Koncerte griežė Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko. Jis tęsė festivalio misiją pristatyti lietuviško kūrinio pasaulinę premjerą, atlikdamas Vytauto Germanavičiaus „Avalanche“ simfoniniam orkestrui. Nedideliame kūrinyje buvo girdimi šiandieniniame „mundum chaos“ skambantys tautos balso aidai.
Skambėjo ir amerikiečių kompozitoriaus, garsiosios Juilliardo muzikos mokyklos auklėtinio Nico Muhly Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui „In Certain Circles“. Įdomu, kad Muhly aštuonerius metus dirbo Philipo Glasso archyvaru, vėliau – redaktoriumi, dirigentu ir klavišininku. Daug aranžuojantis, kuriantis įvairią muziką kompozitorius Koncertą dviem fortepijonams parašė 2020-aisiais.
Taigi, klausytojai turėjo galimybę išgirsti beveik amerikietišką aktualiją. Prie fortepijonų išgirdome Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto fortepijoninį duetą. Šį kartą jie įgarsino sudėtingų ritminių piešinių ir besisukančių garsinių formulių dinamišką partitūrą.
Malonu, kai matai scenoje atlikėją, kurio veide – muzikvimo džiaugsmas. Tokie tą vakarą buvo pianistai.
Nesu ypatinga Philipo Glasso aistruolė. Tačiau koncertas dar kartą patvirtino, kad partitūra pati neskamba – prasmę jai suteikia atlikėjai. Jie prikelia natose, ženkluose sustingusią muziką. Šį kartą Ph. Glasso Dvigubą koncertą smuikui ir violončelei atliko Gidonas Kremeris ir Giedrė Dirvanauskaitė. Jie grojo jau nebe pirmą kartą diriguojant R. Šervenikui.
Šis Ph. Glasso opusas smuikui, violončelei ir orkestrui buvo sukurtas 2010 m. pavasarį Nyderlandų šokio teatro užsakymu. Tų pačių metų balandžio 22 d. jį atliko Hagos filharmonijos orkestras, diriguojamas Jurjeno Hempelio, su smuikininke Cecilia Bernardini ir violončelininke Maarte-Maria den Herder.
Koncertą yra atlikusios ir seserys Balanas. Tačiau G. Kremerio ir G. Dirvanauskaitės interpretacija visus klausytojus turėjo įtikinti, kad muzikos skambesyje telpa labai daug neužrašytų natose dalykų.
Kažkuriame interviu Ph. Glassas aiškino, kaip jis, nusivylęs įprastomis kompozicijos formomis, „net dvylikatone ir kitomis šiuolaikinėmis sistemomis“, pradėjo tyrinėti kitas muzikines estetikas. Netgi studijavo Rytų stilius, instrumentus, intensyviai dirbo su Ravi Shankaru ir palaipsniui keitė savo laiko, erdvės sampratas.
„Aš išeinu iš neliteratūrinio teatro tradicijos, – sakė Ph. Glassas – Aš nebepasakoju istorijų įprastu būdu. Mano muzika labiau primena paveikslą, o ne istoriją.“
Tačiau G. Kremerio ir G. Dirvanauskaitės sukurtuose atviruose smuiko ir violončelės dialoguose buvo perteiktas toks intymus pokalbis, kokį retai teišgirsi. Atrodė, nebeliko įkyriai besikartojančių struktūrų. Jos virto giliausių emocijų išraiška. Visas koncertas tapo atsivėrimu, kurį vertinant nebesinori vartoti sąvokų, apibūdinančių garsą, susiklausymo būdą ar dinaminės raiškos ypatumus.
Gaila, kad to nepajuto dirigentas. Įjunkęs į ritminį audinį, jis negirdėjo gražių orkestro grupių dialogų ir besikartojančioms struktūroms nesuteikė reikiamos vietos intymioje dramaturgijoje.
Trapiu, intymiu, nostalgišku, nuostabiu valso atodūsiu – Giya Kanchelio dedikacija G. Kremeriui ir G. Dirvanausaitei – menininkai baigė „Gaidos“ dovanotą muzikos šventę.
