvelgiu kaip į aksesuarą, kuris mano įvaizdžiui suteikia tam tikro išskirtinumo. Štai, pavyzdžiui, Jūs atkreipėte dėmesį ir šiai temai skyrėte net atskirą klausimą. Kasos netapatinu su tradicinio teatro rėmais.
Be to, jeigu pažvelgtume į šiuolaikinio meno kūrėjų pasaulį, galime atrasti nemažai pavyzdžių, kur avangardinį meną kuriančios moterys neatsisako savo ilgų plaukų, kasų, o jų pagalba suteikia įvaizdžiui ir tam tikro išskirtinumo. Pavyzdžiui, amerikiečių kompozitorė, dainininkė Meredith Monk arba serbų kilmės performanso meno kūrėja Marina Abramovič.
– Kokių turite pomėgių, nesusijusių su teatru?
– Teatras, menas, net nedirbant, esant vadinamajame poilsio režime, visuomet yra mano mintyse ar pasąmonėje. Idėjos neretai gimsta labai netikėtuose kontekstuose, atsiduriant labai neįprastose situacijose. Profesinė veikla yra neatsiejama mano identiteto dalis, todėl visiškai nuo jos atsiriboti iš esmės ir nepavyksta. Ko gero, tai net nėra įmanoma.
Visuomet esi, nors kartais ir pasyviame, bet vis dėlto budėjimo režime. O domina mane labai daug kas. Žmonės, kelionės. Tiesa, dauguma kelionių yra neatsiejamos nuo mano darbo, gastrolių, dalyvavimo konferencijose, bet vis dėlto keliaujant pagal galimybes stengiuosi pažinti kitų šalių kultūras, žmones, jų įpročius ir papročius.
Tikriausiai kelionės yra vienos labiausiai praturtinančių, akiratį praplečiančių galimybių. Domiuosi kinu, vizualiaisiais menais, kūrybinio proceso psiichologija. Skiriu laiką šeimai, draugams. Pagal galimybes bandau kartais ištrūkti į mišką, pakvėpuoti pušynų orų arba prie jūros, kad bent akies krašteliu pažvelgčiau į jos galybę.
– Ar teko pažinoti ir bendrauti su B. Dauguviečio dukra Galina Dauguvietyte? Ar jau radote vietą, kur laikysite garbingą auskarą?
– Su ponia Galina Dauguvietyte bendrauti, deja, neteko. Asmenybė, žinoma, ji buvo išskirtinė. Boriso Dauguviečio auskarui vietos dar neradau. Kol kas bandau atrasti savyje vietos visam dėmesiui ir sveikinimų bangai, kurie užplūdo tapus šio garbingo apdovanojimo laureate.
Boriso Dauguviečio pėdsakai
Tarptautinę teatro dieną už scenoje nuveiktus darbus geriausiam metų teatro menininkui, be kitų apdovanojimų, teikiamas „Boriso Dauguviečio auskaras“.
B. Dauguvietis (1885 m. Dauguviečiuose, Biržų apskrityje – 1949 m. Vilniuje) buvo Lietuvos režisierius, aktorius, pedagogas, dramaturgas, palikęs ryškų pėdsaką savo kūryba.
Nuo 1946 m. buvo statomos jo pjesės „Žaldokynė“, „Uždavinys“, „Naujoji vaga“, „Naktigonė“, „Mokytoja Sukackienė“. Prieškariu B. Dauguviečio pastangomis įkurtas meno žurnalas „7 meno dienos“.
Režisierius garsėjo meile aktorėms. Pirma teatralo žmona buvo Lietuvos teatro aktorė Olga Kuzmina-Dauguvietienė (1884–1967), su kuria kūrėjas susilaukė penkių dukterų. Antra žmona – taip pat aktorė Petronėlė Vosyliūtė-Dauguvietienė (1899–1986), kuriai tai buvo trečia santuoka.
Sutuoktiniai susilaukė dukters scenaristės, aktorės, Lietuvos televizijos režisierės Galinos Dauguvietytės (1926–2015). G. Dauguvietytės valia, jos ir prieš 10 metų mirusio vyro urnos su pelenais palaidotos Biržų rajone, Dauguviečiuose.
