Visa tai – vieno, nuolat sudėtingiausiame procese gyvenančio aktoriaus gyvenimas. D.Gavenonis nemėgsta kalbėti, jo visa iškalba sudėta į vaidmenis, tad jį mums leista pažinti tokį, koks jis yra scenoje ar kokį jį sukuria vaidmenys.
Nuo pat pirmų vaidmenų D.Gavenonis spinduliavo siekiu kurti, ieškoti, rizikuoti. Dalios Tamulevičiūtės mokinys iškart po studijų sukūrė unikalų Astono vaidmenį Haroldo Pinterio dramoje „Sargas“ (režisierius – Gintaras Liutkevičius). Spektaklis buvo vaidinamas tik ką renovaciją pradėjusiame Vilniaus mažajame teatre.
Viskas kabojo ant plauko: ant statinių ištiestos lentos žiūrovams, o aktoriai – antisceninėje erdvėje. Blokadą išgyvenusioje Lietuvoje tai buvo visiškas avangardas, žiūrovai sėdėjo nuščiuvę.
Astono vaidmuo tapo lyg viso tolesnio D.Gavenonio gyvenimo motto. „Pinteriškas“ aktorius – iš pažiūros santūrus, daug ką nutylintis ir sykiu užauginantis aistringus dialogus, kurių intensyvumas naikina bet kokį sceninį apsimetinėjimą. Daugelis jo vaidmenų – gyvas sidabras, kiekvieną kartą skirtingai skylantis ar surenkantis aplinkinius į vieną vibruojančią visumą.
D.Gavenonis priklauso prie tų aktorių, kurie yra spektaklių bendrakūrėjai. Režisieriai žavisi jo dvejonėmis, svarstymais, vaidmenų analize tol, kol prasideda tikra kūryba. Jis ne repetuoja, ne stato, o išgyvena nuolatinį ieškojimų procesą. D.Gavenonis nuolat gyvena vienu ar kitu vaidmeniu, būdamas nepaprastai sąžiningas to vaidmens atžvilgiu.
„Rinkausi šią profesiją dėl to, kad man patinka pačiam ką nors išgyventi“, – sakė Dainius.
Tai aktorius, kuris egzistuoja scenoje tik per save perleisdamas su vaidmenimis susijusius procesus. Ir šis alinantis procesas aktoriaus nekankina, anaiptol – jam jis svarbus ir netgi malonus.
D.Gavenoniui patinka įsijausti, jis siekia turėti laiko šiam procesui, todėl jam netinka „čia pat“ kuriami serialai. („Aš noriu jausti, o ne apsimetinėti, kad jaučiu. O teatras šitą dalyką suteikia.“) Dėl šio aktoriaus visi spektakliai tampa įdomūs, net jeigu paties spektaklio ir nepriimi iki galo.
D.Gavenonis gimęs po laiminga žvaigžde, nes jam teko savo didžiuosius vaidmenis kurti Oskaro Koršunovo, Jono Vaikaus, Eimunto Nekrošiaus, Kristiano Smedso, Erico Lacascade’o, László Bagossy, Saaros Turunen, Árpádo Schillingo, Grzegorzo Jarzynos spektakliuose.
Pastaruoju metu puikius vaidmenis jis kuria kartu su jaunaisiais režisieriais Egle Švedkauskaite, Jokūbu Braziu.
Dainius priklauso tai grupelei aktorių, kurie buvo greta O.Koršunovo, kai teatras atvėrė naują istorijos puslapį, kai buvo kuriami tokie spektakliai, kaip „Shopping and fucking“ (1999 m.), „Ugnies veidas“ (2000 m.), „Meistras ir Margarita“ (2000 m.), „Parazitai“ (2001 m.), „Oidipas karalius“ (2002 m.), „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ (2003 m.), „Hamletas“ (2008 m.), „Dugne“ (2010 m.), „Katedra“ (2012 m.), „Žuvėdra“ (2013 m.). Ligi tol O.Koršunovas dirbo su įvairiais aktoriais, o po kūrybinio susitikimo su D.Gavenoniu jis ilgam tapo šio režisieriaus idėjų protagonistu – pagrindiniu vaidmenų atlikėju.
