Kai R.Tuminui po pirmojo „Anos Kareninos“ premjerinio spektaklio pasipylė rinktinės Izraelio publikos ir „Gesher“ teatro kolektyvo ovacijos, salėje buvęs lietuvių būrelis bandė skanduoti „ačiū“. Tačiau ovacijos tą trumpą lietuvišką žodį nustelbė.
Pats R.Tuminas komplimentus ir ovacijas priėmė santūriai. Po premjeros, kreipdamasis į teatro koletyvą, net negailėjo kritikos. Jam padovanotą koliažą iš jo paties nuotraukų, ant kurio buvo rusiškai užrašyta „Rimui Tuminui“, liepė perdaryti.
„Kodėl užrašėt rusiškai? Aš juk lietuvis“, – nutildė ovacijas R.Tuminas.
Netrukus režisierius iš Izraelio, kur ne tik dirbo, bet ir gydėsi, sugrįš į Lietuvą. Lrytas.lt R.Tuminas interviu davė po pirmosios premjeros.
Saulėtą pavakarę prieš repeticiją į teatrą jis ėjo lėtai, susigūžęs, kaklą apsisukęs storu šaliku. Prisipažino, kad prastai jaučiasi. Matyt, veikia kažkokie vaistai. Tačiau vos tik aktoriai ėmė rinktis į repeticiją, R.Tumino bloga savijauta išgaravo lyg rūkas po vasaros lietaus. Matyt, padėjo dar išlikę aktorystės pradmenys.
Kalbėjomės tuščioje teatro salėje, kurios prieblandą kartkartėmis prasklaidydavo lietuvio kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio sukurta graudulinga muzika R.Tumino „Anai Kareninai“.
– Baigėsi jūsų pirmasis pasimatymas, pirmasis romanas su Izraelio teatriniu pasauliu. Kokią patirtį, išgyvenimus išsivešite po pirmųjų „Anos Kareninos“ spektaklio Tel Avivo „Gesher“ teatre premjerų?
– Kol kas visas mano mintis valdo geros emocijos. Pradedant nuo to, kad tuos kelis mėnesius buvau atsidūręs itin patyrusių Izraelio medikų rankose. Vėl grįšiu pas taip pat nepaprastai profesionalius Lietuvos medikus.
Izraelyje dar kartą įsitikinau, kad gydytojai gali labai daug kuo padėti žmogui. Tik reikia ir savimi, ir jais pasitikėti. Tuomet įmanoma nuo savęs nutolinti ir ligas, ir mirtį.
Neslėpsiu, statant spektaklį su Izraelio aktoriais, be tų gerų emocijų bei naujų patirčių, buvo ir varginančių, sunkių dienų.
Teatro ir vaidybos principas Izraelyje – visai kitoks nei Lietuvoje. Jie gyvena tuo, kas tiesiogiai parašyta tekste. To, kas tarp eilučių, neįžvelgia. Siekiau juos išvesti į didįjį, turiningąjį kelią, kuriame yra visko – likimų, gyvenimo lūžių, tragedijos, meilės. Tačiau jiems visa tai pasirodė nepakeliama.
Gal jie tiesiog nesugeba? O galbūt jiems to net nesinori, nereikia? Tikiu, kad laikas viską sustatys į vietas ir visa tai, dėl ko man dabar kyla abejonių ar klausimų, taps aiškiau, suprantamiau.
– Kodėl Izraelio teatras taip skiriasi nuo to teatro, kokį kuriate jūs?
– Izraelyje – pasirodymų, bet ne išgyvenimų scenoje teatras. Aktoriai ten ateina į sceną smagiai susitikti su publika. Žiūrovams taip pat norisi teatre atsipalaiduoti, nuotaikingai praleisti laiką. Aktoriai net palto scenoje nemoka užsisegti. Jie nesupranta, kodėl jiems reikia vaidinti vilkint paltus.
Sakydavau: „Užsisekite paltus, juk ten – šalta. Ten, kur vyksta kūrinio veiksmas, – šalta.“ Įsivaizduoti, kad kažkur šiaurė, aktoriams būdavo sudėtinga. Sykiu su jais, lyg su vaikais, privalėdavau vis atrasti tai, kas, atrodytų, visiškai aišku. Negalėdavau pasiekti fantastinio realizmo, dramos žaismės, paradoksalumo, gilaus gyvenimo turinio.
Nieko nepadarysi, žmonės Izraelyje gyvena tiesiog visai kitaip nei europiečiai, nei lietuviai.
