A.Ratmanskis savo, kaip baleto šokėjo, karjerą pradėjo Kijeve, vėliau tęsė ją Danijos karališkojo baleto trupėje. Čia išryškėjo jo, kaip choreografo, talentas: pagarsėjęs keliais sėkmingais nepriklausomais projektais, 2000 m. Danijos karališkojo baleto scenoje jis pristatė savo kompoziciją „Turandot sapnas“, 2002 m. Švedijos karališkajame balete – „Ugnies paukštę“, o 2003 m. jau San Francisko balete – „Žvėrių karnavalą“.
2004–2008 m. A.Ratmanskis dirbo Maskvos Didžiojo teatro baleto meno vadovu, tačiau, norėdamas atsidėti vien choreografijai, pats šių pareigų atsisakė ir 2009 m. tapo reziduojančiuoju Amerikos baleto teatro choreografu.
T.Ratmanski 1985 m. baigė Kijevo baleto mokyklą ir tapo Ukrainos nacionalinio teatro trupės soliste. 1993–1995 m. šoko Vinipego karališkajame balete Kanadoje, 1999–2004 m. – Danijos karališkajame balete. Sukūrė vaidmenis daugelyje ankstyvųjų savo vyro pastatymų, o atsisveikinusi su scena tapo jo kuriamų spektaklių asistente.
Su LNOBT svečiais kalbėjomės apie pernykštę vasario 24-osios naktį, gerokai sujaukusią poros planus, jų išgyvenimus dėl Kijeve paliktų artimųjų ir, žinoma, apie „Arlekino milijonų“ pastatymo, įkvėpto didžiojo choreografo Mariuso Petipa, subtilybes. Tai vienas iš septynių Ratmanskių dueto statytų spektaklių, sukurtų remiantis M.Petipa amžininkų darytais choreografijos užrašais.
– Prieš metus, kai Ukrainoje prasidėjo karas, Maskvos Didžiajame teatre jūs kūrėte spektaklį „Fugos menas“ pagal Johanno Sebastiano Bacho muziką. Ir jau pirmąją karo dieną palikote Rusiją. Iškart suvokėte, kokio masto istoriniai įvykiai prasideda?
A.R. Buvau pastatęs jau du trečdalius naujo spektaklio, tačiau negalėjau likti Maskvoje, kai rusai bombardavo mūsų artimuosius Kijeve. Tiek mano, tiek Tatjanos giminės vis dar ten ir nesirengia niekur išvykti. Nuo tos dienos gyvename kaip ant adatų. Anksčiau nebuvau didelis patriotas, o dabar laikau save tokiu.
T.R. Manęs Maskvoje tada nebuvo – turėjau atskristi Rusijon vėliau, nes Marijos teatre žadėjome statyti vieną ankstyvųjų M.Petipa baletų – „Faraono dukterį“.
Dar prieš Aleksejui išskrendant buvo paskelbta oficiali rekomendacija JAV piliečiams Rusijon nevykti, bet jis turėjo pasirašytą kontraktą ir nenorėjo nuvilti trupės. O mes su sūnumi, kuris tuo metu viešėjo Niujorke, kiekvieną dieną stebėdavome CNN žinių transliacijas. Ir... vieną vakarą išvydome kraupius naktinio puolimo vaizdus.
Į Kijevą bijojau net skambinti – ten tuo metu buvo ketvirta valanda ryto. Parašiau žinutę ir man iškart atsakė, nes juos buvo pažadinę sprogimai. Tada skambinau Aleksejui į Maskvą, nors žinojau, kad statydamas spektaklius jis vėlai gulasi ir turėtų būti neseniai užmigęs. Penktą ryto jis irgi pakėlė telefoną ir iškart paprašė nupirkti lėktuvo bilietą.
Nuo tos dienos nebeskaitome nei knygų, nei žurnalų – tik bėgančias naujienų eilutes. Ir meninių filmų nebepavyksta žiūrėti, nes plaukia vis nauji dokumentiniai vaizdai iš Ukrainos. Mes šeimoje anksčiau bendraudavome rusiškai, o dabar net mūsų sūnus, kuris gimė Danijoje, užaugo JAV, o šiuo metu studijuoja Vokietijoje, rašo mums laiškus ukrainietiškai. Nors Ukrainoje tik vasaros atostogas pas senelius praleisdavo.
