Simfoniniame koncerte prancūzų muzikos žavesį atskleis šios šalies menininkai

Manon Galy vardą Lietuvos publika išgirdo 2021 m., kai ji tapo Jaschos Heifetzo konkurso trečiosios vietos prizininke. Tulūzoje gimusi atlikėja griežti smuiku pradėjo būdama septynerių metų, o devynerių įstojo į Tulūzos konservatoriją, vėliau studijas tęsė Paryžiaus konservatorijoje.

Pianistas ir dirigentas Victorienas Vanoostenas tarptautinės auditorijos dėmesį atkreipė 2018 m., kai Danielio Barenboimo kvietimu dirigavo Berlyno „Staatsoper“ ir buvo paskirtas legendinio maestro asistentu. Lietuvos publiką šis prancūzų dirigentas sužavėjo pasirodydamas 2021 m. Vilniaus fortepijono festivalyje, kur irgi dirigavo prancūzų muzikos programą.

Verta akcentuoti, kad V. Vanoosteno interpretuojama prancūzų muzika sulaukia ypatingo įvertinimo, antai jis buvo pakviestas diriguoti šventiniams naujosios Paryžiaus filharmonijos atidarymo koncertams, kuriuose, be kita ko, pasirodė garsusis pianistas Lang Langas. Šįkart V. Vanoosteno diriguojamos prancūzų muzikos vėrinyje – Ernesto Chaussono simfoninė poema „Viviane“ , Camille’io Saint-Saënso Trečiasis koncertas smuikui, Claude’o Debussy „La Mer“ („Jūra“), trys simfoniniai eskizai ir Maurice’o Ravelio Siuita Nr. 2 iš baleto „Dafnis ir Chloja“.

Sakoma, jei rašytojas ir eseistas Marcelis Proustas būtų kūręs muziką, ji skambėtų kaip Ernesto Chaussono – su vidine įtampa, aistringai, tačiau be išorinių efektų. Šis garsusis XIX a. prancūzų kompozitorius parašė net keletą simfoninių poemų.

Koncerte skambėsianti „Viviane“ buvo pirmoji simfoninė poema ir apskritai pirmas reikšmingas Chaussono kūrinys orkestrui. Poema buvo rašoma 1882 m., jos muzikoje jaučiama Césaro Francko ir Richardo Wagnerio įtaka. Kūrinį įkvėpė fragmentas iš legendos apie karaliaus Artūro apskritąjį stalą – fėjos Viviane romanas su burtininku Merlinu, o dedikavo jį Chaussonas savo sužadėtinei Jeanne Escudier.

Chaussono poema koncerto programoje sugretinta su Camille’io Saint-Saënso Smuiko koncertu. Šio kompozitoriaus kūriniai smuikui buvo nelyginant smuikininkų virtuozinio repertuaro standartai, o juos kūrė turėdamas galvoje konkretų atlikėją – bene garsiausią XIX a. antrosios pusės ispanų smuikininką virtuozą Pablo de Sarasate.

Saint-Saënsas savo atsiminimuose rašė, kad netikėtai į jo namus Paryžiuje užsukęs muzikantas paprašė sukurti koncertą ir buvo įsitikinęs, kad tai kompozitoriui paprasta. Neatsispyręs virtuozo žavesiui Saint-Saënsas prižadėjo kūrinį parašyti. Taip gimė Trečiasis koncertas smuikui, stebėtinai greit išpopuliarėjęs dėl jame skambančių aistringų Iberijos folkloro intonacijų, prancūzų ir italų liaudies muzikos motyvų, virtuozinių triukų ir įspūdingų kulminacijų.

Žėrintį Saint-Saënso smuiko virtuoziškumą antroje dalyje keis impresionistiškas Claude’o Debussy muzikos peizažas. Skambės „Jūra“ – trečias iš keturių reikšmingiausių Debussy simfoninių opusų, tikras muzikinio impresionizmo manifestas. Kūrinio partitūra žavi spalvingumu, kaprizinga tembrų ir sąskambių kaita, dažnai atstojančia aiškių kontūrų melodiją. Sodrus „Jūros“ orkestro koloritas, kerinti harmonija ir ritmo įvairovė primena puikiąsias dailininkų impresionistų drobes.

Koncertą vainikuos Maurice’o Ravelio Siuita Nr. 2 iš baleto „Dafnis ir Chloja“. Pats kompozitorius savo trumpoje autobiografijoje „Dafnį ir Chloją“ yra pavadinęs ne baletu, o „choreografine simfonija“, toliau paaiškindamas: „Norėjau nutapyti didelę muzikinę freską. Ketinau atkurti ne tiek tikrą antikos pasaulį, kiek savo svajonių Eladą, artimą tokiems senovės Graikijos vaizdams, kokie atsispindi XVIII a. pabaigos prancūzų dailininkų ir rašytojų kūriniuose.

Šis opusas simfoniškas, pagrįstas keliomis temomis, kurias plėtojant pagal griežtą tonacinį planą pasiekiama muzikos vientisumo.“ Gana greitai išpopuliarėjo ir koncertų salėse skamba geriausi baleto muzikos epizodai, kurie buvo parengti kaip dvi siuitos. Antrą siuitą sudaro visas trečiasis baleto paveikslas.