Šiame pokalbyje Suverenaus Maltos ordino nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius pasakoja, kaip savo pavyzdžiu moko remti kultūrą savo vaikus, o dabar – ir šešis anūkus.
Jūsų Ekscelencija, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pirmąkart apsilankėte prieš kelerius metus ir stebėjote baletą „Spragtukas“. Pernai gruodį vėl žiūrėjote „Spragtuką“, tik šįkart su keturiolika šeimos narių – žmona, vaikais, jų sutuoktiniais ir visu būriu anūkų. Kuo mūsų teatras ir šis pastatymas Jums padarė įspūdį?
Turiu tikslą per gyvenimą aplankyti visus pasaulio operos teatrus, todėl, kai tik buvau paskirtas į Vilnių, iškart apsilankiau LNOBT. Jei atvirai, nesu didelis baleto mėgėjas – mano širdį užkariavusi opera, bet čia pamatytas „Spragtukas“ buvo neįtikėtinai aukštos kokybės, o ir patys rūmai, visa aplinka paliko neišdildomą įspūdį. Karštas šokoladas su šlakeliu konjako per pertrauką labai praturtino buvimą teatre, ypač kai lauke gruodį taip gausiai snigo. (juokiasi)
Su šeima turime tokią tradiciją – kasmet gruodį kartu žiūrime „Spragtuką“ vis kitame pasaulio teatre. Man, kaip tėvui ir seneliui, labai svarbu perduoti šeimai tai, ką pats kadaise gavau iš tėvų ir senelių, – jie nuo mažens mane apsupdavo progomis patirti muziką, meną, teatrą. Ar mano šeimos jaunimas toliau lankysis teatre – parodys laikas, bet šiuo metu jaučiu pareigą atverti jiems neįtikėtiną operos ir baleto pasaulio grožį.
Suprantu, kad pirmenybę teikiate klasikiniams pastatymams?
Kalbėsiu apie tai, ką išmanau – apie operą. Vakarų Europos teatruose dominuoja šiuolaikinę operą propaguojantys režisieriai, kurie kitaip – ir kartais labai radikaliai – interpretuoja klasikos kūrinius. Bet aš manau, kad operos teatras, norėdamas pritraukti jaunimo, naujų, galbūt čia niekad nebuvusių žiūrovų, turi jiems parodyti ir originalą. Tik su juo susipažinęs gali iki galo įvertinti ir suprasti šiuolaikines interpretacijas. Todėl svarbu rodyti klasikinius, galbūt net senamadiškus pastatymus. Jūsų teatre pristatoma klasika nė kiek nenusileidžia spektakliams, kuriuos esu matęs Londono „Covent Garden“ teatre arba savo gimtosios Vienos valstybinėje operoje. Turiu su kuo palyginti.
Po pirmojo apsilankymo LNOBT iškart skyrėte teatrui solidžią piniginę paramą. Kaip dažnai ir kokio profilio institucijas remiate Jūs ir Jūsų šeima?
Pirmą kartą apsilankęs mintyse sau pasakiau: tai fantastiška vieta, turiu ir noriu ją paremti. Nuo tada su žmona esame LNOBT rėmėjai, reguliariai pervedame maksimalią paramą pagal teatro sukurtą trijų lygių asmeninio rėmimo programą. Negaliu atsakyti, kiek institucijų remiame, – turėčiau paklausti savo finansininko (juokiasi), bet kelias pavardysiu: Vienos valstybinė opera, Zalcburgo Velykų operos festivalis, taip pat Zalcburge esantis W. A. Mozarto fondas „Mozarteum“, Majamio opera JAV (buvau vienas jos įkūrėjų), „Metropolitan Opera“ Niujorke ir „Covent Garden“ Londone, bet šioms skiriame mažiau lėšų nei Austrijoje įsikūrusioms organizacijoms. Visgi Austrija – mano namai.
Ar galima teigti, kad Jūsų gimtojoje Austrijoje, kur opera yra kone nacionalinė vertybė, kultūros įstaigų privataus mecenavimo tradicijos turtingesnės nei kitur pasaulyje?
Tame yra tiesos. Vis dėlto teisingiau būtų teigti, kad Austrijoje kultūros įstaigos istoriškai turi didesnį darbo su potencialiais mecenatais įdirbį. Joms dirbantys fondoieškos (angl. fundraising) specialistai gerai žino, kaip prisikasti prie pinigų. Pats esu Zalcburgo Velykų festivalio organizacinio komiteto narys ir galiu pasidalinti savo patirtimi. Be abejo, turime ir korporacinių rėmėjų, kurie kasmet skiria šimtus tūkstančių eurų, bet šįkart kalbame apie privatų rėmimą, kur sumos gerokai kuklesnės.