Spektakliu „Shopping and Fucking“ režisierius ieškojo ne savitikslio naujumo, o nauja stilistika perteikė įvairiausias gyvenimo prieštaras. D.Gavenonis atskleidė pagrindinę režisieriaus paslaptį – buvo svarbu ne tiek pasakoti istoriją, kiek ją vaidinti. Spektaklio esmė – iliuzijų ir aliuzijų pasaulis, kuriame D.Gavenonis tiesiog gyveno, spinduliuodamas įtaigią aktorinę energiją. Jo Robis, užgriūtas kasdienių rūpesčių, sugebėjo skrajoti aukščiau už kitus, žvilgsniu kontroliuoti ne tik partnerius, bet ir žiūrovus. Aktorius sutalpino savyje jautraus berniuko, mylinčio vaikino, seksomano, maniako, humoristo savybes.
Kitą ir kitokį tipą D.Gavenonis suvaidino „Ugnies veide“. Paulis – švarios, tiesmukos sielos jaunuolis, motociklą mylintis labiau nei moterį. Spektakliui jis suteikė sveiko energetinio kvapo. Psichologinė spektaklio įtampa atsispindėjo herojuje, kuris, lyg ir nieko nesiekdamas, vis dėlto buvo pažeistas meilės.
Po „Shopping and fucking“ tai buvo visiškai naujas vaidmuo, nė kiek nepanašus į Robį. Įdomu tai, kad abu vaidmenys aktoriui buvo labai artimi. Santūrumu ir tikrumu pasižymintis aktorius scenoje išsilaisvindavo iki maksimumo. Jis galėjo būti visoks. Aktorius kažkur ten, toli už scenos, jau būdavo taip „įėjęs“ į vaidmenį, kad scenoje jam belikdavo tik triumfuoti.
Nuo pat vaikystės norėjęs būti aktoriumi, Dainius lig šiol nežino, kur prasideda ir kur baigiasi aktorystė: kaskart – naujas vaidmuo ir naujas baltas lapas.
Aktorius itin brangina savo draugystę su šviesaus atminimo scenografe Jūrate Paulėkaite, kuri atvedė jį ir į „Vaidilos“ teatrą, ir pas O.Koršunovą, kai kūrėsi OKT teatras. Su J.Paulėkaite jie eksperimentavo, kurdami mažųjų formų spektaklius („Pupos. Kartu“, „Uždaras vakaras“).
D.Gavenoniui ypač svarbus partneris, susikalbėjimo, girdėjimo galimybė, nes tai suformuoja naują energiją: „Jei lieki vienas – išsenki, jei turi gerą partnerį, gali pasisemti ir iš jo, be to – iš jo kitokio, negu buvo vakar. Tik tokiu būdu nenusivažiuoja geri spektakliai, tik taip jie išlieka gyvi.“
Kai kurie iš šių spektaklių suvaidinti dešimtis kartų, apkeliavę visą pasaulį. Kiekvienas reikalauja išskirtinės energijos prieš tampant įvykiu. Teko matyti D.Gavenonį vaidinant ir užsienyje – Helsinkyje. Nustebino jo sugebėjimas dar labiau susikoncentruoti, dar drąsiau ištransliuoti savo personažo mintis.
D.Gavenonis yra pelnęs ne vieną garbingą apdovanojimą. Kiekvienas spektaklis – naujas, niekada nepasikartojantis pokalbis su žiūrovu. Anot aktoriaus, „stebuklas įvyksta tada, kai niekas nežino, į kurią pusę pasisuks spektaklis, kuo visa tai baigsis ir kas gali įvykti“.
D.Gavenonis – vienas iš nedaugelio aktorių, neturintis mažesnių vaidmenų. Net tie, kurie mažesni, spektakliuose labai svarbūs. Ypač gavenoniškas vaidmuo – Poetas Benamis spektaklyje „Meistras ir Margarita“ (vaidinamas nuo 2000-ųjų). Rašytojas ir Meistras – ne vienareikšmės prasmės: pasaulyje rašytojų ne tiek jau ir mažai, o Meistrų tarp jų reta, ir juos būtina atskirti. D.Gavenonio poetas tai ir bando daryti artėdamas į Meistro vaidmenį.
Tai vienas sudėtingiausių šio spektaklio vaidmenų. Mes regime ir aktoriaus fiziką, ir filosofiją. Toks vienis: atrodo, laksto po sceną ir kartu skleidžia mintį, gavenoniškai tai atlikdamas. Tarytum persikūnijęs graikų aktorius-filosofas.
