Spektaklis, kuriamas pagal Nobelio literatūros premijos laureato J. M. Coetzee romaną „Barbarų belaukiant“, žaismingai ir nevengdamas ironijos klaus: kaip konfliktas tarp „civilizacijos“ ir „barbarybės“ reiškiasi paprastų žmonių kasdienybėje, kokios yra žmogiškumo ribos ir kodėl matydami bei suvokdami didžiąją neteisybę mes dažnai liekame visiškai akli mažiems, žemiškiems, žmogiškiems dalykams.
Iš Pietų Afrikos Respublikos kilęs J. M. Coetzee – išskirtinio talento prozos autorius, vienas garsiausių šiandieninio literatūros pasaulio vardų, 2003 m. pelnęs Nobelio literatūros premiją. Jo savitas, jokioms šiuolaikinės literatūros madoms nepataikaujantis balsas atkreipė pasaulio skaitytojų dėmesį nuo pat pirmųjų rašytojo romanų.
Coetzee kūrybos realijos ir temos kyla iš sudėtingos bei atšiaurios jo tėvynės tikrovės, bet ją peržengia ir perteikia giluminį šiuolaikinio žmogaus paveikslą akistatoje su jam priešišku pasauliu. Coetzee savo knygose vaizduoja ribines žmogaus situacijas, asmenines katastrofas, kai jis lieka vienas prieš supantį pasaulį. Tai žmogų apnuogina, atskleidžia jo trapumą ir verčia permąstyti savo gyvenimą, visuomenės suformuotas elgesio normas.
Į lietuvių kalbą išverstos ir išleistos dauguma J. M. Coetzee knygų: „Maiklo K. gyvenimas ir laikai“, „Fo“, „Peterburgo meistras“, „Nešlovė“, „Elizabeta Kostelo“, „Lėtas žmogus“, „Jėzaus vaikystė“, „Jėzaus mokyklos metai“, „Jėzaus mirtis“.
1980-aisiais pasirodžiusiame romane „Barbarų belaukiant“ (2013 m. romaną išleido, o 2021 m. perleido „Baltos lankos“) pirmuoju asmeniu pasakojama anoniminės Imperijos aukšto valstybės tarnautojo Teisėjo istorija. Senstantis vyras siekia gyventi ramų gyvenimą ir nesikiša į Imperijos politiką. Iš „barbarais“ pramintų taikių stepių klajoklių atimtose žemėse įkurtame mažame pasienio mieste jis vykdo teisingumą ir laisvu nuo darbo metu tenkina savo slaptas aistras moterims bei archeologiniams tyrinėjimams.
Tačiau vieną dieną į Teisėjo rankas patenka kareivių sučiuptų dviejų „barbarų“,– tėvo ir jo nepilnametės dukters, – byla. Tėvą kareiviai nužudo dukters akyse, o ją pačią žiauriai kankina. Teisėjo gailestis suluošintai merginai perauga į tėvišką globą, sužadinančią pamirštus jausmus. Teisėjas nusprendžia sugrąžinti merginą jos artimiesiems. Tačiau už šį savo žygį jis sulaukia uolių Imperijos tarnų neapykantos ir žiauraus keršto. Patyręs visuotines miestiečių patyčias ir egzekuciją, Teisėjas virsta valkata, kovojančiu už savo gyvybę ir duonos kasnį. Galiausiai jis mato Imperijos pralaimėjimą, kai su „barbarais“ kovoti į stepes išėjusi kariuomenė nebegrįžta, o likimo valiai paliktas miestas ištuštėja…
Romane tarsi matuojamos žmogiškumo ribos ir klausiama, kas gi yra tikrieji barbarai: negailestingai persekiojami ir kankinami vietiniai stepių gyventojai klajokliai žemdirbiai, žvejai ir amatininkai, ar jų kančioms abejingi patys eiliniai miestiečiai ir juos sauganti Imperijos kariuomenė?
Graikų poeto Konstantino Kavafio poemos tuo pačiu pavadinimu įkvėptas Coetzee romanas „Barbarų belaukiant“ jo autoriui pelnė ne vieną prestižinį literatūros apdovanojimą, 2005 m. Vokietijoje operą pagal jį sukūrė kompozitorius Philipas Glassas, o 2019 m. Holivude buvo sukurtas pilnametražis vaidybinis filmas tuo pačiu pavadinimu (rež. Ciro Guerra).