Dabar Vasilijui jau 24-eri – net nepastebėjome, kaip sūnus užaugo. Jis – kompozitorius, rašo elektroninę muziką performansams ir mudviejų su vyru supratimą šioje srityje bando lavinti.
– Tikriausiai jūs abu ir susipažinote Kijeve?
T.R. Taip. Aš buvau pirmoji atlikėja, kuriai Aleksejus sukūrė savo šokį. Dabar dažniausiai dirbame kartu: jis repetuoja su solistais, o aš – su kordebaletu. Mano vyras yra mano viršininkas.
A.R. Kodėl – viršininkas? Mes juk padedame vienas kitam. Ir visas M.Petipa spektaklių rekonstrukcijas drauge parengėme. Tai ne kartą padėjo išvengti klaidų pritaikant M.Petipa spektaklių užrašus nūdienos scenai. Šokio užrašymo sistema vis dėlto yra sudėtinga, kartais užrašinėtojai nespėdavo visko sužiūrėti. Todėl keturios akys tokiame darbe visada geriau nei dvi.
– Ar šeimoje nekyla trinčių dėl to, kad ištisas paras praleidžiate kartu?
T.R. Ne, tai ne apie mus. Mes subrendome baleto mokyklų internatuose, kur nuolatinis bendravimas su tais pačiais žmonėmis laikomas norma.
– Ar tebepalaikote ryšius ir su Kijeve likusiais baleto artistais, taip pat ir savo artimaisiais. Koks dabar gyvenimas ten?
A.R. Kijeve liko mažai šokėjų, nes daug artistų prisiglaudė užsienio trupėse. Bet žiūrovai ten kviečiami į spektaklius. Kai pradeda gausti pavojaus sirenos, pasirodymai būna nutraukiami ir visi – tiek artistai, tiek žiūrovai – skuba į slėptuves. Teatruose ir koncertų salėse tuo metu gesinamos šviesos. Tačiau publika vis tiek į kultūros renginius ateina.
T.R. Likusieji Kijeve stengiasi gyventi normalų gyvenimą. Prie sirenų priprantama. Mano tėčiui jau 91-eri, mama irgi ne ką jaunesnė. Kaip jiems į slėptuvę naktimis lakstyti? Sesuo, kuri juos prižiūri, taip pat lieka kartu ir pasikliauja likimu.
A.R. Mano tėvui 85-eri, bet visus raginimus išvykti jis atmeta pareikšdamas: „Niekur aš nevažiuosiu. Putinas nori, kad mes visi iš čia dingtume, todėl aš liksiu.“
T.R. Žinote, ilgai svarsčiau, kodėl prasidėjus karui ukrainiečiai vis kartodavo „mus bombarduoja“ arba „orkos bombarduoja“, bet vengė minėti rusų vardo. Jiems patiems buvo pernelyg sunku mintyse susitaikyti su tuo, kad juos bombarduoja būtent rusai!
– Ar patys asmeniškai prisidedate prie pagalbos ukrainiečiams?
A.R. Visų pirma aš, vos parskridęs į Niujorką, visiems savo draugams, kurių pasaulyje turiu nemažai, išsiunčiau elektroninį laišką su prašymu pareikšti savo asmeninę poziciją apie Ukrainoje prasidėjusius įvykius. Pirmoji jau po kelių minučių atsiliepė žymi JAV choreografė Twyla Tharp. Po to sulaukiau ir Johno Neumeierio, Jiří Kyliáno, Michailo Baryšnikovo, Natalijos Makarovos bei daugelio kitų baleto įžymybių laiškų, palaikančių Ukrainą.
Iš viso sulaukiau maždaug 200 atsakymų, visus juos publikavau savo sienoje socialiniuose tinkluose. Tiesa, iš Rusijos laiškų atėjo palyginti nedaug, nors pirmosiomis karo savaitėmis ten dar buvo leidžiama reikšti asmeninę poziciją.
