Apie tai, ko norėtume paklausti klasikų, kuo įdomi romantinė muzika, kas bendro tarp mezgimo bei muzikos ir kaip altininkai reaguoja į anekdotus apie šį instrumentą, susėdome pasikalbėti su prestižinio Italijos radijo ir televizijos (RAI) orkestro altų grupės koncertmeistere, Turino G. Verdi konservatorijos ir Fosano V. Baravalle’s muzikos instituto pedagoge Ūla Ulijona Žebriūnaite.
– Koncertas vadinasi „XXI a. laiškai klasikams“. Ką mes, XXI a. žmonės, galime ir norime pasakyti klasikams?
– Šiuo metu aplinkui daug chaoso, tad kartais jaučiamės tarsi pakibę ant šakos, ir, žiūrėdami į prarają, nežinome, už ko kabintis. Šiuos laiškus klasikams interpretuočiau kaip klausimus, kurie galėtų skambėti taip: gerbiami klasikai, kaip mums grįžti į vidinę harmoniją, atrasti dvasinę pusiausvyrą? Šiuolaikiniam žmogui visomis prasmėmis trūksta darnos, būdingos klasikiniams kanonams, arba, kaip mes, styginininkai, mėgstame sakyti, – susistygavimo.
Žmogiškajai esybei būdinga kurti kažką naujo, ieškoti šiuolaikinių išraiškos priemonių, tačiau nuolatinis susidūrimas su nežinomybe ir įvairiais išbandymais kartais atrodo tarsi begalinis ieškojimų tunelis. Natūralu, kad kartkartėmis norisi grįžti į pradinę stotelę – į klasiką, kuri mums, muzikantams, primena svarbiausius interpretacijos švaros kanonus. Žodį „švara“ labai mėgo mano tėtis, muzikoje jį siečiau su harmonija, muzikine forma, logiška artikuliacija, elegancija, taisyklėmis, kurių chaotiškas pasaulis labai stokoja, ir, žinoma, skonio ugdymu. Šiais muzikiniais laiškais klasikams norisi grįžti prie pagrindų, arčiau prigimties ir esmės.
– Koncerto anotacija kviečia pasimėgauti „emocinga, dramatiška, kupina audrų ir atoslūgių muzika“. Viena vertus, taip įvardinama romantizmo kvintesencija, kita vertus, tokie epitetai kiek stereotipizuoja romantinės muzikos suvokimą. Kaip manote, ar emocijos muzikoje nėra pervertinamos?
– Į klasikinės muzikos renginių kvietimus, kuriuose pabrėžiamos stiprios emocijos, reaguoju gana įtariai. Intensyvūs išgyvenimai vilioja, nes esame pripratę prie triukšmo, bijome ramių pojūčių – tylos, meditacijos, susikaupimo. Pastebiu, kad publikos akį tokie kvietimai traukia, tačiau kartais perdėtai tikimasi fejerverkų, specialiųjų efektų. Vis dėlto dabar, galvodama apie artėjantį koncertą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, sakau „taip“ emocijoms, ašaroms, džiaugsmui ir kitiems jausmams, kuriuos man sukelia koncerte skambėsianti muzika. Ir sakau „ne“ mobiliesiems telefonams, virtualioms emocijoms ir kitiems dirbtiniams dalykams. Muzika atspindi normalų žmogaus gyvenimą, kuris yra kupinas emocijų.
– Kuo įdomus kamerinės muzikos repeticijų procesas?
– Kiekvienas muzikavimas kameriniame ansamblyje yra susitikimas su kitais muzikantais, kurių vienus pažįsti geriau, kitus prasčiau. Tai visuomet yra tam tikras išbandymas, susidūrimas su skirtingais žmonių charakteriais. Kartais būna labai įdomu, o kartais sunku susitarti, rasti bendrą kūrinio interpretacijos pojūtį. Bet kokiu atveju, rezultatas, kurį girdi klausytojas, yra pasiektas bendru visų muzikantų susitarimu, tad kiekvieno jų dalyvavimas pasiruošime yra labai svarbus. Atliekant kamerinę muziką, svarbu, kad sutaptų mūsų visų širdžių plakimas, kad jaustume tą patį tempą ir ritmą. Šiame koncerte laukia labai įdomi patirtis, nes šį kartą susitiksiu su jau naujos sudėties Vilniaus kvartetu, kuriam labai dėkoju už pakvietimą.