Taigi, privatiems rėmėjams siūlome tris paramos lygius – bronzinį, sidabrinį ir auksinį. Tokių rėmėjų paketai paprastai įkainojami nuo kelių šimtų iki keliolikos tūkstančių eurų per metus. Kuo daugiau pinigų duodi, tuo daugiau už tai gauni. Ko? Išskirtinės patirties, ypatingo dėmesio, privilegijų. Pavyzdžiui, rėmėjai turi privilegiją pirmi įsigyti bilietus, o kadangi bilietai – didelis deficitas, tokia privilegija rėmėjui tampa pridėtine verte. Be abejo, pirmiausia bilietai pasiūlomi auksinio lygio rėmėjams, visi kiti perka po jų. Ir čia kalbame apie bilietus, kurių kaina gali siekti 500 Eur. Tad pinigų reikia turėti ne tik rėmimo paketui, bet ir patiems bilietams.
Austrijoje, priešingai nei kitose valstybėse, privačios paramos negali nubraukti nuo savo sumokamų mokesčių – jokių lengvatų privatiems rėmėjams nėra, todėl kiekvienas euras aukojamas be jokio išskaičiavimo. Neslėpsiu, tai kiek apsunkina fondoieškos procesą, bet privačių kultūros rėmėjų Austrijoje visada buvo nemažai ir kasmet tik daugėja. Tai visais laikais darydavo ir aristokratai, ir buržuazija, o dabar – ir tiesiog paprasti žmonės. Girdėjau, kad ir pas jus daugėja privačių aukų – žmonės tiesiog yra operos ir baleto entuziastai, jiems rūpi šių žanrų ateitis.
Lietuvoje tenka nugirsti argumentą, kad šalies kultūrą išlaiko valstybė, tad esą kam dar remti ją iš asmeninių lėšų... Kaip pakomentuotumėte tokį požiūrį?
Austrijoje kultūra lygiai taip pat subsidijuojama valstybės, ir netgi, turiu pasakyti, dosniai. Suprantu, kad jūsų problema kiek kitokia – valstybės finansavimo neužtenka, reikia ieškoti būdų prisidurti. Mūsų atveju visi įpratę gauti pinigų, todėl operoje, o ir kituose teatruose, klesti eksperimentiniai pastatymai, kurie nebūtinai visiems patinka ir yra priimtini. Juk viskas vis tiek apmokėta!
Jeigu Austrijos teatrai būtų labiau priklausomi nuo rėmėjų, kurie asmenine parama balsuoja už tai, kas jiems patinka ir kas ne, neabejoju, kad repertuaruose būtų daugiau tradicinių pastatymų, kurie patinka didelei žiūrovų daliai. Taip, meno kritikai nori naujovių, eksperimentų ir tradicinius pastatymus vadina nuobodžiais, bet žiūrovai, ir tokių yra nemažai, scenoje nori matyti tiesiog gražią klasiką, kuri, deja, iš repertuarų nyksta. Žmonės turi pinigų, bet nebūtinai nori remti pastatymus, kuriuose scenoje laksto nuogi solistai.
Lietuvoje korporacinis kultūros rėmimas – dažna praktika, bet rėmimas iš privačių lėšų vis dar retas. Turite galimybę paraginti žmones tapti privačiais kultūros įstaigų rėmėjais – tokiais kaip Jūs pats.
Jūsų teatras nebūtinai iškart turės auksinio lygio rėmėjų, kurie sutinka remti po 15 tūkst. eurų per metus. Galbūt ir norinčiųjų tapti sidabriniais rėmėjais atsirastų ne iš karto. Bet pradėti nuo ko nors reikia, ir potencialūs rėmėjai turi matyti, kokią naudą teikia kiekvienas paramos variantas. Tiesa, LNOBT siūlomi paramos paketai, mano akimis, ir taip gana kuklūs.
Be abejo, visi rėmėjai vienodai svarbūs, net ir tie, kurie paremia keliolika eurų. Ir visi jie nori rėmime matyti ne tik prasmę, bet ir konkrečią vertę sau. Tarkim, pas mus labai populiarios tokios rėmėjams skirtos pramogos, kaip susitikimai su aktoriais po spektaklio ir net vakarienės teatro scenoje, kurių metu prie kuklių – be ikrų ir omarų – vaišių ir vyno taurės su kūrybine grupe aptariamas ką tik matytas spektaklis. Tai vyksta vos vieną ar kelis kartus per metus, taip sukuriant išskirtinumo jausmą, ir tik labiausiai finansiškai prisidėjusiems rėmėjams suteikiama tokia galimybė. Nepatikėsite, kaip žmonėms tai patinka ir kiek atsiranda norinčiųjų dalyvauti! Pačiam ne kartą teko šį malonumą patirti. Praktikuojame jį Zalcburgo festivalyje, bet tai daro ir daugelis kitų.
