Įkvėpimo muzikantai semiasi analizuodami baroko laikotarpio muzikos kūrinius, juos interpretuoja, perleisdami per savitą džiazinę prizmę ir pristato publikai savo muzikinę idėją, kuri kaskart suskamba kitaip.
Apie žanrų sandūros iššūkius, klausytojų reakcijas ir ansamblio ateities planus su „Baroque Contempo“ kvarteto nariais – sopranu Karolina Glinskaite, džiazo dainininke Silvija Pankūnaite, pianistu Vyčiu Smolsku ir saksofonininku Simonu Šipavičiumi – kalbasi muzikologė „Organum“ koncertų salės meno vadovė Dalia Tarailaitė-Sverdiolienė.
– Muzikoje, žinoma, sunku ką nors išrasti, bet galbūt jūsų projektą įkvėpė kitų panašių ansamblių patirtis? Paminėkite, jei tokių yra.
S.Pankūnaitė: Aš nesidairiau – kurdama neklausiau kitų ansamblių, bet vadovavausi intuicija, muzikiniu jausmu bei baroko muzikos ir džiazo stilių ypatumais, kuriuos ir sujungiame improvizuodami.
S.Šipavičius: Specialiai ir nebandome kažko išrasti. Dažniausiai net nežinome, koks bus galutinis rezultatas, nes pasiliekame sau daug laisvės kūryboje ir per koncertus.
V.Smolskas: Baroko laikotarpiu buvo populiaru improvizuoti, tik muzikinė kalba buvo paremta to meto tradicija. Mums buvo įdomu pabandyti, kaip galėtų skambėti baroko ir džiazo improvizacijos samplaika, nors ji ne visada pagrįsta būtent džiazo kalba. Kartais tai tiesiog improvizacija, žengianti koja kojon su baroko tematika.
K.Glinskaitė: Tuo metu, kai mes pradėjome plėtoti šią idėją, panašūs sumanymai, kuriuos įgyvendino, pavyzdžiui, pianistas Jacques Loussier, buvo instrumentiniai, be vokalo. Mus inspiravo ne kitų muzikantų patirtis, o noras sukurti visiškai savitą skambesį.
– Dviejų skirtingų žanrų sandūroje neišvengiama ir kūrinių formos kaita. Kaip barokinių kūrinių, sukurtų pagal to meto taisykles struktūrą gali pakeisti džiazo elementai? Ar jie sklandžiai įsilieja į barokines formas, ar galbūt ardo jas?
V.Smolskas: Stengiamės išlaikyti autentiškas kūrinių formas, pridėdami džiazo harmonijos, balsų, o pasibaigus originaliajai daliai leidžiamės į improvizacijos platybes. Po improvizacijų grįžtame į pagrindinę tematiką, ar bent jau į jos užuomazgas.
S.Šipavičius: Barokinė muzika ir džiazas turi labai daug panašumų. Mes šiek tiek pakeičiame kūrinių formą, Vytis juos nuspalvina naujais harmoniniais sąskambiais, o į gana aiškias arijų konstrukcijas įnešame ir truputį chaoso.
Tiesa, neapsiribojame vien barokinės muzikos „sudžiazinimu“. Galite išgirsti roko, elektroninės muzikos atspalvių.
S.Pankūnaitė: Mes visi turime patirties tiek klasikinės, tiek džiazo muzikos žanruose, tad juos sujungti bei perpinti pavyko gana sklandžiai. Žinoma, didžiausią darbą nudirba mūsų pianistas ir aranžuotojas Vytis, o kiekvienas iš mūsų papildome kūrinius savitais muzikinių interpretacijų ornamentais.
K.Glinskaitė: Meno kritikoje žodis „barokas“ buvo vartojamas apibūdinti viskam, kas netaisyklinga, keista ar kitaip nukrypsta nuo nusistovėjusių taisyklių ir proporcijų.
Su baroku dažniausiai siejamos savybės yra gyvybingumas, emocinis perteklius, polinkis ištrinti skirtumus tarp įvairių meno sričių. Baroko laikotarpiu užgimusi improvizacija suteikė muzikantui laisvę savai interpretacijai.
Mano, kaip vienintelio klasikinės muzikos atstovo ansamblyje, muzikinė linija išlieka tokia, kokią sumanė kompozitorius. Kūrinių formos kaitą vertinu ne kaip kanonų laužymą, o kaip baroko ypatumų sustiprinimą, išryškinimą, muzikinę interpretaciją, kuri leidžia atsiskleisti muzikanto vaizduotei.
– Kaip jus sutinka klausytojai? Ar tai klasikinės, baroko muzikos gerbėjai, ar džiazo koncertų auditorija?