Antrąjį spektaklį Jaunimo teatre kuriantis A. Schillingas teigia: „romane „Barbarų belaukiant“, kaip ir daugelyje kitų savo knygų, J. M. Coetzee visų pirma rašo apie savo patirtį Pietų Afrikos respublikoje, apie vakarietišką baltųjų imperiją ir jos santykį su vietiniais juodaodžiais šalies gyventojais, apie Vakarų pasaulio kolonijinę politiką Artimuosiuose Rytuose, Pietų Amerikoje arba Šiaurės Afrikoje. Tačiau šiandien į kovą prieš „barbarus“ pakilo Rytų imperija, šiandien jie bombarduoja namus ir naikina žmones.
Bet nesvarbu, ar kalbama apie Vakarus, ar apie Rytus – kiekvienoje fronto linijoje yra koks nors pasienio miestelis, kuriame paprasti, dievobaimingi žmonės gyvena savo kasdienį gyvenimą ir galvoja, kad karo baisumai juos aplenks, nes jie yra padorūs, niekuo dėti piliečiai. Bet niekuo dėtų nebūna. Nebent vaikai. Miestelis, miestiečių bendruomenė yra įvykių centre, kai užverda konfliktas tarp barbarus užkariauti pasišovusios kraugeriškos Imperijos ir jos žiaurumui besipriešinančio individo – tipinio intelektualo.
O kas yra barbarai? Turiu dvi hipotezes: arba barbarai apskritai neegzistuoja ir jų sąvoka yra tik ironija persmelktas liūdnas pokštas, arba barbarai esame mes visi, nes mes visi žmonės. Nepaisant naujų technologijų ir kitų civilizacijos pasiekimų, žmogus vis tiek jaučiasi „barbaras“, susidūręs su tokiais paprastais dalykais, kaip meilė, pasitikėjimas, solidarumas ar tikėjimas. Pavadinimas „Barbarai“ man yra lyg teiginys, kad tai esame mes.
Lietuvos teatro publikai režisieriaus A. Schillingo kūryba neblogai pažįstama. Per du pastaruosius dešimtmečius Vilniuje viešėjo ir lietuvių teatralų simpatijas pelnė ne vienas jo vadovaujamo Budapešto teatro „Krétakör“ spektaklis, režisierius sukūrė publikos ir teatro kritikų įvertintus spektaklius Jaunimo teatre Vilniuje („Autonomija“), Lietuvos nacionaliniame dramos teatre („Didis blogis“) ir Klaipėdos jaunimo teatre („Įstrigę“).
„Nesuprantu kodėl, bet nuo pat pirmų kartų pajutau ryšį su Lietuva ir jos žmonėmis. Mane maloniai nustebino, kaip Lietuvos publika mano spektaklius priėmė, kaip suprato ironiją, juoką, tam tikrus spektaklio motyvus. Prisimenu, tuomet pagalvojau: jei publika taip puikiai supranta mano spektaklius, koks artimas ryšys mus sieja!“ – teigia A. Schillingas.
„Barbarų“ pastatyme vaidmenis kuria didžioji dalis Jaunimo teatro trupės aktorių: Viktorija Kuodytė, Gediminas Storpirštis, Martynas Berulis, Aleksas Kazanavičius, Jovita Jankelaitytė, Ina Kartašova, Saulius Sipaitis, Janina Matekonytė, Vytautas Taukinaitis, Kristina Andrejauskaitė, Ieva Kaniušaitė, Dovilė Šilkaitytė, Aušra Pukelytė, Sergejus Ivanovas, Neringa Varnelytė, Dalia Morozovaitė, Giedrė Giedraitytė, Lukas Petrauskas, Ignas Ciplijauskas, Karolis Kasperavičius, Matas Dirginčius ir Matas Sigliukas, o pagrindinį Teisėjo vaidmenį – aktorius Valentinas Masalskis. Scenografijos ir kostiumų dailininkė Renata Valčik, kompozitorius Martynas Bialobžeskis, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas.