– Koncerte skambės Franzo Schuberto Styginių kvintetas C-dur ir Antonino Dvorako Styginių sekstetas A-dur. Kuo įdomūs ir kuo susiję šie kūriniai?
– Koncerto programa parinkta labai įdomiai. Abu kūriniai yra tipiški romantizmo muzikos pavyzdžiai. Dvorako sekstetas pasaulį išvydo jaunystėje, kai Dvorakui visas gyvenimas dar buvo priešakyje. Schubertas kvintetą sukūrė likus dviem mėnesiams iki mirties, tad kompozitorių brandos prasme abu kūriniai labai skirtingi. Šio koncerto programa prasidės Schubertu ir baigsis Dvoraku, tokia idėja perteikia gyvenimo ir vilties triumfą.
– Kokią muziką mieliausiai atliekate pati?
– Nesu prisirišusi prie vieno stiliaus ar vieno kompozitoriaus, labai pavydžiu tiems, kurie jau yra išsirinkę tą vieną numylėtąjį. Aš vis dar ieškau, man atrodo, kad kiekviename žanre yra kažkas ypatingo ir įdomaus. Vakar su orkestru grojome Piazzollą. Nors Piazzolla šiandien pasaulyje skamba labai dažnai, kiekvieną kartą tuose pačiuose jo kūriniuose randu kažką naujo, nors, tiesą sakant, buvo laikotarpis, kai Piazzollos klausyti tiesiog nebegalėjau – daug jo muzikos grojome su „Kremerata Baltica“, ji buvo visur! Dabar imu suprasti, kad muzikos kūrinio skambesys priklauso nuo interpretacijos. Nuo Piazzollos tai atitolstu, tai sugrįžtu.
– Kaip jūsų rankose atsidūrė altas? Šis instrumentas įprastai lieka smuiko šešėlyje, be to, tarp muzikantų neretai pašiepiamas – neva altas tėra meistrui nepavykęs smuikas, dėl nepavykusio kūrinio atlikimo orkestre kaltinami altai...
– Šiandien šio instrumento suvokimas gerokai pasikeitęs. Prieš dvidešimt metų altą tikrai supo daug stereotipų ir anekdotų, tad kai sąmoningai supratau tapusi altininke, mane ištiko šioks toks šokas – svarsčiau, kaip prie viso to reikės priprasti... Tačiau vėliau suvokiau šio instrumento prasmę ir pradėjau į tokius juokelius žiūrėti kitaip, nors pažįstu kolegų altininkų, kurie išgirdę anekdotą labai įžeidžia, net atsistoja ir išeina. Anekdotai apie altus man atrodo kaip komplimentas žmogui, kuris sugeba iš savęs pasijuokti, nes alto partija bet kokio ansamblio sudėtyje yra viduryje.
Mes, altininkai, iš įvairių pusių esame apsupti smuikų, violončelių ir kitų instrumentų, tad jaučiamės tarsi iš penkių pusių apstatyti veidrodžiais. Kažkuris mūsų veidas atrodo gražiai, kažkuris nelabai – kartais akompanuodami neįtaikome, tad belieka iš to pasijuokti. Smuikai ir fleitos dažniausiai yra orkestrinės programos žvaigždės, nes kūrinio faktūroje yra labai svarbūs. Altų svarbos lygmuo nuolat banguoja, esame priversti kaskart prisitaikyti tai prie pirmų, tai prie antrų smuikų, tai prie violončelių ar kitų instrumentų, tad per savo gyvenimą išmokstame diplomatijos. Nors anekdotai apie altus kelia juoką, altas bet kokioje ansamblio sudėtyje yra labai reikalingas, be jo klasikinis kvartetas ar simfonija būtų tarsi namas tik su trimis sienomis.
– Visi altininkai pradeda nuo smuiko. Kodėl nusprendėte, kad nebūsite smuikininkė?