Dažniausiai aktoriai arba gerai mąsto, arba juda, D.Gavenonis gali šias dvi savybes sujungti. Prieš dvidešimt trejus metus aktorius sakė: „Spektaklio žaizdos užgydomos, bet randai lieka.“ Nors teatro rankraščiai po truputį dega, spektaklis lyg feniksas vis prisikelia naujam gyvenimui.
„Žuvėdroje“ D.Gavenonio Dorną galima prilyginti net hipnotizuotojui. Tyliausiose spektaklio zonose jis tiesiog atsistoja priešais žiūrovus ir nejučia juos užhipnotizuoja. Iš pažiūros žilstelėjęs jaunas vyras staiga tampa šamanu.
Šie lūžiniai momentai žiūrovus prijaukina. D.Gavenonio daktaras Dornas konstatuoja Lietuvos teatro situaciją: „Išskirtinių aktorių dabar nedaug, bet vidutiniai tapo kur kas geresni.“
Norėtųsi dažniau išgirsti D.Gavenonio Dorno tariamus žodžius: „Nežinau, gali būti, aš nieko nesuprantu arba aš išsikrausčiau iš proto, bet pjesė man patiko. Joje kažko esama. Kai ši mergaitė kalbėjo apie vienatvę, kai pasirodė raudonos šėtono akys, man iš jaudulio virpėjo rankos.“
Įsikūnijęs į savo aktorius, tiksliau, į personažus, režisierius O.Koršunovas pirmą kartą savo kūryboje siekė ne „dokumentinės“ vaidybos, o žmonių „dokumentinio“ supratimo – jų elgesio, žodžių. D.Gavenoniui itin tinka toks sceninis egzistavimas, todėl žiūrovams kartais sunku suprasti, ar tekstą sako personažas, ar pats aktorius.
„Hamlete“ D.Gavenonis sukūrė Klaudijaus, Šmėklos ir Aktoriaus karaliaus vaidmenis. Tik ypatingo talento aktoriui O.Koršunovas galėjo patikėti tokią atsakomybę. O D.Gavenonio Satinas spektaklyje „Dugne“ – viena prasminių vertikalių. Režisierius jį laiko kompoziciniame puolusių „apaštalų“ centre.
Ciniška aiškiaregystė, jame slypinti fizinė kūno jėga... D.Gavenonis kartais vaidina akimis, kartais savo teisumą pademonstruoja fizinės jėgos proveržiais. Spektaklio tikslas – sutapti su pačiu gyvenimu, tad aktoriui belieka it lakmuso popierėliui reaguoti ir sykiu sugerti visą aplinką.
D.Gavenonis sako: „Kad įvyktų tas kontaktas, kad žiūrovas patikėtų, jog jis gali kartu su mumis sėdėti prie vieno stalo ir kad jis nebus bent jau iš karto žeminamas. Svarbu ir tai, kad dar „Hamlete“ O.Koršunovas atsisuko į aktorius. O „Dugne“ jis žengė dar arčiau jų ir atidavė savo režisūrą aktoriams. Labai svarbu, kad scenoje sėdi ne tik personažai, bet ir aktoriai.“
Daktaro Tomo Stokmano vaidmuo „Visuomenės prieše“ tarytum apvainikavo visą D.Gavenonio kūrybą. Anot aktoriaus, „su „Visuomenės priešo“ atsiradimu yra susiję daugelis įvykių, pasikeitimų ar net sukrėtimų. Šitas vaidmuo, šitas Stokmanas man įrodė, kad ne personažas spektaklyje svarbiausia. Ir kai būna neišsprendžiamai sunku, net ir ne teatre, aš prisimenu Tomą S. Tai – vienas man svarbesnių mokytojų.“
Kūrėjai siekė, „kad tai būtų daugiau negu spektaklis ir mums, esantiems scenoje, ir žiūrovams, esantiems salėje“. Finalinėje scenoje vaikų daina liudija naujo požiūrio į gyvenimą būtinybę, kurio pamatus jau yra paklojęs D.Gavenonio Stokmanas.
