V. Anužis Vilniaus senajame teatre (buv. Lietuvos rusų dramos teatras) yra sukūręs vieną svarbiausių savo vaidmenų – tėvą, valdovą, karalių Lyrą (Williamo Shakespeare?o „Karalius Lyras“). Šiandien aktorius priėmė kitą iššūkį – įkūnyti tėtį, sergantį senatvine demencija, laviruojantį ant užmaršties ir realaus gyvenimo ribos, pykčio ir meilės savo dukterims, o galiausiai trokštančio ištrūkti iš ligos gniaužtų, į mamos glėbį, ten kur namai, kur pradžių pradžia.
– Vilniaus senajame teatre esate sukūręs ne vieną įsimintiną vaidmenį. Šiandien sugrįžtate su Tėčio vaidmeniu. Ar iškart sutikote su režisieriaus pasiūlymu?
– Pasiūlymą priėmiau iš karto, nes puikiai žinojau ir autorių, ir pjesę. Šis Tėčio vaidmuo – išskirtinis, vienas iš tų XXI amžiaus vaidmenų, su kuriuo nelabai kas gali šiandien konkuruoti . Šis vaidmuo man – dovana. Florianas Zelleris – kūrėjas, padaręs įtaką ne tik prancūzų, bet ir visos Europos dramaturgijai. Tad nebuvo jokių abejonių dėl apsisprendimo. Juolab kad šį vaidmenį pasiūlė režisierius Jonas Vaitkus.
– Neišvengiamai kyla klausimas – ar senatvinė demencija, Alzheimeris jums pažįstama liga? Gal teko susidurti artimoje aplinkoje? Kas jums, kaip aktoriui, padeda atrakinti personažą, kuris klaidžioja ligos labirintais?
– Su šiuo negalavimu savo aplinkoje nesu susidūręs, bet, aišku, jis man žinomas. Šis spektaklis kalba ne apie ligos epikrizę. Atminties praradimas – tema giluminiams apmąstymams. Tiek individo, tiek visuomenės atžvilgiu. Individui prarandant gebėjimą atsiminti, menksta ir pati visuomenė – nežinanti, vengianti žinoti savo praeitį, ji suserga, jos galia silpsta. Valingas ryšys su praeitimi, o ir ryšys su ateitimi, kurią numato kuriantis žmogus, padeda mums tobulėti ir teisingai vertinti dabartį.
Mano herojui Andrė kelia nerimą tai, ko jis nepažįsta, nauja būsena, kurios jis nesupranta.
Bando ją suvokti, o priartėjęs prie suvokimo, visomis jėgomis iš jos vaduojasi – iš naujos ant jo griūvančios realybės. Kovoja. Ko nepažįstame – bijome, išsigandę – bėgame arba kovojame. Harmoniją randame prisiminimuose arba paskutiniame savo gyvenime veiksme, Ten tikėdamiesi geresnio...
– Spektaklyje gilinamasi ir į artimųjų ryšį su ligos ištiktu tėvu... Kokius dar išskirtumėte pjesėje keliamus klausimus? Ar herojai moka priimti senatvę?
– Pasiaukojimo, meilės artimui tema pasakojama per dukteris, kurių viena žuvusi autokatastrofoje, kita yra šalia tėvo. Kaip išgyventi kančią, jei nesame tam pasiruošę? Kiekvienas iš mūsų nori gyventi ramiai. Kai mums trukdo, žmogų ar situaciją mes stumiame nuo savęs. Senatvė nepatogi. Ypač tam, kuris gyvena šalia jos.
Jaunas žmogus nesusimąsto, kad ateis ir jo eilė – veš rogutėmis į mišką... Sokratas teigia: „Geriau mirti garbingai, negu gyventi gėdoje.“ Kaip gyventi senam žmogui, ištiktam negalios, gėdoje? Juk pakelti ranką prieš save, prieš gyvybę, kurią ne tu sukūrei, baisus nusikaltimas! O kaip gėdoje gyventi jaunam žmogui? Juk atsisakyti tėvo – taip pat nusikaltimas. Betgi taip norisi gyventi laisvai ir laimingai! Gyventi... sau!
