Kaip postūmį imtis šio pastatymo A.Ratmanskis įvardino 2018 m. minėtas baleto klasikos pradininko – choreografo Mariuso Petipa 200-ąsias gimimo metines.
„Rengdamosi šiai datai baleto trupės visame pasaulyje noriai statė M.Petipa spektaklius. Amerikos baleto teatras Niujorke nusprendė garsiajame „Metropolitan“ teatre pristatyti „Arlekino milijonus“.
Tai buvo bendras pastatymas kartu su Australijos baletu, kuris savo šalyje premjerą pristatė pernai. Tad LNOBT trupė bus trečioji pasaulyje, rodysianti šį pastatymą“, – pabrėžė A.Ratmanskis.
„Arlekino milijonų“ choreografijos pagrindas – tai M.Petipa amžininko, tuometinio Marijos teatro režisieriaus Nikolajaus Sergejevo daryti daugiau kaip 100 puslapių apimties detalūs choreografijos užrašai, apibūdinantys 1900 m. sukurto spektaklio scenas, žingsnelius, pantomimą.
„Šalia to naudojome ir daug kitos medžiagos – nuotraukas, aprašymus, spektaklio dokumentaciją iš įvairių muziejų. Taigi čia buvo savotiškas mokslinis tyrimas, sujungtas su darbu, kurį paprastai atlieku statydamas spektaklius. Kai kurioms scenoms teko sukurti choreografiją, kitos gali būti vadinamos rekonstrukcija to, ką sukūrė M.Petipa“, – pasakojo choreografas.
Pasak jo, būdų užrašyti šokį buvo ieškoma nuo pat viduramžių, tačiau nė viena iš pasiūlytų sistemų nebuvo tokia tobula ir universali, kaip muzikos užrašymas natomis. Tad būdavo išrandamos vis naujos ir naujos šokio užrašymo sistemos.
„Sistemą, leidusią išlikti „Arlekino milijonų“ ir kitų M.Petipa baletų choreografijai, sukūrė šokėjas Vladimiras Stepanovas, tačiau ja buvo naudojamasi tik iki Spalio revoliucijos. Mums prireikė laiko ją perprasti, tačiau tai suteikė tikrai labai daug informacijos apie M. Petipa choreografiją. Mums ji – patikimas dokumentas, liudijantis apie baleto klasiką, kuri jau daugiau kaip šimtą metų tarnauja kūrybinio įkvėpimo pagrindu skirtingoms choreografų kartoms“, – sakė A.Ratmanskis.
Kūrinys, sukurtas pasilinksminimui
Choreografas pabrėžė, kad „Arlekino milijonai“ – vienas iš karjeros pabaigoje M.Petipa sukurtų baletų, o būtent vėlyvieji baletai labiausiai išgarsino šį scenos meistrą. Prabėgus trejiems metams po premjeros M.Petipa jau buvo išleistas į pensiją, tačiau statydamas „Arlekino milijonus“ jis buvo kupinas energijos.
„Baletas „Arlekino milijonai“ yra pusę amžiaus trukusios M.Petipa karjeros rezultatas. Kurdamas po du pastatymus per sezoną, jis išmoko, kaip atskleisti siužetą, kaip spektaklio atlikėjus, pasakojamą istoriją ir pantomimą sujungti į darnią visumą. Galėtume sakyti, kad tai – didžio meistro kūrinys, sukurtas pasilinksminimui. Būtent tuo ir turėtų mėgautis spektaklio publika, jai nederėtų čia tikėtis rimties ir katarsio. Jai reiktų pasinerti į stebuklingą, poetišką ir be galo spalvingą senovinio teatro pasaulį“, – aiškino choreografas.
Jo manymu, būtent „Arlekino milijonai“ galėtų pretenduoti pakeisti iš LNOBT repertuaro laikinai išimtą „Spragtuką“, nes tai spektaklis, kuris patinka visai šeimai, netgi mažiems vaikams.
„Beje, vaikai irgi pasirodo scenoje – jie vaidina commedia dell‘arte personažus, tad žiūrovai stebi gražiai aprengtus mažuosius arlekinus, pjero, pulčinelus ir t. t. Manau, kad vaikams bus įdomu pamatyti savo bendraamžius, šokančius baleto scenoje“, – spėjo spektaklio statytojas.