– Nes supratau, kad charakterio prasme nesu gryna smuikininkė. Svarbu, ar žmogus jaučiasi esantis smuikininkas, ar labiau altininkas, violončelininkas ar kontrabosininkas. Groti smuiku man sekėsi gerai, tačiau vieną dieną suvokiau, kad turiu balsą, kurį tikriausiai paveldėjau iš mamos, ir tai yra mecosopranas. Labai svarbu, ar balso tembras sutampa su instrumentu, kuriuo groji.
Altas prie manęs prilipo kaip lapas, tad palikau smuiką ir išėjau į alto pasaulį, o čia atradau visai kitą planetą – kitus žmones, kitą repertuarą. Savo sprendimo niekada nesigailėjau, nors man kartais smalsu vėl pabandyti groti smuiku Paganini ir kitus techniškai sudėtingus smuiko repertuaro kūrinius. Galiu pacituoti profesorių Donatą Katkų, kuris labai išradingai styginius instrumentus palygino su saulėlydžio spalvų kaita: smuikas – tai saulė, šviesa. Altas – tai ta mistinė vyno spalva, trunkanti vos kelias sekundes, po kurios įsivyrauja tamsa. Šis raudonumo atspalvis visoje skalėje yra pats įdomiausias.
– Užsiminėte apie savo balsą. Ar jūs dainuojate?
– Mama vis bara, kad nesusiorganizuoju profesionalių dainavimo pamokų. Nėra tam laiko, bet vis atsiranda progų padainuoti kokią ariją juokaujant ar iš poreikio, per repeticijas. Kartą susirgo solistas, su kuriuo turėjome repetuoti Eugenijaus Onegino ariją, tad iš savo altininkės vietos padainavau aš, kad repeticija nenueitų veltui. Kai mama manęs laukėsi, važiavo į Prahą dainuoti Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“, tad mes vis juokaujame, kad aš tą muziką girdėjau dar negimusi, todėl galiu padainuoti nesimokiusi. Padainuoti vis pasitaiko, bet reikia pradėti mokytis rimtai, be juokų.
– Turite ir dar vieną pomėgį – megzti.
– Pomėgį megzti tikriausiai perėmiau iš močiutės. Ji buvo žymi žemės ūkio specialistė, agronomė, profesorė, bet kai grįždavo namo, laiką leisdavo su vąšeliu rankose. Kai prasidėjo karantinas, man buvo psichologinis šokas, nes, kaip ir visi muzikantai, esu įpratusi gyventi aktyviai, apsupta žmonių. Tada ir nusprendžiau, kad reikia megzti. Per kurjerius užsisakiau visokiausių siūlų ir nusprendžiau visiems savo orkestro kolegoms numegzti po šaliką.
Pavadinau juos vilčių šalikais, nes vyliausi, kad kitą žiemą viruso grėsmė jau bus išnykusi ir visi ryšės mano šalikus. Megzdama galvojau apie konkretų žmogų – kokią spalvą ir raštą jam parinkti. Taip ir pragyvenau visą pandemiją – galvodama ne apie tai, kaip man blogai, o apie kitus, tokiu būdu mintimis buvau su jais.
– Kas bendra tarp mezgimo ir muzikavimo?
– Labai daug kas. Dabar ruošiuosi koncertui Vilniuje, savo gimtajame mieste, esu labai dėkinga Vilniaus kvartetui, kad mane pakvietė, tad mintyse mezgu koncerto dienos vaizdinį: bus vasario 19-oji, išeisime į Didžiąją filharmonijos salę, kuri man pažįstama ir miela nuo mažų dienų. Visa tai yra emocijos. Nors mezgimas iš pažiūros atrodo statiškas darbas, iš tiesų megzdamas žmogus dirba emocijomis. Tai labai panašu į pasiruošimą koncertui.
– Laisvalaikiu dar ir fotografuojate.