– Per tėvo ir dukterų ryšius atskleidžiama pati istorija – du pasauliai, dvi paralelės, skiriančios realybę nuo anapusybės. Dukrai Anai tėvo liga yra kaip griūvantis pasaulis, kurio ji neįstengia suvaldyti. Tėvui Andrė žuvusi dukra Eliza – tai šviesa, kurios jis siekia savo realybėje. Kaip jums, kaip herojui, scenoje pavyksta kurti ryšį su partnerėmis – dukterimis?
– Žmonės iš praeities dažnai yra gyvesni, mylimesni, brangesni, svarbesni už gyvus, nors jų šalia ir nėra. Tu gyveni su jais, kaip su poezija, kuri taip pat neapčiuopiama. Poezijos veikimas yra realesnis už žygį į prekybos centrą. Tėčio ryšys su žuvusia jaunesniąja dukra – įkvepiantis, jam ji bėgant nuo gyvenimo realybės yra kaip užuovėja. Vyresnioji dukra tėvu rūpinasi, bet atpildo ir dėkingumo nesulaukia.
Tai primena biblinį pasakojimą apie paklydusio sūnaus sugrįžimą: sūnui, kuris ūkyje dirbo visus darbus, tėvas niekad neleido papjauti ėriuko ir atidaryti vyno, kad pasilinksmintų su draugais, bet grįžusį sūnų paklydėlį, kuris nieko nedirbo ir viską paleido vėjais, tėvas apkabino, pravirko, džiaugėsi jo sugrįžimu.
– 2016 m. už klasikinės aktorinės mokyklos šiuolaikiškumą jums buvo paskirta Nacionalinė premija. Ši pjesė atvirkščiai – šiuolaikiška, o situacija – klasikinė, daugelio mūsų žinoma. Šio spektaklio teatrinė kalba labiau šiuolaikiška, ar visgi režisierius aktorius veda klasikiniais keliais?
– Jei tarp scenoje vykstančio veiksmo ir žiūrovo salėje sugebama sukurti tikėjimą, jei žiūrovas patiki tuo, kas vyksta scenoje, tai man ir yra šiuolaikiška. Gyva tikėjimo apykaita tarp scenos ir salės – kai vienas kitą maitina. Kai emocionalus ir intelektualus poveikis leidžia išgyventi katarsį, kurį sukuria režisieriaus ir autoriaus energija.
Šiuolaikiškumas dažnai painiojamas su mada. Taip, teatre egzistuoja mada, ir jei ji tarnauja vienadienei aktualijai, gatviniam atpažįstamumui ar skandalingai interpretacijai ir tampa vos ne spektaklio turiniu, tada ji veikia kaip greitas ir nesveikas maistas, bet, laimei, labai trumpam.
Tuo pačiu mada gali būti nuostabi, kai ji sustiprina turinį, o netampa juo, tada ji – nepaprastai vertinga. Man įdomiau ne nauja, o amžina. Mada potencialiai gali gimdyti bandą, kai daugelis pasirenka kryptį tik dėl to, jog ją pasirinko dauguma. Bet ji nebūtinai yra teisinga. Kaip sako Ibsenas, dauguma niekada nėra teisi...
– Ar reikia scenoje kalbėti apie tokias problemas, kurios paprastai lieka šeimoje, už uždarų durų?
– Pasirinkimo laisvė – kalbėti apie nepatogius dalykus, ar ne. Netikiu jokiais nurodymais, ką reikia daryti ir, ko nereikia – tai ne jūsų reikalas! Tai mano reikalas ir mano atsakomybė. Jei šeimoje atsitinka tokia nelaimė, tai tos šeimos reikalas, jie sprendžia. Be abejo, jie kalbės apie tai, bet tarpusavyje. Jei norės, kalbės su savo artimaisiais, kiti ir per televiziją, bet tai yra kiekvieno privatus dalykas.
Mes nurodinėdami pernelyg dažnai kišamės į laisvo žmogaus gyvenimą. Atrodo, kad kažkas žino, kaip žmogus turi elgtis, kaip finale jis turėtų atrodyti... Žmogui reikia tik priminti, kad pravartu mokytis, ir kad reikia žinoti fundamentalias tiesas apie gėrį ir blogį. O visa kita jis padarys pats. Tai, ką norės.