V.Smolskas: Sulaukiame tiek klasikos, tiek džiazo muzikos klausytojų, bet gal kiek dažniau – klasikinio flango atstovų.
K.Glinskaitė: Iš savo patirties galiu pasakyti, kad klausytojai mus sutinka pozityviai ir dažnai nustemba girdėdami, kaip iš pirmo žvilgsnio du skirtingi žanrai puikiai skamba ir dera tarpusavyje.
Esame susipažinę su daugiau nei šiais dviem muzikos žanrais, tad suderinti baroko muziką ir džiazą, ieškant savito skambesio, nėra ypatingai sunku. Viskas priklauso nuo mūsų pačių – muzikoje, kaip ir gyvenime, bendrumą ir harmoniją kuriame patys. Dalinamės mintimis ir muzikos pajutimu, o į bendrą visumą viską sulieja mūsų maestro Vytis.
S.Pankūnaitė: Tie, kurie klausėsi mūsų atliekamos muzikos gyvai ar mūsų išleisto muzikinio albumo, jau žino, ko gali tikėtis mūsų koncertuose. Jie visada būna skirtingi, tad ir publikos sulaukiame kuo įvairiausios – ir klasikos, ir džiazo mylėtojų.
S.Šipavičius: Labai džiaugiamės, kad klausytojai šiltai priima mūsų muzikinį eksperimentą. Ar tai būtų klasikos gerbėjai, ar džiazo išsiilgę klausytojai, manau, kad mūsų muzikoje visi jie atranda kažką artimo, pažįstamo ar išgirsta kažką naujo.
– Kaip jus sutinka autentiško baroko atlikėjai? Ar teko girdėti priekaištų iš tų, kurie saugo žanrų grynumą?
K.Glinskaitė: Kiek teko bendrauti su baroko muzikos atstovais, jie palankiai vertina mūsų sumanymą, juolab kad baroke improvizacija yra labai svarbi. Barokas įkvėpė daugybę džiazo muzikantų.
Manyčiau, kad muzikoje apskritai verta ieškoti daugiau bendrumo nei skirtumų, ir svarbiausia – nebijoti.
Vienas ryškiausių šių laikų trimitininkų Ibrahim Maalouf savo knygoje „Petite Philosophie de l‘improvisation“ rašė, kaip svarbu puoselėti improvizacijos meną, kuris reikšmingas yra ir už muzikos ribų. Pasak muzikanto, improvizacija – tai tikra gyvenimo, kitų žmonių ir savęs pažinimo, savo baimių ir nežinomybės įveikimo filosofija.
S.Pankūnaitė: Neteko girdėti, kad kas priekaištautų ar skųstųsi mūsų kūryba. Dauguma klausytojų po koncertų būna didžiai nustebę, nes eidami į juos galbūt turėjo kitokių lūkesčių. Iš koncertų salės jie išeina pakylėti, atsipalaidavę lyg po muzikinės terapijos.
S.Šipavičius: Nesu sulaukęs jokių priekaištų. Man, saksofonininkui, niekas nesakė, kad muzika, kurią atlieku, neatitinka barokinės muzikos standartų.
V.Smolskas: Visiems neįtiksi (juokasi). Visada atsiranda tų autentiškų grynuolių, kuriems atrodo svetima ir gąsdinanti tokia stilių samplaika. Manau, kad tokie žmonės yra tradicijų saugotojai, o tai yra labai svarbu šiuolaikiniame, sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Bet mūsų tikslas – ne toks. Kviečiu juos ateiti į mūsų koncertus.
– Kokią ansamblio ateitį matote jūs patys?
V.Smolskas: Po truputį gvildename naujus kūrinius, gal tai išaugs į naują albumą.
K.Glinskaitė: Stengiuosi išsaugoti pozityvų požiūrį tiek gyvenime, tiek muzikoje, tad orientuojuosi į šių žanrų draugystę ir bendrą skambesį, muzikos grožį. Atradimų klodai neišsemiami. Jei klausytojui muzikos tiesiog malonu klausytis, jos nebūtina surūšiuoti į „lentynėles“.
S.Pankūnaitė: Norime toliau džiuginti Lietuvos publiką, norime, kad mus išgirstų ir užsienio muzikos mylėtojai. Mūsų kūryba tikrai to verta!
S.Šipavičius: Barokinės muzikos yra daug ir labai įvairios. Tai ateitis parodys, kokia ji bus (juokiasi). O mes tiesiog toliau mėgausimės tuo, ką darome ir „būsime procese“. Tikimės, kad tuo pasimėgaus ir mūsų klausytojai.
Artimiausi „Baroque Contempo“ koncertai įvyks:
kovo 4 d. Paliesiaus dvare;
kovo 5 d. Fortepijonų salone „Organum“ Vilniuje;
kovo 26 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje.