Vėliau, sulaukęs informacijos apie tai, ko trūksta Ukrainos kovotojams, ją paskelbdavau, ir kolegos iš Amerikos baleto teatro kaip mat sunešdavo reikalingų daiktų. Taip parengėme ir išsiuntėme nemažai siuntinių.
T.R. Netgi mano lankomų pilateso treniruočių mokytoja Niujorke paprašė manęs Ukrainos vėliavos ir iškabino ją savo lange. Žinoma, mes pervedame ir piniginių lėšų tiek savo artimiesiems Ukrainoje, tiek kovotojus remiantiems fondams.
A.R. Hagoje su Jungtinio Ukrainos baleto trupe, kurioje susibūrė nuo karo pabėgę Ukrainos šokėjai, pastatėme „Žizel“ ir dar vieną mano spektaklį pagal ukrainietišką muziką. Ši trupė gauna paramą iš Nyderlandų vyriausybės, bet daugelis kūrėjų jai padeda be atlygio.
Neseniai su mano statytu „Žizel“ spektakliu ji gastroliavo Vašingtone, Kennedy centro salėje, kurioje telpa 3 tūkstančiai žiūrovų. Ir visą savaitę jų pasirodymuose nebuvo tuščių vietų. Tokio pasisekimo ten nesusilaukia netgi viena stipriausių pasaulio trupių laikomas Amerikos baleto teatras, kuriam dabar atstovauju. Ukrainos vėliavos po pasirodymų visada plazdėdavo tiek scenoje, tiek salėje.
Čia, Vilniaus centre, taip pat matome daug Ukrainos vėliavų. Jų yra ir LNOBT, suteikusiame neįkainojamą pagalbą Charkovo operos ir baleto teatro artistams. Jaučiuosi dėkingas Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims už didžiulę paramą Ukrainai. Jūs pasirodėte jautresni nei daugelis turtingesnių Europos šalių.
– LNOBT laikinai išbraukė iš repertuaro rusų kompozitorių kūrinius. Jūs irgi ketinote Vilniuje statyti Piotro Čaikovskio „Gulbių ežerą“, tačiau prasidėjus karui pakeitėte planus ir ėmėtės R.Drigo „Arlekino milijonų“...
A.R. Mano įsitikinimu, visiškai atsisakyti rusų klasikinių baletų Vakaruose nepavyks. Neįmanoma JAV teatruose uždrausti „Spragtuko“, nes daugelis baleto trupių ten visus metus gyvena iš lėšų, kurias per du žiemos mėnesius surenka rodydamos šį baletą. Jo atsisakius joms tiesiog tektų užsidaryti. Ten viršų ima materialiniai interesai, o ne ideologija.
Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“, „Pelenė“, P.Čaikovskio „Gulbių ežeras“, „Miegančioji gražuolė“ ir „Spragtukas“ – tai penki klasikinio baleto perlai, be kurių pasaulinis repertuaras taptų gerokai skurdesnis. Teatrams nesunku atsisakyti rusiškų operų, tačiau baleto pasaulyje rusų klasika sudaro pernelyg svarią repertuaro dalį. Todėl čia nėra vienareikšmiško atsakymo.
Mums atrodo svarbiau, kad Vakarų šalys nesuteiktų scenos rusų menininkams, išreiškusiems savo palaikymą V.Putino režimui. Yra ištisa grupė kultūros žmonių, kurie atliko tam tikrus sprendimus taip susaistydami save su agresorių politika. Vieni tai padarė dėl pinigų, kiti – dėl karjeros, treti – galbūt dėl savo įsitikinimų. Visi jie neturėtų sulaukti paramos Vakaruose.
– Jau 15 metų užsiimate M.Petipa baletų choreografinėmis rekonstrukcijomis. Pasinaudodami didžiojo choreografo amžininkų darytais užrašais, rastais Harvardo universiteto bibliotekoje, esate atgaivinę jau septynis jo kūrinius. Kuo šiame sąraše išsiskiria „Arlekino milijonai“?
A.R. Visi M.Petipa baletai labai skirtingi. „Arlekino milijonai“ (dar žinomi „Arlekinados“ pavadinimu) – tai komedija, 1900 m. Sankt Peterburge sukurta Prancūzijoje pamėgtu commedia dell'arte stiliumi (ir prancūzas M.Petipa puikiai tai žinojo). Be to, tai vienas iš paskutinių šio choreografo pastatytų baletų.
