Su režisieriumi J. Vaitkumi dar vykstant spektaklio repeticijoms kalbėjomės apie pjesę, pasirinkimo motyvus, besikeičiantį žiūrovą ir žvėrį, kuris slypį kiekviename iš mūsų bei kaip jį galima įveikti.
– Kodėl Floriano Zellerio „Tėvas“? Senatvė, Alzheimeris, atminties atrofija, daržovėjimas... Senatvė žmogų nori nenori paverčia tam tikra prasme atstumtuoju, bet tuo pačiu grąžina į vaikystę, į smėlio dėžę, iš kurios kadai išlipta... Koks apskritai jūsų santykis su senatve, o ir savimi – senstančiu, kas lėmė jūsų režisūrinį pasirinkimą?
– Kiekvienam žmogui tenka su tuo susidurti, tai neišvengiama. Ir su savimi – senstančiu. Gerai, kai senatvė sąmoninga, suvokiant, kad kūnas silpsta ir vieno ar kito dalyko nebegali, matai save iš šalies, tuomet ji kitokia. Labai svarbu, kaip žmogus tą negalėjimo barjerą peršoka. Apie senatvę priverčia galvot pats gyvenimas – aplink iš gyvenimo išeina žmonės, tai vyksta labai organiškai. Tai veikia baimingai, o kad tą baimę įveiktum, griebiesi apie tai svarstyti.
Pjesėje paliesta ir kūrybos idėja, parodanti visai kitą pasaulį, netgi alzheimeristui. Priartina prie dalykų, kurie buvo praleisti, ignoruoti, apie kuriuos svajojo, netgi nesąmoningai. Pjesėje yra aiški siužetinė linija – pagrindinio herojaus katastrofoje žuvusi dukra – tapytoja, laisva. Ši mergaitė vis įšoka į jo gyvenimą. Gal net kaip savotiškas priekaištas, kaip idealaus bendravimo pavyzdys. Čia svarbūs tėvo ir dukros santykiai.
Esama žmonių, kurie nėra leidę sau net pagalvoti, jog gali tapyti, klausyti muziką, poeziją, apskritai į savo gyvenimą ir į darbinę veiklą žiūrėti kaip į kūrybą. Pjesės atveju, jei neištiktų šis senatvinis užtemimas, šviesioji pusė niekada ir nebūtų atsivėrusi. Tai tik įrodo, kad bet koks žmogus turi pačios gamtos įdiegtą grožio pojūtį ir poreikį bet kokiam darbui suteikti žaidybinį kūrybiškumo atspalvį. Pabrėžiu – bet kokiam. Šis poreikis ir įprasmina senatvę, netgi ligą.
– Greta senatvės jus visgi labiau masina universalijos, žmogaus prigimtis, jame slypintys demonai, gyvulys, žvėris, kuris žmogaus sąmonei bei kūnui senstant pradeda imti viršų, bent didelė tikimybė... Ar klystu?
– Pjesėje aktuali ir ši tema: kaip žmogus užmezgamas, su kuo jis susiduria. O jame yra visi instinktai, ir tas laukinis – žmogėdriškumas, žvėriškumas. Svarbus sąmonėjimo procesas, anot Vydūno, žmogiškėjimo kelionė. Kuomet žmogus pradeda susivokti, gali save kiek suvaldyti, tramdyti. Nugalėti tą žvėrį vis tik yra prasmė – esi socialus, turi šeimą, vaikų. Didelė atsakomybė tenka augantį žmogelį supantiesiems.
Asmeniškai aš aiškiai juntu, kad mažai buvau su savo vaikais, pernelyg pasitikėjau mokykla, gatve, kiemu... Negerai, reikėtų parodyti kryptį, ryšys tarp motinos, tėvo, vaikų, seserų, brolių, senelių, netgi giminių, turėtų būti tampresnis. Kuo toliau, tuo labiau vertiname ne žmogaus vertikalumą, nebandome prisikasti iki tų prigimtinių dalykų, o neriame į putų pasaulį: malonumus, kad būtų galima pasijuokti, jokių įsipareigojimų, siekis gyventi, tiesiog gyventi... Jei esi atviras, padarytas klaidas vis tiek apmąstai. O jei tą darai piktybiškai, logiškai – tada jau nusikaltimas.
Žmogus auga tik klysdamas, save analizuodamas: per saviplaką, savikritiką, nuolatinį darbą su savimi. Jei to nebijai, tada galima judėti. Gyvenimas nėra ir nebus tik gražus, tai iliuzija. O jei paneigi prigimtį, tą atavistinį gyvulį, užsimerki – jo nematai?.. Tas gyvulys, kita vertus, yra tam tikra varomoji mašina, bet dėl jo patiri ir daugiausiai gėdos, pergyvenimų, savigraužos.