– Fotografuoju tada, kai aplanko įkvėpimas, aštrią akį tikriausiai perėmiau iš tėčio. Pastebiu daug ką, ko nepastebi kiti, tad noriu užfiksuoti tokias situacijas. Man patinka fotografuoti žmones. Vienu metu labai daug piešiau – negalėjau sustoti, tarsi būčiau apimta kokio piešimo priepuolio. Tikriausiai piešimas man buvo tarsi terapija, nes gyvenant svetimoje šalyje ne visuomet lengva: vis kažko trūksta, imi galvoti apie savo vaikystę. Jaučiu, kad turiu įvairių talentų, galėjau tapti ir kuo nors kitu, nebūtinai altininke.
– Užaugote garsių menininkų šeimoje: jūsų tėtis – žymus kino režisierius Arūnas Žebriūnas, mama – dainininkė, operos solistė Giedrė Kaukaitė. Įvairiuose kontekstuose šis faktas būtinai paminimas, neretai ir pasmalsaujama, koks tas gyvenimas su žinomais žmonėmis. Kaip jūs pati tai priimate? Kalbėti apie savo tėvus viešai jums natūralu ar atvirkščiai – ne visada priimtina?
– Tas pasmalsavimas dažniausiai būna šabloniškas – na, ką gali pasakyti apie savo tėvus. Toks šeimos buvimas šalia mane lydi visą gyvenimą, tad kalbant apie save minėti ir režisierių Žebriūną, ir dainininkę Kaukaitę, ir seserį Moniką Edgar, kuri yra puiki dailininkė, man yra natūralu. Manau, kad nepaminėti jų būtų net keista, nes mes esame medis su keturiomis šakomis, kurių viena esu aš. Iš šio mūsų medžio išsiskleidė daug žiedų: mezgimas, fotografija, drabužių modeliavimas yra mano kūryba, tačiau viso to šaknys slypi šeimoje.
Nuo mažumės matydavau mamą teatre, tad natūraliai susiformavo atitinkamas požiūris į drabužius, kuriuos matydavau populiariose parduotuvėse, ir į tuos, kurie siuvami pagal užsakymą – šie yra vienetiniai, nepakartojami. Nusprendžiau ir pati juos modeliuoti – o kodėl gi ne? Noras kurti savo stilių yra perimtas iš tėvų, to tiesiog negaliu atskirti nei nuo šeimos tradicijų, nei nuo savęs. Būtų keista nepaminėti ir mūsų šeimos tradicijos auginti čihuahua šunis – savo namuose jų turėjome visada. Čia, Turine, taip pat yra du!
– Ilgą laiką gyvenate Italijoje. Koks ten muzikinis gyvenimas ir koks jūsų vaidmuo jame? Daugelis muzikantų nuolatiniam gyvenimui renkasi Austriją ar Vokietiją – šalis, kuriose verda aktyvus klasikinės muzikos gyvenimas. Tenka girdėti, kad Italijoje dominuoja opera, muzikinėje tradicijoje pasigendama gylio.
– Dirbu Italijos nacionalinio radijo ir televizijos simfoniniame orkestre, esame visai šalia Turino operos teatro, tad natūraliai visą laiką su jais lyginamės. Per sezono atidarymą ar kitus svarbesnius renginius teatro salė pilna, tad mes, simfoninio orkestro darbuotojai, šiek tiek pavydime ir galvojame, kaip pasiekti, kad susidomėjimas mūsų renginiais būtų toks pat didelis. Italijoje opera išties yra numeris vienas, tačiau gyvendama čia supratau, kad tai ne gilumo stoka, o tradicija. Kartais atrodo, kad Rossini operos labai paviršutiniškos ir sentimentalios, tačiau įsigyvenusi į šios šalies mentalitetą supratau, kad šis sentimentalumas apima labai daug – ir skausmą, ir meilę, ir humorą, ir liūdesį.
Į Italiją galima žiūrėti ir rimtai, ir nelabai, nes juokas ir tragedija čia visada šalia. Jeigu ir pasigendama gylio, kuris veikiausiai siejamas su protu ir racionalumu, būdingu Vokietijai ar Austrijai, čia gausu emocijų, širdies prado. Kiekviena šalis turi savo tradicijas, kurios, matyt, priklauso nuo susiklosčiusios istorijos, geografinės padėties, mentaliteto ar tiesiog genetikos, tuo ji kiekviena ir yra įdomi.