Kai scenoje pasirodė „Arlekino milijonų“ premjera, M.Petipa buvo jau beveik 82-eji, galima sakyti, jis buvo visų gerbiamas senolis. Tačiau energijos jam tikrai netrūko. Daugelio žmonių vidinė energija pasiekus tam tikrą amžių pradeda sekti, o M.Petipa šia prasme buvo nuostabi išimtis. Geriausius savo baletus jis sukūrė jau sulaukęs 70-ies. Statydamas „Arlekino milijonus“ tebebuvo pilnas energijos, norėjo kurti dar ir dar. Kai 85-erių sulaukusį M.Petipa pagaliau išleido į pensiją, choreografas jautėsi įžeistas ir nelaimingas.
Tiek Michailas Fokinas, tiek George'as Balanchine'as „Arlekino milijonus“ laikė komiškojo baleto šedevru. Be to, čia skamba puiki italų kompozitoriaus R.Drigo muzika: melodinga, maloni ausiai, tačiau iš tiesų – ganėtinai sudėtinga. Primityvia jos nepavadintum.
Aš pats ėmiausi „Arlekino milijonų“ tuomet, kai baleto pasaulis rengėsi minėti M.Petipa gimimo 200-ąsias metines. Daugeliui pasaulio trupių norėjosi pažymėti svarbiausios klasikinio baleto asmenybės sukaktį, todėl mano projektas buvo džiaugsmingai sutiktas: sutelkusios pajėgas, jo ėmėsi Amerikos baleto teatro ir Australijos baleto trupės.
– Ar tai, ką išvysime Vilniuje, nors kiek skirsis nuo amerikietiškos ir australiškosios baleto versijų?
A.R. Kadangi pats mano darbo metodas yra mokslinis tyrinėjimas, jis iš principo negali būti baigtinis: visąlaik iškyla naujų detalių, naujų niuansų. Tarkim, „Facebook“ netikėtai aptikau informaciją apie 1965 m. filmą, kuriame užfiksuota, kaip garbaus amžiaus sulaukusi Tamara Karsavina nedidelėje britų trupėje stato „Arlekino milijonus“. Tokie atradimai leidžia suvokti vis naujas šio baleto subtilybes ir jomis praturtinti pastatymą.
Yra ir kitas šios nesibaigiančios evoliucijos aspektas: vienas dalykas yra baletas mano galvoje, o kitas – tai, ką scenoje rodo šokėjai. Jie pasiūlo savų sprendimų ir mažų atradimų. Vienus jų pasiūlymus atmetu, kitus – priimu, nes jie man pasirodo šaunūs. Ir kuo ilgiau pastatymas repertuaruose rodomas, tuo labiau jis apauga tokiais mažais atradimais, tuo svariau jį praturtina talentingi atlikėjai.
Repetuodami Vilniuje bandysime kai kuriuos iš tų atradimų panaudoti, bet, žinoma, laukiame ir to, ką savito „Arlekino milijonams“ pasiūlys LNOBT baleto trupės atstovai. Jie neturi tiek laiko veikalo istorijos studijoms, kiek tam paaukojau aš, bet artistai daug ką atranda intuityviai, tiesiog klausydami muzikos.
Kuo labiau gamtos apdovanotas šokėjas, tuo daugiau sprendimų jam padiktuoja intuicija. Neretai tuos sprendimus pamatome netgi ne repeticijų salėje, o scenoje, per spektaklius, nes publikos akivaizdoje artistų susitelkimas ir jų dėmesio koncentracija yra didžiausi.
„Arlekino milijonų“ spektakliai trijuose žemynuose neišvengiamai skirsis, nes ne tik artistai, bet ir pats gyvenimo tempas Niujorke, Melburne ir Vilniuje yra skirtingas.
– Su LNOBT baleto trupe jūs susipažinote 2005 m. mūsų teatrui statydamas Rodiono Ščedrino baletą „Ana Karenina“. Ar atpažįstate trupę šiandien?