– Dabar pastebimas Alzheimerio, autizmo atvejų daugėjimas... Man regis, čia galima kalbėti ir apie kultūrinę, istorinę, emocinę atmintį... Kaip žiūrėtumėt į politikų, visuomenės norą istorinę sąmonę, viešąsias erdves išvalyti, vienus paminklus keisti kitais?..
– Kam tų stabų išvis tiek pristatė, kodėl jų pridygo?.. Jei mane, pavyzdžiui, labai giria – jaučiu tik gėdą, nežinau, už ką mane turi girti. Tai liečia ir įvairiausias atminimo lentas, apdovanojimus, medalius. Masės įtaigai norisi nepasiduoti. Visi šie dalykai vyksta kolektyviai, vienas žmogus negali nuspręsti, ką garbinti, ko negarbinti, nuversti vieno ar kito paminklo. Čia kolektyvinė psichozė, problema – stabų gaminimas. Visgi žmogui reikia autoritetų. Tai greičiausiai irgi ateina iš praeities: tėvas, vedlys, kažkoks galingas žmogus – tiek protu, tiek savo fizika. Ir tai daro įspūdį. Bet kaip žmogų išauklėti, kad jis į šį socialinį gradavimą žiūrėtų ramiai, aš nežinau, greičiausiai neįmanoma. Tai egzistuoja visur – nuo lopšelio darželio, iki pensininkų klubo.
– Tėvas, valdovas, despotas... Strindbergo „Tėvas“, „Karalius Lyras“ etc. Tėvo, galios tema jūsų repertuare tikrai nėra atsitiktinumas. Senatvė, regis, sunaikina ir ego, kuris užsiaugintas grumiantis dėl valdžios, galios, pripažinimo, garbės... Kitaip tariant, tuštybės. Ar kaip žmogus, režisierius, nuėjęs ilgą kelią, jau šį tą išsiaiškinote? Kas visgi gali tą vidinį žvėrį suvaldyti, pažaboti?
– Noriu užbaigti kadais pradėtą, bet gerų ministrų, teatro vadovų ir aktorių sužlugdytą darbą – brolius Karamazovus... (LNDT J. Vaitkus ketina režisuoti F. Dostojevskio „Broliai Karamazovai“ – G. N. past.) Nemėgstu nebaigtų darbų, juo labiau, kad tai ir tėvo temos tąsa... O ši šiuo metu gal ir svarbiausia... Man visada darydavo įspūdį žmogus, kuris įvaldo kažkokį dalyką, ir per jį valdo kitus, daro įtaką. Matydamas jo vaisius supranti, kad taip niekada nepadarysi.
Tarkim, žmogus drožia medį, labai greitai išgauna kažką nepaprasta, matai, kad tai neišmokstama. Tai gali būti ir gabumas kalboms, verbalinis gebėjimas apibendrinti, kalbiškai daryti atradimus, gerai groti. Jis turi paslaptį, kurios aš nesuvokiu.
Mane tai visada vesdavo iš proto. Tai nereiškia, kad dėl tų gebėjimų žmogus turi būti aukštinamas. Man įdomus pats valdymo principas. Tai tinka ir tironams. Kodėl būtent tam žmogui suteikta tokia galimybė?
– Dokumentiniame filme „Apie Joną“ (Joną Vaitkų, rež. Jokūbas Vilius Tūras – G. N. past.) yra scena: nusivalote juodus batus, į batą koją įkišate mūvėdamas kiaurą kojinę... Tai perskaitau kaip metaforą. Ši scena filme man organiškiausia. Koks Jono Vaitkaus santykis su juodais batais ir kiaura kojine?
– Savęs neužmaskuosi. Vis tiek atsiranda skylė. Jei nufilmavo, kadrą įdėjo, greičiausiai galvojo, kad ji priklauso man. Nesikišau į filmo montažą ir jokių pageidavimų režisieriui nereiškiau. Jei įdomu – apie metaforas ir jų reikšmes pasiteiraukit jo paties. Man irgi būtų įdomu išgirsti.
Beje, filme „skamba“ ir dar viena metafora – knarkimas, dėl kurio kankinuosi ir aš, ir mano artimieji. Vardan šventos ramybės pasidariau operaciją, tik, deja, jis tapo dar ryškesnis. Miegant net minutę kitą nustodavau kvėpuoti – turiu gerus plaučius. O po to, tarsi ilgai buvęs po vandeniu, įkvėpi. It sprogimas. Kodėl taip yra, aš pats sau atsakymą radau, psichosomatika...
– Jei ne teatras – tai kas?