– Ar „Gesher“ teatro aktoriai sunkiai jus įsileido į savo pasaulį?
– Ne, pakankamai lengvai, bet ilgai tylėjo. Kurį laiką maniau, kad jie supranta, apie ką kalbu, todėl mandagiai tyli. Tačiau po kurio laiko paaiškėjo, kad apsigavau ir kad jų atidumas mano kalboms bei aiškinimams – apgaulingas.
Jie iš pradžių visiškai nieko nesuprato. Teko aktorius grūste grūsti į mano sugalvotą teatrinę struktūrą. Už rankos vesti į laimę, nors jie to visai nenorėjo. Nesuprato, kad taip gali būti. Sakydavo, jog nori būti savo vietoje. Ten, kur patogu, komfortiška.
– Negi žmonės Izraelyje taip patogiai gyvena?
– Kažin? Tačiau jie nori bent scenoje gyventi komfortiškai, kad niekas nedraskytų sąžinės, nevaržytų susikurtos laisvės, kad neslėgtų bėdos, rūpesčiai. Publika juk irgi jokios gilumos neprašo. Išgyvenimų ir ašarų jai nereikia.
Gal visa tai glūdi tautos sąmonėje? Kita vertus, po tokių žydų tautos istorinių kančių, netekčių tiesiog norisi švęsti gyvenimą. Ir iš tikrųjų – atrodytų, apsupti iš visų pusių priešų, bet savo valstybėje jaučiasi saugūs.
– Jūs irgi Tel Avive jautėtės saugus? Ukrainoje vyksta karas, o čia – saugu?
– Ukraina gyvena su čia pat esančiais draugais lenkais, lietuviais, latviais, estais. Ukrainiečiai dar turi patikimą užnugarį, o žydai šalia draugų ar užnugario neturi. Juk pašonėje – Sirija, Libanas, kitos priešiškos šalys. Kitaip tariant – aplink konfliktų erdvė.
Nepaisant to, žydai savo šalyje jaučiasi saugūs. Dėl naujausių technologijų jų dangus – saugus. Tas vadinamasis geležinis kupolas – nepramušamas.
Mane stebina tai, kad didžiąją Izraelio valstybės biudžeto dalį sudaro lėšos, skiriamos mokslui. Po to – medicinai. Galiausiai – gynybai.
Per tuos Tel Avive praleistus keturis mėnesius nė karto nebuvau pajutęs kokios nors grėsmės, nė karto neteko bėgti į slėptuvę. Nepaisant nuolatinės grėsmės, žmonės – laisvi. Į kitaip atrodantį ar kita kalba šnekantį nekreipia jokio dėmesio. Daryk, ką nori. Nenustebinsi. Nėra jokio kišimosi į privačią žmogaus erdvę. Izraelio gyventojai patys nekompleksuoja ir kitų neverčia kompleksuoti.
– Ar tokie gyvenimo kanonai leido aktoriams, su kuriais jūs dirbote, įsijausti, perteikti dramą, kurią patyrė Ana Karenina?
– Nors, kaip minėjau, dirbti su aktoriais nebuvo lengva, repeticijos buvo nuostabios. Šiuo metu dar ne viskas atsiveria, bet tikiu, kad ateityje aktoriai įvaldys tai, ką jiems siekiau paaiškinti, parodyti.
Ta giluma neduos jiems ramybės ir vis tiek prasiverš. Ateis laikas, kai emocijos dėl moters laisvės, apie kurią ir kūriau spektaklį, ims dominuoti. Juk Izraelis nori išsaugoti savo laisvę lygiai taip pat, kaip ją norėjo išsaugoti Ana Karenina, gimusi meilei ir gyvenimui.
– Nors Izraelyje karas Ukrainoje aptarinėjamas kur kas rečiau nei Lietuvoje, vis dėlto ar nesulaukėte kokių nors priekaištų, kad ėmėtės rusų klasiko L.Tolstojaus romano „Ana Karenina“ inscenizacijos? Juk Lietuvoje ir kitose Europos šalyse šiuo metu vengiama rusų autorių kūrinių.
– Dėl to nebuvo nė menkiausios užuominos. Pats „Gesher“ teatras pageidavo, kad imčiausi statyti „Aną Kareniną“ – mat pats planavau režisuoti ką nors iš graikų mitologijos. Jei dėl „Anos Kareninos“ būtų buvę bent menkiausių abejonių, teatro vadovybė pati būtų pakeitusi savo planus. Atvykti padirbėti į „Gesher“ teatrą buvau kviečiamas gal dešimt metų. „Ana Karenina“ buvo sena teatro vadovės Lenos Kreindlinos svajonė.