– Su režisieriumi Jonu Vaitkumi dirbate ne pirmą kartą. Ar dėl to jums lengviau? Kokį iššūkį dabar tenka įveikti?
– Su režisieriumi J. Vaitkumi man tai – dešimtas darbas. Su juo dirbti visada labai įdomu. Dideli vaidmenys – iššūkis. Sakoma, kad nėra mažų vaidmenų, yra tik maži aktoriai. Demagogija. Yra maži vaidmenys. Ir yra dideli aktoriai, kurie vaidina mažus vaidmenis. Sąžiningai atlieka savo darbą, nes to reikia spektakliui, teatrui. Žinoma, esama mažų vaidmenų, kurie sukurti tobulai – tiesiog kaip perliukai.
Jie aktoriui ateityje, kuriant reikšmingą vaidmenį, dažnai tampa galingu užtaisu. Tuomet esi kartu su režisieriumi – analizuodamas pjesę, nagrinėdamas vaidmenį, o ir pirmuosiuose bandymuose. Tu jį jauti, o jis tave. Bet paskutiniuose žingsniuose, jau judant finalo link, lipant į vaidmens kalno viršūnę lieka tik aktorius. Vienas. Absoliučiai galingas. Absoliučiai pažeidžiamas. Visi režisieriai dirba skirtingai. J. Vaitkus yra vienas iš tų režisierių, kurie su aktoriumi dirba – moka ir nori. Tokių režisierių nedaug.
– Pagal šią pjesę yra pastatytas ir filmas, pagrindinis aktorius Anthony Hopkinsas buvo įvertintas Oskaru... Ar aktoriui būtina peržiūrėti filmus, spektaklius, jei tai susiję?
– Taip, filmą mačiau vos jam išėjus. Puikus vaidmuo, puikus filmas. Bet tai yra kino vaidmuo, tai – ne teatras. Visiškai kitas procesas. A. Hopkinsas – vienas mano labiausiai vertinamų aktorių. Aš nebijau žiūrėti kitų darbų. Juk nesi toks kvailas, jog stengtumeis padaryti taip pat. O matyti kito kūrėjo darbą, kaip jis kūrė vaidmenį, ką suprato, yra neblogai. Stengiuosi aprėpti aktorių kūrybinį lauką. Procesą seku visą laiką. Žinau kontekstą.
– Viename interviu minėjote, kad jums vienas iš spektaklio vertinimo kriterijų – garsoraščio pajautimas. Ar šiame spektaklyje jaučiate garsoraštį?
– Garsoraštis gimsta repeticijų metu. Jis su muzika neturi nieko bendro. Jei garsoraštis atsirado, jis ir išliks, bus spektaklio garantu. Spektaklis, kuris turi garsoraštį, pradeda savarankišką savo gyvenimą. Jis apsaugo spektaklį nuo sunykimo, aktoriui padeda tikėti spektakliu.
– Šis spektaklis nėra lengvas pasivaikščiojimas... Kodėl žiūrovas turi eiti į spektaklį, kuriame apnuoginama senatvė, jos tamsiosios pusės?
– Šis spektaklis teikia šviesą per kančią ir tikėjimą. Jis – apie beprotišką norą gyventi! Herojus kabinasi už šviesos – jis nori šviesos savo vaikams, savo namams, sau pačiam. „Aš noriu pas mamą, noriu namo“, – šaukia Andrė. Artimųjų buvimas šalia ir laikas, kai dar suvokiame save ir mylimus žmones – didžiausia vertybė.
Reineris Maria Rilke eilėraštyje rašė: „... krintančios žvaigždės, nebeišgelbėsime jų, nesugrąžinsim, kad ir kokia jėga mus aukštyn pakylėtų... Suskaičiuota ir tobula viskas platybėse kosmoso. Ir mirtis mūs ūmai nesumažins magiško skaičiaus. Į Pradžią mes krintam – ten pagiję atgimstam...“ (vert. Birutė Mar) Kiekvienas žmogus savyje turi saulę, tik netrukdykit jai šviesti“, – sako Sokratas.
Tėtis Andrė yra ta saulė, kuri spindi akimirkose, nušvitus sąmonei. Tos jo akimirkos yra absoliučiai vertingos, kaip ir kiekvieno žmogaus.