– Visada mėgau žemę, žemdirbystę, miškininkystę, arti, bites. Turbūt būčiau ūkininkas, bitininkas. Kai yra bitės – aura aplink. Ir dirba, kaip gerai pasiskirsčiusios...
– Vis pasigirsta kalbų, kad teatras šiuo metu išgyvena tam tikrą krizę. Sutiktumėte su tuo? Kaip jaučiatės šiandienos teatro peizaže?
– Teatras neranda krypčių, pasiklydęs, nes yra išardyti visi svarbūs dariniai. Kaip ir kaimo bendruomenės. Žmonių sluoksnių interesai tokie skirtingi, jog teatras nebesuvokia, ko žmonėms reikia. Nors iš esmės aiškėja – kad teatras juokintų, leistų pailsėti, neverstų mąstyti... O teatras, mano supratimu, turėtų būti kaip vakcina, kaip injekcija, turi sužadinti pojūčius, net priversti susirgti, klausti, ar tavyje yra tas žvėris...
Žiūrėdamas Kaligulą, Ričardą III žiūrovas savyje turi juos atpažinti, matyti, kur visa tai veda. Spektaklis yra tam tikras persirgimas. It karštine, raupais... Tokio teatro dabar labai mažai. Provokuojančio, atsakingo, grubaus, netgi žiauraus, nebijančio imtis pavojingų temų.
Bet kadangi dabar viskas politikų rankose, tai tokio teatro ir nebėra. Jie stumdo repertuarus, aiškina, kaip ką daryti etc. O visi nori įtikti, pasimetę. Kodėl reikia įtikti – nesuprantu. Dabar apskritai labai keistas žiūrovas. Anksčiau į teatrą rinkdavosi žmonės, kurie nori bendrauti, pasiginčyti, pasamprotauti. Jei imtume senąjį graikų teatrą – ten apskritai nėra jokio pataikavimo.
– Norite pasakyti, kad žiūrovas mažiau išsilavinęs, mažiau suprantantis?
– Manau, kad taip. Jis supranta savaip. Teatras neva pajacas... Bet jis gali paveikti labai stipriai, atstatyti tai, kas genda, nes jis veikia – sakau tai iš patirties.
– Gal žinote ir atsakymą, kodėl maždaug prieš 10–15 metų žiūrovai po tiek prastų, tiek gerų spektaklių pradėjo stotis, ploti. Reikia nereikia... Kas čia atsitiko?
– Labai mandagūs pasidarė – apsimetėliai. Čia savisaugos šarvas. O... atsistoja ir ploja, ploja. O pabandyk jų tarpe neploti... Žmonės pasiduoda, nežino, kaip vertinti. Jei žiūrėdamas jautė gėdą, ar verkė, o kiti ne?.. Kad neišsiskirtų, ims ir plos. Arba tyliai išeina, kad tuose nusilenkimuose nedalyvautų.
Tų nusilenkimų išvis turėtų nebūti. Ir už ką dėkoti? Kad gėdą jautė? O tas mandagumas čia kaip čyzas. Žmonės bijo būti savimi.
– Spektaklio „Tėtis“ premjera vyksta praėjus lygiai metams po karo Ukrainoje pradžios. Jei į visą šį karą pasižiūrėtumėt iš šono, iš režisieriaus perspektyvos...
– Man visada nejauku, kai vyksta tokie dalykai, traumos, o žmonės gyvena lyg niekur nieko, dauguma... Yra žmonių, kurie jaučia, pristabdo savo saviraišką, džiugesį. Čia irgi, matyt, vienas iš neatsakytų klausimų – kodėl taip? Vis tiek žmogus gimdo, gyvena – kaip nemirtingas, nors visada vis tiek ką nors laidoja. Įdomus fenomenas. Išlikimo instinktas? O kodėl reikia išlikti – aš nežinau. Gamta? Kai numirsiu, reikės apie tai pagalvoti.
– Kokį pirmą darbą padarytumėt gavęs, tarkim, absoliučią valdžią?
– Žinau tik tiek, kad žmogus turi turėti tabu, būti savikritišku ir laikytis profesinės etikos. Jei jos nėra – jis su kitais žmonėmis bendrauti negali, jis neatsakingas. Pasaulio neapversi, bet tam tikrą toną gali užduoti.
– Kas jums teikia malonumą, pasitenkinimą?
– Gera knyga... Man malonu būti vienam, būti su vandeniu, matyti, kaip aplinkui teka gyvenimas, kad dar esi. Susiliesti su mirusiųjų, kurie siunčia tau tam tikrus ženklus, pasauliu. Tai palaiko, suteikia prasmę. Jei bendrystę jaučiu kad ir su prieš 200 metų mirusiu žmogumi, jį suprantu, tai gyvųjų man nelabai ir reikia.