A.R. Šiandien trupė jau visiškai kita, iš ano pastatymo laikų joje belikę vos keli šokėjai. Beje, „Arlekino milijonuose“ yra nemažai vaidybinių personažų, tinkančių būtent vyresnio amžiaus šokėjams. Tik kol kas dar nesu jų matęs, nes dirbau vien su pagrindiniais solistais.
Mes neturėjome laiko patys atvykti į Lietuvą rinktis atlikėjų: tiesiog atsiuntėme savo pastatymo įrašą, o LNOBT baleto meno vadovas Martynas Rimeikis, matydamas personažus ir gerai pažinodamas trupę, paskirstė vaidmenis. Dabar žiūrime ir vertiname jo pasirinkimą. Jeigu mums atrodys, kad kas nors netinka – pakeisime artistus. Bet iki šiol visi, kuriuos jau matėme, mums tiko. Jie neblogai pasirengę, bet commedia dell'arte pastatymas pareikalaus iš jų kai ko daugiau, to, su kuo anksčiau jie galbūt nebuvo susidūrę. Todėl visiems bus įdomu.
Priimta manyti, kad šiuolaikinių baleto artistų technika, palyginti su praėjusio šimtmečio artistais, yra stipriai pažengusi į priekį. Bet aš su tuo nesutikčiau. Technika tiesiog pasikeitė ir kai kuriuos jos aspektus ilgainiui mes praradome. Vienas pavyzdžių galėtų būti šuolių ant puantų technika. Dabartiniams artistams tai sunki užduotis, o tuo metu, kai M.Petipa statė „Arlekino milijonus“, šokėjai tai atlikdavo be ypatingų pastangų. Dabar šokėjai aukščiau kelia kojas ir gali susukti daugiau piruetų, tačiau smulkiosios judesių technikos jiems stinga.
Operoje panašiai yra su bel canto technika: tai, ką parašė didieji praeities kompozitoriai, dabar ne kiekvienas profesionalus vokalistas sugeba atlikti. Arba pažvelkime į amatus, į vaizduojamuosius menus: nūdienos menininkai senosios technikos paslaptis pakeitė konceptualiomis idėjomis. Jie daugiau dirba galva, o ne rankomis. Balete viskas labai panašu: fundamentalioji technika išliko, o smulkioji – prarandama.
T.R. Galiu papildyti: kai kurių judesių, kurių išmoksta klasikinio baleto klasėje, šiais laikais, kai teatrus užvaldo šiuolaikinis repertuaras, solistai neranda progų pademonstruoti scenoje. Taip yra visame pasaulyje. O M.Petipa choreografijos pastatymuose jie tarsi atsigauna, turėti jų įgūdžiai sugrįžta ir šokėjai iš naujo patiki savimi.
A.R. Bet kuriuo atveju reiktų suprasti, kad dirbdamas aš remiuosi ne pačiais M.Petipa spektakliais, o tuo, kaip jie buvo atspindėti jo amžininkų, įvaldžiusių baleto artisto Vladimiro Stepanovo sukurtą šokio judesių užrašymo sistemą. Imperatoriškojo teatro darbuotojams buvo mokami pinigai už tai, kad jie stebėtų M.Petipa vedamas repeticijas ir, remdamiesi sistema, užrašinėtų šokėjų atliekamus judesius.
Tarp kitko, pats M.Petipa tuo visiškai nesidžiaugė, netgi atvirkščiai – piktindavosi ir liepdavo užrašinėtojams palikti salę. Jis baletą laikė akimirkos menu, o daromus užrašus vadino skeletais, netikėdamas, kad ateityje iš jų taps įmanoma atgaivinti baletus.
Laimė, užrašinėtojai choreografui atsakydavo vykdantys teatro direktoriaus nurodymą ir likdavo savo vietose. Jų dėka dabar mano statomuose M.Petipa spektakliuose daugelis judesių yra istoriškai paliudyti, tad aš tiesiog sakau artistams: „Atsiprašau, bet turėsite tai padaryti.“ Nes tai nėra mano išsigalvojimas ar kokia nors asmeninė užgaida. Žinoma, baletuose pasitaiko scenų, kurios dėl neaiškių priežasčių taip ir liko neužfiksuotos arba jų užrašai neišlikę. Tada jau tenka suktis pačiam.
