– Kaip atrodė pats „Hamleto“ spektaklio gimimas? Kokį jį prisimenate, koks tai buvo kūrybinis laikas?
– Kūrybinis laikas buvo labai sudėtingas – atsimenu ilgas repeticijas karštą vasarą tamsioje VRM kultūros rūmų salėje, įtampą, kūrybines paieškas. OKT teatras, nebūdamas valstybinis, neturėjo jokios savo gamybinės bazės, tad reikėjo rūpintis ne tik kūrybine, bet ir gamybine kostiumų ir scenografijos puse.
Man tas laikas buvo sudėtigas ir asmeniškai – tuo metu staiga susirgo mano mama, tad repeticijas ir darbą prie spektaklio reikėjo derinti su mamos priežiūra ir slauga.
– Kokias gaires „Hamleto“ kostiumams Jums nurodė režisierius? Kitaip sakant, ko iš Jūsų prašė kuriant kostiumus?
– Su O. Koršunovu šiam spektakliui kartu kūrėme ir scengrafiją – Oskaras norėjo įsigilinti, tyrinėti teatro, aktoriaus prigimtį, todėl buvo parenkami maksimaliai organiškai personažą atitinkantys aktoriai. Beje, Oskaras buvo minėjęs, jog idealiu atveju Hamletą turėtų vaidinti jis pats.
Šiuo spektakliu Oskaras siekė priartėti prie teatro, aktorystės meno esmės. Kostiumuose ir scenografijoje stengėmės atsisakyti visų nereikalingų detalių, paliekant tik tai, kas svarbiausia ir būtina.
Kostiumai turėjo atrodyti lyg paties aktoriaus kasdieniai drabužiai, bet turėti ir personažo užuominą. Visą repeticijų laikotarpį kasdien fotografuodavau visus aktorius, kad suvokčiau jų stilių, aprangos specifiką. Galutinis kostiumas buvo tam tikras bendras aktoriaus organiškos aprangos ir personažo vardiklis.
Ne mažiau svarbi dalis buvo ir pagrindinio scenografinio elemento – grimo staliuko idėjos išgryninimas ir optimaliausios formos, konstrukcijos suradimas. Grimo staliukai turėjo laisvai judėti visomis kryptimis, spektaklio metu jie jungėsi į įvairias kompozicijas.
Spektaklio spalvinė gama labai minimalistinė – įvairių faktūrų juoda ir balta spalvos.
„Hamlete“ šiuolaikiniai, bet tuo pat metu ir belaikiai, universalūs kostiumai jungiasi su istoriniais, stilizuotais renesansiniais apdarais. Vienas efektingiausių spektaklio kostiumų – baltas peliukas (įgyvendinti padėjo skulptorius Donatas Jankauskas – Duonis).
– Aktoriai ir režisierius sako, jog kurdami spektaklį, kurdami vaidmenis jie visų pirma mėgino atsakyti sau į klausimą, kas jie tokie yra? Ar pati irgi bandėte atsispirti nuo šio klausimo?
– Oskaras keliuose spektakliuose iš eilės tyrinėjo paties teatro, aktoriaus prigimtį. Tad klausimas „kas aš esu?“ šiame kontekste labiau yra adresuotas, viena vertus – aktoriui kaip teatro epicentrui, kita vertus – aktoriui kaip žmogui. Aš labiau siekiau įsigilinti ne į save, bet į teatro meno esminius elementus, išgryninti juos ir padėti režisieriui atskleisti jo idėją.
– Kuriate tiek teatrinius kostiumus, tiek mados kolekcijas. Ar pastebite kokią nors paralelę tarp šių dviejų kūrybos krypčių? Galbūt jos viena kitą įkvėpia ir papildo?
– Taip, žinoma. Dirbant prie spektaklių visada įdomu tiek gilintis į konkrečią pjesę, tiek ir tyrinėti konkretų istorinį laikotarpį (šiuo atveju – renesansą). Būtent renesanso kostiumo detalės ir technikos įkvėpė vėliau gimusią kolekciją, kurios kūrinius pernai įsigijo Nacionalinis dailės muziejus. Renesansas kostiumų prasme man yra vienas įdomiausių ir labiausiai įkvepiančių mados istorijos laikotarpių.
– „Hamletas“ aktyviai rodytas 15 metų, aplankytos scenos nuo prestižinės Venecijos bienalės iki Brazilijos, Kinijos ir Taivano. Ir štai dabar – viskas, atsisveikinimas. Kokias emocijas Jums tai sukelia?
– Kostiumų dailininko darbas dažniausiai pasibaigia įvykus premjerai, tad visose Jūsų išvardintose vietose ir festivaliuose aš asmeniškai nebuvau. Žinoma, liūdna, kad spektaklis nebebus rodomas, bet tai tik patvirtina efemerišką teatro prigimtį. Norėčiau, jog bent istorinę kostiumų dalį pavyktų išsaugoti.