– Italijoje esate atpažįstama. Galbūt ten klasikinės muzikos kontekstai platesni nei Lietuvoje?
– Už tai, kad esu atpažįstama, turiu dėkoti orkestrui „Kremerata Baltica“, su kuriuo nemažai koncertavome Italijoje dar prieš man įsikuriant Turine. Svarbu ir tai, kad mano darbo vieta yra nacionalinis radijo ir televizijos orkestras, tad reguliariai esame televizijoje, tai nusako mūsų darbo sutartis. Štai iš karto po koncerto Vilniuje, grįžusi, prieš kameras turėsiu ne tik groti, bet ir pasakoti apie Berliozo simfoniją „Haroldas Italijoje“, kurioje altas įkūnija piligrimo Haroldo personažą.
Šį renginį, kaip ir daugelį kitų, kuriuose dalyvaujame su orkestru, žiūrės visa Italija. Būna, kad einu Turino gatve, žmonės beda į mane pirštu ir sako: vakar mačiau tave per televiziją, vienuoliktą valandą. Aš televizoriaus nežiūriu, nes nespėju, tad klausiu tų žmonių: kaip atrodžiau, ar viskas buvo gerai? Beje, čia, Italijoje, dažnam atrodo, kad Baltijos šalyse klasikinės muzikos gyvenimas yra aktyvesnis ir įvairesnis nei čia, tad ne visada žolė žalesnė svetur.
– Italai jus praminė Valkirija. Kokia istorija slepiasi už šios pravardės?
– Valkirija mane pavadino „La Scalos“ teatro filharmonijos orkestro muzikantai, kuriame dirbau pradėjusi dalyvauti Italijos muzikiniame gyvenime. Valkirijos operos scenoje dažniausiai vaizduojamos kaip aukštos šviesiaplaukės karžygės, tad, matyt, būdama gerokai aukštesnė nei eilinis žmogus Italijoje, teatro žmonėms, kuriems dažnai tenka groti Wagnerį, pasirodžiau į tokią panaši. Galiu pajuokauti, kad kai kartais apsipirkdama parduotuvėje stoviu ir žiūriu į prekes, prieina kokia nors moteris ir prašo paduoti produktą nuo viršutinės lentynos. Sakau: žinoma, be problemų. Kaip kranas nuimu prekę ir jai paduodu. Valkirijos pravardė radosi dėl aukšto ūgio ir šviesių plaukų, į karžygę nesu panaši.
– Grįžkime prie laiškų temos. Ką parašytumėte laiške šiandieniniam muzikos atlikėjui?
– Pradėjusi dirbti pedagoginį darbą, labai gerai suprantu, ką galvodavo pirmieji mano muzikos mokytojai: kiek šis vaikas turės iškentėti, kol susiformuos jo asmenybė, išsiugdys jo skonis ir brandesnė interpretacijos samprata. Tokie ieškojimai tęsiasi labai ilgai, mes visą laiką galvojame, kaip geriau pagroti vieną ar kitą koncertą. Bet ką reiškia gerai pagroti koncertą? Galime ir šiaip pakvailioti ant scenos, publikai patiks, tačiau ar to rezultatas bus toks, kokio mes norime patys?
Pastebiu, kad šiandien visose srityse gaji greito maisto filosofija, greito rezultato lūkesčių turi ir mano mokinių tėvai. Jiems dažnai tenka aiškinti, kad vaikui reikia laiko subręsti kaip asmenybei ir muzikantui, ir tik tada jis laimės konkursą, pasieks profesinių aukštumų. Tad pagrindinė mano laiško žinutė skatintų žiūrėti atsakingiau į mūsų – atlikėjų – muzikinę misiją. Galbūt tai skamba nuobodžiai, tačiau muzikoje svarbiausia yra pati muzika, o ne atlikėjas: pirmiausiai Beethovenas, ir tik paskui Žebriūnaitė. Tad kiekvienam klasikinės (ir ne tik) muzikos atlikėjui linkėčiau rimtai pagalvoti apie tai, kad koncerte svarbiausia ne graži suknelė ir noras patikti publikai, bet muzikos kūrinio autoriaus mintis, nuoširdžiai perteikta per muziką.