Izraelyje nėra nuostatos dėl karo Ukrainoje uždrausti, tarkim, Sergejaus Prokofjevo ar kitų rusų klasikų kūrinius. Žydai patys jau daugybę metų kariauja dėl savo valstybės saugumo, todėl jiems rūpi visai kiti dalykai.
– Ar sugebėtumėte gyventi Izraelyje, kuris praktiškai nuolatos gyvena karo sąlygomis?
– Per tuos keturis mėnesius įsitikinau, kad Izraelio gyventojai, nors žino, kad didesnis ar mažesnis karas bei teroristiniai išpuoliai gali ištikti bet kurią akimirką, jaučiasi saugūs. Štai ką reiškia, kai valstybė nuolat investuoja į naujausias gynybos technologijas. Tel Avivo danguje ne kartą mačiau, kaip numušamos raketos be jokio garso. Atrodo, lyg nedideli fejerverkai sproginėtų.
– Ar darbas teatre ir nuolatiniai vizitai pas gydytojus leido jums sugrįžti į Lietuvą bent per didžiąsias šventes?
– Ne, buvau likęs Tel Avive. Prieš Naujuosius metus sugužėjo visa giminė, buvo daug šurmulio, o prie Kūčių stalo atsisėdau vienas. Nuėjau į bažnyčią, nusipirkau žvakę, pasidėjau obuolį, braškių. Buvo puiki vakarienė.
Sėdėjau ir galvojau, kad nesitikėjau šiemet sulaukti septyniasdešimt vienerių metų. Bet dėl to nedėkojau nei Dievui, nei kam nors kitam. Prisiminiau tik mamą. Ji man nusišypsojo: „Gyvensi, sūnau, gyvensi.“ Prisiminiau ir mūsų paskutinį pokalbį prieš jos mirtį: „Rimuti, kokia aš laiminga, kad girdžiu tavo balsą.“
Iki šiol mane lydi skausminga mamos meilės šypsena.
– Jūsų pirmasis darbas Izraelyje ir pirmoji premjera buvo aptemdyti liūdnos žinios – premjerinio spektaklio išvakarėse Tel Avive mirė jūsų senas bičiulis, rašytojas Grigorijus Kanovičius, pagal kurio kūrinį „Ožiukas už porą skatikų“ sukūrėte garsųjį spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Ar spėjote su G.Kanovičium dar prieš jo mirtį pasimatyti?
– Planavau jį aplankyti, bet man buvo pasakyta, kad gal jau nereikia. Paskutinį kartą matėmės, kai per gastroles Izraelyje prieš penkerius ar šešerius metus rodėme „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Jis buvo ir į spektaklį atėjęs. Kaip visada, buvo kupinas išminties, juokavo, postringavo.
Tikėjausi, kad ir į „Anos Kareninos“ premjerą dar galės atvykti, bet vietoj pasimatymo teatre teko važiuoti į laidotuves Jeruzalėje. Atgulė G.Kanovičius Alyvų kalno kapinėse, Raudų sienos papėdėje.
– Spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“ (premjera 1994 m. lapkritį) – neabejotinai reikšmingas įvykis jūsų paties ir jūsų sukurto Vilniaus mažojo teatro kūrybinėje biografijoje. Kaip jūs pradėjote bendradarbiauti su G.Kanovičiumi?
– Nors jau buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, buvo nelengvi laikai. Buvome jauni, tad atrodė, kad galime pakelti bet kokius sunkumus. Bet perskaitęs G.Kanovičiaus „Ožiuką už porą skatikų“, pagalvojau: kodėl Viešpats šypsosi žydams? Galgi jis galėtų nusišypsoti ir mums, lietuviams, kai užgriuvo tiek daug visokių problemų? Reikėjo ir palaimos, ir tos gyvenimo šventės, kurios mes visi taip siekiame. Ir mirštame dėl jos.
Repeticijos vyko labai sklandžiai, buvo įdomios. Visi tiesiog degėme dėl to spektaklio.
– Su kokiomis mintimis grįžtate į Lietuvą?
– Girdėjau, kad dabar Lietuvoje – pilka, niūru, šalta, o taip norėtųsi šilumos. Juk žmogus sukurtas gyventi šiltai. (Juokiasi.)
Visų – ir teatro, ir aktorių, ir namiškių – labai pasiilgau. Norėčiau pasižiūrėti, kuo gyvena Kauno, Šiaulių, Klaipėdos teatrai. Esu tikras, kad pavyks juos aplankyti.
