LNOBT laidotuvių giesmininkai savo išmaniaisiais telefonais filmuos ir tiesiogiai feisbuke transliuos, kaip pareigūnai prasibrauna pro jų būrį ir dingsta už nacionalinės įstaigos durų.
LNOBT apsaugos darbuotojai po kelių dienų paviešins teatro koridoriuose prikabinėtų kamerų vaizdo įrašus, kaip policininkai nuskuba prie kadenciją tądien baigusio generalinio direktoriaus J.Sakalausko kabineto. Iš už durų veršis nerišlios arijų nuotrupos, sklidinos skausmo, tragizmo, nevilties.
Pareigūnai akimirkai suklus, bet atsitokėję nuo balso meno poveikio ryšis paklibinti durų rankeną. Užrakinta. Policininkai pasibels. Iš pradžių mandagiai. Tris kartus. Tuk tuk tuk. Niekas neatidarys, bet arijų fragmentai pagarsės – išryškės atskiri skiemenys, net žodžiai: „geriausias“, „neskaidr...“, „kėviš...“, „nenor... permai...“, „teat... darbuo...“.
Pareigūnai belsis vis garsiau, bet beldimą nustelbs vis aistringiau traukiamos arijos. Policininkai neišdrįs niokoti nacionalinio turto ir laužti durų. Jie paprasčiausiai pasinaudos visrakčiu. Atlapoję duris išvys J. Sakalauską su ištikimiausiais savo komandos nariais ir teatro šermenų dalyviais antrankiais prisirakinusius prie radiatoriaus. Iš LNOBT direktoriaus lūpų visu garsu liesis ekspromtu kuriama arija.
Operoje anksčiau nė sykio nesilankę pareigūnai iš pradžių net pamanys, kad vadovas plyšauja negalėdamas iškęsti radiatoriaus skleidžiamo karščio. Jie radiatorininkus paguos, kad netrukus išlaisvins, ir mandagiai paprašys dainuoti aiškiau, o geriausia kalbėti, nes iš rečituojamų frazių „aš geriausias“, „konkursas buvo neskaidrus“, „visi mane myli“, „sugrįš į Kėvišo laikus“, „nenoriu permainų“, „gyvenimas baisus ir neteisingas“ neįmanoma suprasti, ką norima pasakyti.
Pareigūnai, tuo pačiu visrakčiu bandydami atrakinti antrankius, kurie vargšus muzikantus laiko prirakintus prie karšto radiatoriaus, šitokio didžiulio pasipriešinimo nesitikės.
Iš paviešintų vaizdo įrašų sunku bus net įsivaizduoti, kaip stebėsis policininkai, kad nuo mirtinos kaitros išgelbėtas vadovas, vedamas teatro durų link, vis tiek priešinasi ir toliau traukia savo ariją. Jie taip pat nesupras, kodėl prie įėjimo žvakutes deginantys ir giedantys žmonės pratrūks plojimais policijos automobilio link vedamam J.Sakalauskui.
Išvažiuodami pareigūnai per radijo stotelę dar išgirs, kad įvykdę šią užduotį turės imtis kitos – tą pačią dieną į LNOBT atvesdinti konkursą laimėjusią naująją direktorę L.Vilimienę, išsigandusią gedulingomis nuotaikomis užsikrėtusių darbuotojų, ir palydėti teatrą į naują etapą.
Kameros neužfiksuos, kaip stipriai ši vadovų rokiruotė paveiks kultūros ministrą S. Kairį, kuris staiga supras, kad nacionalinių įstaigų kadencijų sistema ir masoniški ekspertų pasitarimai griauna ne tik likimus, bet gal net ir operos beigi baleto meną.
Ministras pagaliau imsis reformų vadovaudamasis ne visokiomis ten kultūros gairėmis ir strategijomis, o andai skaityto D. Eggerso romano „Ratas“ idėjomis apie teisingą ateities pasaulį, kurio užuomazgose, šiaip ar taip, jau šiandien gyvename.
Kad tokios situacijos nepasikartotų, svarstys tokių situacijų ir apskritai kokios nors veiklos bijantis S. Kairys, kad kultūros pasaulyje būtina įgyvendinti „Rate“ aprašytą visišką skaidrumą.
Visi meno pasaulio atstovai nuo šiol, ištars S.Kairys, elgsis šitaip, tarsi juos stebėtų vaizdo kamera, ir vadovausis trimis D. Eggerso suformuluotomis taisyklėmis.
Nuo šios akimirkos nė vienas neturėsite nieko asmeniška, per feisbuką pareikš ministras, nes pagal pirmąją taisyklę tai, kas asmeniška, yra vogta: jei ką nors – mintį, veiksmą ar įspūdį – pasilieki sau, o ne pasidalini su kitais per socialinius tinklus, esi vagis, apvagiantis pasaulį.
Laidokime ne teatrus, o privatumą, cituos D. Eggersą ministras, ir viskuo, ką patiriame, matome, išmanome, veikiame, dalinkimės su kitais, nes pagal antrąją taisyklę – dalytis reiškia mylėti.
Paslaptys yra melagystės, esminę trečiąją taisyklę tvirtai pabrėš ministras, tada keliomis frazėmis nupieš šviesųjį kultūros pasaulio rytojų: juk jei visi be išimties mano atstovaujamo pasaulio žmonės neturės paslapčių, tas pasaulis tikrai taps moralesnis, geresnis, skaidresnis, išmintingesnis, jeigu kiekviena kultūros įstaigų darbuotojų gyvenimo akimirka bus stebima, jie dirbs visapusiškai atsakingai.
Nuo šio istorinio S. Kairio pareiškimo per feisbuką prasidės esminės permainos, kurių esą visi šitaip trokšta.
Nuo tos akimirkos bus filmuojamos ir per socialinius tinklus transliuojamos ne tik visos valstybinių teatrų repeticijos, kad koks O.Koršunovas nedrįstų jose pasirodyti išgėręs, bet ir kiekvienas Kultūros ministerijos ir Kultūros tarybos samdytų ekspertų pasitarimas, kad visi kartu galėtume įvertinti jų kompetenciją ir karštai ją aptarti tuose pačiuose socialiniuose tinkluose.