Apie hierarchiją ir trečią akį
Paklaustas, kaip atsirenka pagrindinius solistus savo spektakliams, A.Ratmanskis neslėpė, kad dėl įtempto darbų grafiko neturėjo galimybės atvykti į Vilnių pats atsirinkti solistų, todėl šią užduotį patikėjo trupės meno vadovui Martynui Rimeikiui. Spektaklio kostiumų gamybą būtina pradėti gerokai prieš prasidedant repeticijoms, tad ir vaidmenis neišvengiamai reikėjo paskirstyti anksčiau, nei Vilniuje susirinko „Arlekino milijonų“ statytojai.
„Apskritai M.Petipa baletuose galioja griežta hierarchija: tik vedantieji solistai atlieka pagrindinius vaidmenis, nes kitiems jie pernelyg sudėtingi. Juos privalo atlikti aukščiausio meistriškumo lygio artistai. Dviem pagrindiniams šokėjams tenka didžiuliai atlikimo technikos iššūkiai, jie turės galimybę pademonstruoti sugebėjimus atlikdami variacijas ir pas de deux. Bet šis veikalas suteikia darbo daugeliui trupės šokėjų – čia bus iš komiškų, ir rimtesnių vaidmenų“, – pabrėžė svečias.
Choreografo žmonai T.Ratmanski jo pastatymuose paprastai tenka užduotis parengti kordebaletą.
„Nesu tikra, ar man labai patinka dirbti su didelėmis šokėjų grupėmis, bet yra kaip yra“, – atviravo choreografo asistentė.
„Nemažą savo karjeros dalį Tatjana praleido būtent kaip kordebaleto artistė, tad ji puikiai žino tokio šokio paslaptis. Pasirodyti kordebalete kartais būna dar sudėtingiau, nei solisto pozicijoje, nes reikia pademonstruoti savo gebėjimus nesuardant šalia esančių kolegų dinamikos.
Mano supratimu, kordebaleto šokėjai išsiugdo „trečiąją akį“: jie gali nežiūrėdami jausti, kas vyksta aplinkui. Kadangi Tatiana turi tokios patirties, ji gali man pasakyti, jog vienas ar kitas siūlomas perėjimas arba posūkis yra netinkami ir juos reikia pergalvoti. Ji iš savo patirties žino dalykus, apie kuriuos aš neturiu supratimo“, – pagarbos duoklę savo gyvenimo partnerei atidavė A.Ratmanskis.
Laiko mašina nūdienos įtampoms pamiršti
„Arlekino milijonų“ muzikos vadovė Margaryta Grynyvecka sužavėta šio baleto muzika: „Ji nuostabi, graži, spalvinga, kupina melodiškumo, harmonijų, puikių orkestruočių. Ji niekada nebūna nuobodi, kiekvieną jos natą galima išjausti. Esu įsimylėjusi šią muziką ir man patinka repetuoti ją su orkestru. Sykiu man patinka ir A.Ratmanskio choreografija, nes joje nejunti atskirties tarp muzikos ir šokio. Laukiu premjeros, nes esu įsitikinusi, kad spektaklis visiems patiks“, – teigė dirigentė.
Susitikimo pabaigoje visi prelegentai buvo paprašyti trumpai apibūdinti „Arlekino milijonus“ nieko apie rengiamą baleto premjerą negirdėjusiems žmonėms.
„Man tai tarsi stebuklingas nuotykis, kuriame tampame nuostabios istorijos dalyviais ir jaučiame, kad esame panirę į pasaką. Neįmanoma jos stebėti iš šalies – žiūrovas pats atsiduria šioje pasakoje tarsi magiškoje dėžutėje. Tai bus nuostabi kelionė visiems jos dalyviams“, – žada M.Grynyvecka.
„Tai bus dviejų valandų trukmės atsitraukimas į humoro pasaulį ir pabėgimas nuo tikrovės“, – trumpai akcentavo T.Ratmanski.
„Man asmeniškai šį spektaklį apibūdina žodis džiaugsmas. Jei galėčiau mintį praplėsti, pasakyčiau, kad tai stebuklingas pasaulis – harmoningas, lengvas, poetiškas, juokingas, labai spalvingas. Į jį galima pasinerti ir pamiršti visas mūsų laikų įtampas. Tai tarsi laiko mašina, nukelianti mus atgal į 1900-uosius, kuriuose dar neegzistavo nei pasauliniai karai, nei modernaus meno įtakos“, – apibendrino A.Ratmanskis.