Esate ne tik Maltos ordino ambasadorius, bet ir klestintis verslininkas. Ko gero, turite ir korporacinio rėmimo programų? Kokias iniciatyvas remia Jūsų įkurtos įmonės?
Patikslinsiu: buvau klestintis verslininkas, o vėliau tęsiau nepriklausomą karjerą kaip bankininkas. Šiuo metu esu beveik atsitraukęs nuo visų darbų. Man septyniasdešimt, esu pensininkas. Mūsų šeimos verslas išties didelis – mums dirba per 100 tūkst. darbuotojų. Be abejo, visais laikais aktyviai remdavome įvairius projektus, ypač socialinius, ne tik kultūrą. Kai kompanijos akcijomis prekiaujama biržoje, visiems svarbu žinoti, kokia yra tos kompanijos visuomeninė veikla, ką ir kiek ji remia. Visa tai – atvira informacija. Mes rėmėme ir teberemiame daugybę projektų. Standartinis metinis vieno projekto korporacinės paramos paketas svyruoja tarp 10–20 tūkst. eurų. Bet tai kone privaloma, to tikimasi.
Kaip privatus asmuo, remiu beveik vien operas: nuo Niujorko iki Buenos Airių, nuo Los Andželo iki Rygos. Dabar šiame sąraše – ir Vilnius, netrukus bus Talinas, o kur dar Austrijos valstybinė opera...
Į Maltos ordino organizaciją kaip savanoris įstojote dar 1971 m. Gal galėtumėte įvardyti pagrindinę šios organizacijos misiją? Kuo patraukė jos propaguojama savanorystė?
Esu kilęs iš turtingos šeimos. Dar studijuodamas universitete pajutau, kad būti tik studentu ir gyventi patogų gyvenimą negana, todėl tapau ordino savanoriu. Norėjau ką nors duoti mainais už savo turimas privilegijas. Dirbau paprastą fizinį darbą, stumdžiau neįgaliųjų vežimėlius, net vairavau reanimacijos automobilį! Ir nuo pat pirmos akimirkos supratau, kaip neįtikėtinai malonu savanoriauti, padėti žmonėms, kuriems tos pagalbos reikia. Gyvenime yra daugiau malonumų, nei tik leisti pinigus ir skaniai valgyti.
Pagalbos kitiems poreikis gali būti labai įvairus. Ordinas padeda kenčiantiems nuo ligų, nepritekliaus, vienatvės, neturintiems stogo virš galvos ar maisto lėkštėje, pabėgėliams, pagyvenusiems, apleistiems – visiems, kuriems gyvenimas nėra dosnus ir nesiklosto sklandžiai. Už viso to stovi ir krikščioniškasis tikėjimas, kurio viena pagrindinių dogmų – padėti kitiems, dalytis. Ordino veikla yra grįsta veikimu. Tai mūsų tikėjimo išraiška. Pats esu praktikuojantis krikščionis, bet mano tikėjimas susijęs su veikimu, ne tik su žvakių deginimu bažnyčiose.
Kai baigęs studijas atsidaviau karjerai, savanorystei laiko nebeliko. Bet visus tuos metus padėdavau finansiškai. Dabar, kai esu jau pensininkas, vėl galiu savanoriauti ir atlikti būtinus darbus. Tai apima ne tik ambasadoriavimą. Štai neseniai lankėmės Romoje, kur tradiciškai vežame pagyvenusių ir neįgalių žmonių grupes iš viso pasaulio, – ir vėl, praėjus daugeliui dešimtmečių, stumdžiau vežimėlius! Tiesa, amžius jau nebe tas, tad kai Vatikano soduose reikėjo stumti į kalnelį ratelius su pagyvenusia ponia, ji pati turėjo man pagelbėti. (juokiasi)
Paskutinis klausimas prisiekusiam operos mylėtojui: koks kūrinys yra Jūsų mėgstamiausias?
Esu vienietis, todėl labiausiai prie širdies man Richardo Strausso opera „Rožės kavalierius“. Deja, dėl pandemijos 2021 m. rugsėjį negalėjau dalyvauti šios operos premjeroje LNOBT.
Be abejonės, gerasis senasis Giuseppe Verdi irgi nuostabus. „Don Karlas“ – fantastiška opera. Mačiau ir jūsų naująją „Traviatos“ versiją – taip pat nuostabi! Kokios spalvos, kokia scenografija, kokie balsai! Turite neįtikėtinai puikių operos balsų, turite pasaulinio lygio baletą, visas pasaulis turi tai pamatyti ir išgirsti. Patikėkite, sakau jums tai kaip labai daug matęs žmogus.
Ačiū už įdomų pokalbį, Jūsų Ekscelencija, o kartu ir už visokeriopą paramą teatrui.
