Tarptautinę teatro dieną Kaunas tradiciškai paminėjo iškilminga profesionalių teatro kūrėjų apdovanojimų ceremonija. Už ryškiausius metų nuopelnus teatralams įteiktos „Fortūnos“ statulėlės, padėkos bei miesto premijos.
„Fortūnų“ statulėlės kino centre „Romuva“ vykusiame renginyje šiemet įteiktos 6 Kauno teatro asmenybėms bei kūrėjų komandoms, o išskirtine padėka ir apdovanojimu už ilgametį svarų indėlį į Kauno ir Lietuvos scenos meną apdovanotas šviesų dailininkas Vladimiras Šerstabojevas.
Kaunietis teatro režisierius G.Padegimas Teatro dienos proga apdovanotas Vilniuje, „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremonijoje, padėkos premija už viso gyvenimo darbus ir pedagoginę veiklą.
– Vilniuje išdalinti Auksiniai scenos kryžiai, „Fortūnų“ apdovanojimais pagerbti Kauno teatralai. Koks šiandien yra teatras, jūsų akimis? – „Laikinoji sostinė“ paklausė Kaune gyvenančio ir kuriančio G.Padegimo.
– Šiuo metu teatras Lietuvoje labai įvairus – įvairių skonių, amžiaus, skirtas įvairių pažiūrų žiūrovams. Tačiau esminiai dalykai išlieka tie patys – tai buvimas čia ir dabar, teatro bendruomenėje.
Mano galva, būtent bendruomenės kūrimas ir yra esminė ašis, kurią mums duoda teatras, ypač šiais laikais, kai esame tokie atomizuoti, kai gyvename savo interneto burbuluose.
Susitikimas, kuris įvyksta teatre, pats savaime yra prasmė, kai nereikia išsakinėti savo nuomonių, priešpriešinti vienas kitam idėjų, ginčytis, kai pakanka tiesiog būti kartu. Būtent tai suklijuoja žmogų su žmogumi, kuria mūsų visuomenę, daro psichoterapinį poveikį, kuris man teatre visuomet yra labai įdomus. Mėgstu sakyti, kad vaikštantys į teatrą nevaikšto į psichoterapiją.
– Tačiau vis labiau žmonės iš teatro tikisi pramogos, ne psichoterapijos?
– Teatras neturi nagrinėti šiam momentui aktualių problemų, kurias nagrinėja kiti, tačiau turi kalbėti apie gilumines temas, kurios dažnai nustumiamos į antrąjį planą. Žmogui svarbu gebėti pažvelgti į save iš šalies, juk gyvename trumpai, todėl mažai ką gebame išmokti iš kitų, turime patys daryti klaidas, atrasti savo gyvenimą.
Teatras yra tam tikra žmogotyra, nereikia nuo to vargti, pakanka kartu dalyvauti procese – tai jau duoda prasmės, suvokimo apie save ir kitą. Tai yra vidinė diskusija, nereikia jos daryti įtraukios, aktyvios – pakanka būti drauge.
– Ką jums parodė šiemet įvykę teatralų apdovanojimai, kuo jie reikšmingi?
– Manau, kad teatre įvyko kartų kaita, ypač tai buvo akivaizdu per apdovanojimų ceremoniją Vilniuje. Buvo apdovanoti jauni, labai perspektyvūs, įdomūs įvairių žanrų kūrėjai, jie to nusipelnė. Jiems nebereikia, kaip mums jaunystėje, laukti metų metais, kol bus pastebėti, įvertinti, – tai gerai. Gal tik „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose pasigedau operos.
Tarptautiniuose konkursuose, apdovanojimuose nominacijos yra pastovios, o Lietuvoje jos nuolat kinta priklausomai nuo to, ką norima apdovanoti, – taip neturėtų būti, tai labai oportunistiška.
– Kurios teatro bendruomenės dalimi jaučiatės – Kauno, Vilniaus ar visos Lietuvos? Ar ši teatro bendruomenė – vis dar jūsų aplinka?
– Mano gimtasis teatras yra Kauno nacionalinis dramos teatras, lapkritį bus 50 metų nuo mano pirmojo spektaklio, o jų yra 120. Man nepriimtinas kai kurių vyresnės kartos aktorių požiūris, kad dabartinis teatras jau nebe jų, nes jų laikas jau praėjo. Niekada taip nesakysiu.
Man patinka jausti pulsą, juk dirbu su studentais, jaunais žmonėmis. Nepataikauju, bet ir neneigiu pokyčio, gyvenu jame.
– Naujovės šių dienų teatre jums neatrodo bauginančios, nepriimtinos?
– Teatre labiausiai vertinu jungtį – tradicijų ir inovacijų. Mes negalime niekur neiti, nes bus stagnacija, ėjimas atgal. Bet negalime ir atmesti visko, kas buvo iki mūsų, negalime galvoti, kad tik nuo manęs prasidėjo pasaulis. Dėl to domiuosi teatro istorija – tai svarbu.
Tačiau dabar daugiau dėmesio kreipiama į novatoriškumą, originalumą, kas savaime nėra blogai, bet laikausi požiūrio, kad turi būti ne arba, arba, o ir, ir, ir... Viskas turi būti svarbu ir viskas savo vietose. Man labiausiai priimtinas Stanislavskio pasakymas, kad „priimu ir palaikau visus žanrus, visus stilius mene, reikalauju tik vieno, kad kūrėjas būtų tikras, nuoširdus ir autentiškas“.
– Tikriausiai daugiausia aptarinėjimų šiemet sulaukė režisieriaus Roberto Wilsono „Doriano“ pastatymas Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Kaip vertinate šį kūrinį?
– Esu matęs ne vieną jo režisuotą kūrinį, todėl žinojau, ko tikėtis. Man labai patiko, kaip pasirodė mūsų aktoriai, – jie puikiai išlaikė žaidimo taisykles. Tačiau kai kurie pasakymai, kad Kauno dramos teatrui šis pastatymas yra vos ne šimtmečio įvykis, tikrai nėra teisingi. Manau, kad tokia nuomonė nuvertina daugybės talentingų žmonių įdirbį mūsų teatre.
Spektaklis geras, įdomus, savitas formos prasme, tačiau gilesnio intelektinio ir emocinio krūvio jame neradau, o ir nereikėjo ieškoti.
– Ar vis dar jaučiatės galintis panaudoti savo potencialą teatre?
– Visada galvoju, kad mano geriausias spektaklis dar priešakyje. Kaip ir mano gražiausia diena dar priešakyje. Turiu daug sumanymų, manau, dar pavyks juos realizuoti.
– Kaune dabar populiaru eiti į politiką. Ar negaunate tokių pasiūlymų?
– Visada visi siūlė ir siūlo, bet esu Sąjūdžio žmogus. Manau, kiekvienas turime daryti tai, ką gebame geriausiai, – man geriausiai sekasi teatre, teatro pedagogikoje. Tačiau tai nereiškia, kad esu pasyvus pilietis.
Buvau tarp tų, kurie aktyviai kovojo prieš medžių kirtimą Kaune, dalyvavau teismo procese su savivaldybe. Džiugu, kad pavyko pasiekti susitarimą ir pažanga Kaune šia tema matyti.