Justino Marcinkevičiaus „Katedroje“ D.Gavenonis sukūrė vyskupo Masalskio vaidmenį. „Šis kūrinys yra apie tikėjimą. Masalskis sako: „Tikėjimas apleido mūsų miestą ir tavo sielą.“ Tada buvo tokie laikai, tada tikėjimas buvo būtinas. Ir šiandien lygiai taip pat. Tam ir reikalinga ši „Katedra“, šis spektaklis, kad žmogus savęs paklaustų, kas būtent šiandien yra jo Katedra. Man atrodo, žmogus turi turėti dalykų, kurie turi jam išlikti patys svarbiausi. Reikia tam tikro pamato, kuris neleistų eiti į neaiškius kompromisus.“
D.Gavenonis kine kuria ne itin dažnai, bet ryškiai. Apie teatro ir kino skirtumus aktorius sakė: „Net ir mūsų režisūriniame teatre režisieriai sukuria spektaklius, bet galutinius taškus vis tiek sudeda aktoriai, kad ir kaip mes į tai žiūrėtume. Kine viskas kitaip: vaidini ir nežinai, kaip viskas bus finale, kaip viskas bus sumontuota.“
Pastarajame Giedriaus Tamoševičiaus ir Vytauto V.Landsbergio filme „Poetas“ D.Gavenonis sukūrė plačiaformatį partizano Tauro vaidmenį. Jo personažas ne tik tapatinasi su Lietuvos partizanais, bet išryškina liniją, kurioje – paprasto žmogaus pasirinkimo kelias.
Įkalintas vaidmenų „diktatūroje“, D.Gavenonis sykiu yra laisvas aktorius. Gal dėl to jo mylimas poetas yra Vytautas Mačernis, gal dėl to jis neseniai ryžosi pats režisuoti spektaklį „Laisvė“, kurio tema aktuali ir neišsemiama: „Ateina laikas, kai norisi tiesiog prieiti visai arti – apšviesti ir pažiūrėti tiesiai į akis tai Laisvei.“
* * *
Režisierius O.Koršunovas: „D.Gavenonis tapo OKT tam tikru ženklu. Visuose spektakliuose, pradedant „Shopping and Fucking“, „Meistru ir Margarita“, „Oidipu karaliumi“, mes koncentravomės į aktorių. Ir aišku, kad Dainius buvo tas esminis aktorius, kuris vėliau tapo šio teatro ženklu.
Aktorystė visą laiką buvo puoselėjama. Repetuojant „Oidipą...“ D.Gavenonis dirbo ne vien per repeticijas. Viskas vyko dar repeticijoms neprasidėjus. Tai buvo gyvenimo pasiaukojimas.
Oidipas – vienas stipriausių vaidmenų. Bet yra ir dar svarbesnis spektaklis – „Meistras ir Margarita“, kur jis suvaidino ir tą kvailį Benamį, ir kartu Meistrą. Toji amplitudė, kurią jis turi – nuo kvailio iki meistro, būdinga D.Gavenoniui. Tai yra svarbiausia aktoriaus savybė, kuri šiame spektaklyje visiškai atskleista. Dainius – nuostabus aktorius.“
Aktorius Kęstutis Cicėnas: „Kiek teko susipažinti ir dirbti su Dainiumi, jis labai įdomus žmogus ir aktorius: įdomiai dirba, įdomiai analizuoja medžiagas, įdomiai mąsto, turi savo unikalų požiūrį ir vaidybos stilių Jo labai savitas humoro jausmas.
Dainius toks žmogus, kuris iš aplinkos, iš kitur, kas jį formavo, neturi susigraibęs nereikalingų šiukšlių. Jis yra labai geras aktorius. O kalbėdamas daro įspūdingo ilgio pauzes. Tai jo personažams suteikia šarmo.“
Režisierius G.Tamoševičius: „Dainius nuo pat filmo kūrimo pradžios norėjo iš esmės suprasti ir bandė išsiaiškinti, į ką jis „veliasi“. Buvome šiokie tokie pažįstami, bet kūrybiniame procese viską teko aiškintis nuo Adomo ir Ievos: ir mano darbus norėjo pamatyti, ir, aišku, daug šnekėjomės apie pačią temą.
Labai patiko Dainiaus preciziškas požiūris į savąjį personažą. Gal kitam tai būtų problema, bet man – malonumas. Dainius ilgai aiškinosi, koks tai vaidmuo, svarstė, kaip jis tą vaidmenį galėtų sukurti. Man atrodo, perėjome visas fazes: nuo euforijos iki pragarėlio ir atgal, buvo ir varginančių ieškojimų. O kai įveikėm viską, šis procesas mus labai suartino. Abu džiaugiamės perėję šį kelią, perpratę vienas kito ne lengviausius charakterius.
Dabar mūsų bendrystė tik sustiprėjusi. Gyvenimiška branda ir kūrybos gyliu D.Gavenonis yra visiškai išskirtinis aktorius.“