– Ar savo kurto Vilniaus mažojo teatro duris atversite?
– Esu paprašytas dalyvauti repeticijose tų mano spektaklių, kurie dar rodomi. Reikia pasižiūrėti, kokia jų situacija.
– Netrukdys Lietuvoje tai, kad valdžia jus iš teatro gyvenimo tarsi išbraukė?
– Patys nesuprasdami jie man sukūrė gražią biografiją. Beliko pridurti: „Mirė vienišas ir skurde.“
Reikėjo gi man, sulaukus tiek metų, patirti tai, kad karas atimtų ir vieną, ir kitą teatrą! Bandoma sunaikinti ir mane. Gražesnės, ryškesnės biografijos menininkui tiesiog neįmanoma sugalvoti.
– Norėtumėte, kad apie jus kada nors būtų parašyta taip tragiškai?
– Įsivaizduokite: po dešimties metų gal ir retas, bet kas nors vis tiek skaitys, kad iš manęs buvo atimta galimybė dirbti Maskvos J.Vachtangovo teatre, o po to dar nebuvau įleistas ir į paties nuo pirmos plytos sukurtą teatrą Vilniuje. Tiksliau – buvau tiesiog išmestas. Gražu?!
– Į „Anos Kareninos“ premjerą iš Maskvos buvo atvažiavę keli J.Vachtangovo teatro aktoriai. Kokiomis naujienomis jie su jumis pasidalijo?
– Naujienos – prastos. Nuotaikos teatre – blogos. Ir jauni aktoriai, ir teatro darbuotojai bėga nuo mobilizacijos. Kurie negali pabėgti, gyvena lyg įžeisti, išduoti, bet neturi jėgų apsivalyti, priešintis tai nežmoniškai išdavystei.
– Kodėl?
– Nemato galimybių priešintis.
– Kaip jums atrodo, kodėl tyli tokie iškilūs aktoriai kaip Sergejus Makoveckis, Sergejus Garmašas, su kuriais jūs ne vienerius metus dirbote? Juk jie kilę iš Ukrainos: pirmasis – iš Kyjivo, antrasis – iš Chersono.
– Deja, tyli. Tuoj sueis metai, kai tyli. Gal ta jų tyla yra kažko pradžia? Gal ji vis dėlto virs pasipriešinimu?
J.Vachtangovo teatro režisierius Jurijus Butusovas, su kuriuo taip pat teko dirbti, karui Ukrainoje prasidėjus išvyko į Prancūziją. Tikėjosi, kad karas greitai pasibaigs arba bus pakviestas dirbti Prancūzijoje, bet jo viltys sudužo. Norėjo statyti spektaklį Lietuvoje, tačiau sulaukė atsakymo: „Esate „nerekomenduotinas“.
– Ar jūs turite kokių nors galių paskatinti J.Vachtangovo teatro trupės aktorius netylėti, kalbėti apie tai, ką Rusija daro su savais žmonėmis ir kaip naikina ukrainiečius?
– Prasidėjus karui, gal tris ar keturis mėnesius kone kasdien kalbėjau, siunčiau siaubingas nuotraukas su vaizdais iš Ukrainos, nuorodas į spaudos publikacijas, kurias būtina perskaityti. Tačiau viskas nuėjo į tylą.
Šiandien jau aišku, kad Rusijos pradėtas karas Ukrainoje greitai nesibaigs. Tikiu, kad ne visi rusai beviltiški. Tikiu, kad jie turėtų prabusti, kad ilgai kinkę arklius važiuos greitai.
– 1994 m. „Nusišypsok mums, Viešpatie“ vylėtės Viešpaties malonės ir šypsenos problemų prislėgtiems lietuviams. Gal, sugrįžęs iš Izraelio į Lietuvą, vėl ką nors sukursite prašydamas Viešpaties šypsenos ukrainiečiams ir taikos pasauliui?
– Kažkada Williamas Shakespeare'as rašė, kad pasaulyje ne tik nuolat kaunasi gėris su blogiu, bet egzistuoja ir viską totaliai griaunantis blogis, kuris sugriauna ir pasaulio pusiausvyrą.
Būtina sugrąžinti pusiausvyrą žmonijai. Nereikia nustoti mylėti ir tapti panašiais į tuos monstrus, griaunančius mūsų gyvenimo pusiausvyrą. Kaip Antonas Čechovas yra sakęs, mums visiems reikia meilės ir ko nors amžino. Gal dar prie to prisiliesiu?
