Intriguojantis siužetas
Viena labiausiai pavykusių šio amžiaus lietuviškų operų – B.Kutavičiaus „Lokys“ – po 22 metų, anot muzikologų, sulaukė „intriguojančios traktuotės“ Klaipėdos muzikiniame teatre.
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) spektaklį skyrė vieno savičiausių šalies kompozitorių šviesaus atminimo B.Kutavičiaus gimimo 90-osioms metinėms atgaivindamas 2000-aisiais jo sukurtą operą „Lokys“ Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės libretu pagal Prospero Mérimée novelę „Lokis“.
Muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus, šią operą kūręs antrą kartą, šį kartą dirbo su režisieriumi Gintaru Varnu.
Jųdviejų suburta menininkų komanda – scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkas Dainius Bendikas, šviesų dailininkas Vilius Vilutis, choreografas Mantas Stabačinskas, chormeisteris Vladimiras Konstantinovas, patyrę ir jauni solistai – sukūrė savą mistinės istorijos apie grafo-vilkolakio kruvinas vestuves traktuotę.
Operos „Lokys“ scenoje išvysime publikos pamiltus kviestinius ir KVMT solistus. Pražūtingos grafo Šemetos ir jo mylimosios Julijos meilės pinklės įsuks žinomus solistus Andrių Apšegą ir Ievą Barborą Juozapaitytę. Istoriją stebinčiu Profesoriumi taps solistas Vladimiras Prudnikovas.
Išgirsime Tadą Jaką (Daktaras), Jovitą Vaškevičiūtę (Grafienė), Aureliją Dovydaitienę (Vienaakė senė), Mindaugą Rojų (Maršalka), Šarūną Šapalą (grafo antrininkas), Virginijų Pupšį (Pranciškus, grafo tarnas), KVMT chorą (vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas) ir orkestrą.
Spektaklis vertas pagyrimo
Anot žurnalistiės Astos Andrikonytės, spektaklyje pinasi daug prasminių sluoksnių, ryški skirtingų kultūrų ir tikėjimų susidūrimo tema, įprasminta ir operos muzikoje.
„Lokyje“ skamba pagoniški užkeikimai ir autentiškas evangelikų choralas, liaudies muzikos stilizacijos, žemaitiškos oracijos ir modifikuotas XIX amžiaus nežinomo autoriaus polonezas, vietoje tradicinių operos arijų – rečitatyvinė iškalba. Ir operos librete, ir muzikoje susitinka senasis ir modernus pasauliai.
„Pagarba dirigentui M.Staškui, turbūt pirmajam supažindinusiam klaipėdiečius su B.Kutavičiaus orkestrine partitūra. Visi atlikėjai verti pagyrimo – jie padarė maksimumą. B.Kutavičiaus melodijos ir rečitatyvai kelia operos solistams nemažai rūpesčių ir užduočių. Ypač maloniai nustebino Profesorių įkūnijęs V.Prudnikovas. Itin raiškiai dainavo, kalbėjo ir rečitavo Daktaras – Tadas Jakas. Labai sėkmingai su savo partija susitvarkė Julijos vaidmenį atlikusi I.B.Juozapaitytė“, – sakė muzikologė, muzikos kritikė Živilė Ramoškaitė.
Aukšto lygio kūrinys
Anot muzikologės Laimutės Ligeikaitės, vaidmenis kūrę dainininkai verti gerų žodžių ir dėl įdėto nuoširdaus darbo, ir dėl jo rezultato. B.Kutavičiui svarbus veikėjų emocinis paveikumas, intonacijos „tiesa“, o dainininkai gerai perprato savo vaidmenų retorikos ypatumus ir statytojų traktuotę.
„Pagal ją matuojant, patikimiausią ir stabiliausią liniją vedė šios operos senbuvis, LNOBT versijoje dainavęs V.Prudnikovas (Profesorius), kurio sceninė patirtis bet kokį pastatymą pakylėja į aukštesnį kokybės lygmenį.
A.Apšega sukūrė emocingo, žmogiškos ir žvėriškos prigimties draskomo Grafo Šemetos vaidmenį. Svarbu, kad tai jis sugebėjo perteikti ne vien vaidyba, bet ir balso raiška.
Jaunosios panelės Julijos, Grafo sužadėtinės, paveikslą įkūnijusi I.B.Juozapaitytė pirmiausia sužavėjo scenos plastika, sėkminga dainavimo ir intensyvoko judėjimo jungtimi (tai solistui itin sudėtinga), o akivaizdžiai patobulėjęs vokalas, gražus balsas ir natūrali vaidyba leido grožėtis viena iš retų operoje melodingų ir itin emocingų partijų“,– pabrėžė L.Ligeikaitė.