– O kada jums dirbti įdomiau: kai tereikia pridurti mažą atkarpėlę amžininkų užrašytam M.Petipa spektakliui ar tuomet, kai tenka savarankiškai kurti ištisas scenas?
A.R. Kai tenka vos vos pridurti. Suimituoti M.Petipa stilių šiandien nerealu, nes dabar niekas taip baletų nebestato. Viena vertus, tai turi būti paprasta, antra vertus – neatrodyti primityvu. Turi būti tam tikra harmonija.
M.Petipa, kaip daugelis žymių prancūzų, pasižymėjo formos, harmonijos, saiko pajutimu. Jo darbuose judesių niekada nebūna per daug – jų yra tiek, kiek reikia perteikti charakterį ar siužetą. Visame tame regimas paprastumas gerąja žodžio prasme. Dabar visi stato sudėtingai: kuo sudėtingiau, tuo visiems atrodo įdomiau. Tad sunkiausia man buvo išlaikyti judesių paprastumą.
Nūdienos balete įprasta, kad kiekvienas choreografas M.Petipa darbus gali savaip perdaryti. To neįmanoma įsivaizduoti G.Balanchine‘o spektaklių atveju – tai atrodytų mažų mažiausia keistai. G.Balanchine‘as (1904–1983) gimė, kai M.Petipa (1818–1910) dar buvo gyvas, tačiau būtent dvidešimtojo amžiaus pradžioje iš esmės pasikeitė požiūris į autorių teises balete. Todėl man norėjosi atkurti teisybę ir kuo labiau priartėti prie M.Petipa darbų originalų.
– Savo straipsnyje esate užsiminęs apie scenos triukus, naudojamus „Arlekino milijonuose“. Ar visus juos pamatysime Vilniuje?
A.R. Žinoma, viskas bus kaip numatyta. Ir balkonas, ir fėja iš fontano, ir nuo stalo kylantis banknotų fejerverkas... Tiesa, šiuolaikinė teatrų architektūra kelia tam tikrų problemų. Pavyzdžiui, anksčiau po scena būdavo įrengiama daug liukų, kurių dabar dažniausiai nebebūna. Kai neseniai statėme „Žizel“, ten buvo reikalingi trys liukai. Tai nė viename teatre, kuriame rodėme spektaklį, neatsirado tiek scenos liukų, visur tekdavo kažkaip kitaip suktis.
T.R. Be to, senuose teatruose balerinos galėdavo greitai nubėgti į patalpą po scena, kad būtų vėl į ją pakeltos. O dabar yra teatrų, kuriuose dėl to joms tenka leistis penkis aukštus žemyn, gerokai pabėgėti koridoriais ir atidaryti neįsivaizduojamą kiekį slaptų durų, kad atsidurtų reikiamam taške. Tai tampa ištisu nuotykiu artistams, o spektaklių statytojams pritrūksta laiko ir jėgų visu tuo užsiimti. Juk pasitelkti vaizdo projekciją šiais laikais kur kas paprasčiau.
A.R. Bet M.Petipa ir be technologijų sugebėdavo išlaikyti publikos dėmesį. Vos pajutęs, kad reginys žiūrovui gali pradėti nusibosti, jis į sceną įvesdavo ką nors nauja.
Štai ir „Arlekino miijonuose“ šokius keičia komiška vaidybinė scena, po jos pasirodo vaikai, tada – sudėtinga baleto variacija, tada – didelė kordebaleto scena, po jos – triukas... Ir taip iki spektaklio pabaigos.
M.Petipa buvo ne tik talentingas choreografas, bet ir režisierius, o svarbiausia – didžiulę patirtį teatre sukaupęs žmogus. Juk jis pusę amžiaus kiekvieną sezoną rengdavo po du didelius pastatymus. Būdavo sėkmių, būdavo nesėkmių, bet pamažu atėjo suvokimas, kaip viskas scenoje turėtų būti daroma. Tad mums jo spektakliai – net ne mokykla, o ištisas universitetas.
BaletasLietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT)Aleksejus Ratmanskis
Rodyti daugiau žymių
