Pusšimtis koncertų, keturios didelės pasaulinės ir viena europinė premjeros, šeši solidūs, pirmą kartą Lietuvoje atlikti kūriniai, programos su šokėjais, skaitovais, vaizdo projekcijomis, simfoniniais orkestrais ir bigbendu, a cappella pasirodymai – šitiek spėjo nuveikti per praėjusius metus Kauno valstybinis choras.
Žinantys šio, ilgiau kaip pusę amžiaus gyvuojančio kolektyvo istoriją tokių derlingų jo metų neprisimena. Tai buvo ir pirmieji visaverčiai po pandemijos naujojo choro vyriausiojo dirigento ir meno vadovo Roberto Šerveniko darbo Kaune metai.
Ilgėjosi kūrybinės veiklos
Buvusį ilgametį Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNSO) muzikos vadovą imtis choro vadovo pareigų paskatino muzikinės veiklos ilgesys ir noras įgyvendinti kūrybos idėjas, mat teatrui Nacionalinės premijos laureatas tapo nebereikalingas.
„Nelinksma, kai negali užsiimti tuo, ką daug metų aktyviai darei. Todėl turiu būti ten, kur manęs reikia, manimi pasitiki, kur galiu nuveikti kažką įdomaus“, – taip R.Šervenikas aiškino savo karjeros posūkį.
Chorinė muzika jam visada buvo labai artima. Dar studijuodamas R.Šervenikas dirbo su įvairiais ansambliais ir gastroliavo su jais užsienyje, o būdamas LNOBT muzikos vadovas rengė spektaklius su choru, dažnai bendradarbiavo ir su šviesaus atminimo Petro Bingelio įkurtu Kauno valstybiniu choru.
Tačiau tokio didelio dirigento entuziazmo naujame amplua turbūt niekas nesitikėjo. Vien praėjusių metų pabaigoje Kauno valstybinis choras sugebėjo kas savaitę pristatyti po naują monumentalų veikalą: po Andrew Lloydo Webberio „Requiem“ atliko austrų ir amerikiečių kompozitorės Leros Auerbach Simfonijos „Šviesos nešėjai“ pasaulinę premjerą, po jos – kanadiečio Christoso Hatziso kantatos „Wormwood“ ir Johanneso Brahmso kantatos „Rinaldo“ premjeras Lietuvoje, o tada nėrė į operos ir džiazo stichiją šventiniuose koncertuose.
Dainavo vienuolika kalbų
Įdomu, kad kauniečių su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (LVSO) parengta populiarių chorų iš operų programa sulaukė praėjusį pusmetį didžiausio šio orkestro gerbėjų dėmesio – vos paskelbus šį koncertą, bilietai buvo iššluoti.
Gintaro Rinkevičiaus diriguojami chorai iš Richardo Wagnerio operų „Tanhoizeris“ ir „Lohengrinas“ bei Giusppe's Verdi operų „Nabukas“, „Rigoletas“, „Don Karlas“, „Aida“ ir kitų – nuo miniatiūrinių epizodų iki monumentalių scenų – įkaitino Nacionalinės filharmonijos publiką iki euforijos. O juk tai nėra įprastas koncertinių kolektyvų repertuaras, išmokti jį atmintinai Kauno choristams dėl didelio krūvio buvo neįmanoma.
Tuo metu LNOBT chorui ši muzika – kasdieninė duona, bet galbūt dėl to jam ir nekyla mintis rengti tokių koncertų.
„Dainuoti operų chorus koncerte – gana neįprastas ir sudėtingas dalykas, bet mūsų chorui tai naudinga, o publikai – įdomi programa. Nebuvo lengva ją atlikti ir dėl to, kad į chorą įsisuko gripas – trūko dainininkų visose balsų grupėse. Bet artistai puikiai įveikė visus sunkumus“, – dalijosi neįprasto koncerto įspūdžiais R.Šervenikas.
Jis džiaugėsi, kad Kauno choras nebijo sunkaus darbo. „Artistams reikia ne tik natas išmokti, bet ir suprasti, ką dainuoja, gerai ištarti tekstą įvairiomis kalbomis. Pernai choras dainavo repertuarą vienuolika kalbų: angliškai, vokiškai, itališkai, prancūziškai, lotyniškai, ukrainiečių, rusų, baltarusių, lenkų, jidiš, lietuvių kalbomis. Jei norime tobulėti, negalime važiuoti išmoktu ir visiems žinomu repertuaru – labai svarbi stilistinė jo įvairovė“, – aiškino dirigentas.
Įkvepia smalsi publika
Įspūdingu prancūzų klasiko Cesaro Francko gimimo 200-ųjų metinių akcentu tapo R.Šerveniko „atkasta“ ir su Kauno valstybiniu choru bei Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (LNSO) Vilniuje ir Kaune pristatyta mažai kam žinoma šio kompozitoriaus oratorija „Atpirkimas“.
Baleto muzikos koncertui Kauno filharmonijoje, kuriame atliko Igorio Stravinskio „Svadebkos“ ir „Pulčinelos“ premjeras Lietuvoje, kolektyvas pasitelkė šokėjus, mušamųjų instrumentų grupę, keturis pianistus ir operos solistus.
Ko gero, joks Lietuvos choras iki šiol nebuvo atlikęs viename koncerte ir Johanno Sebastiano Bacho keturių motetų. „Tai visiškai neįprastas Kauno chorui repertuaras – nėrėme į jam nebūdingą muzikos lauką, kad praplėstume choro stilistiką, keltume meistriškumą“, – kalbėjo R.Šervenikas apie baroko motetų programą.
Efektingas Kauno valstybinio choro veiklos apsukas lėmė ne tik naujo vadovo atsineštos idėjos, bet ir dėl pandemijos atkelti projektai, Kauno – Europos kultūros sostinės (KEKS) programa, kuriai kolektyvas parengė minėtą L.Auerbach kūrinį, afrikiečio Philipo Millerio specialiai sukurtą „Kauno kantatą“, Antano Jasenkos naują opusą.
Praėję metai į Kauno choro biografiją įrašė nepamirštamus koncertus su Londono karališkuoju filharmonijos orkestru, vadovaujamu Vasilio Petrenkos, ir su operos diva Rene Fleming bei Kauno miesto simfoniniu orkestru. O vienos geidžiamiausių dabarties kompozitorių L.Auerbach „Šviesos nešėjai“ išplukdys kauniečius ir į platesnius vandenis – kūrinį ketinama atlikti gastrolėse, numatyti jo įrašai.
„Gerokai praplėtėme choro repertuarą, nors artistai gal ir nepratę prie tokio nepertraukiamai didelio tempo, koks mus lydėjo visus praėjusius metus.
Man atrodo, kad publika į mūsų koncertus eina ir norėdama išgirsti kažką naujo. Labai įkvepia jos didelis susidomėjimas choro pasirodymais tiek Vilniuje, tiek Kaune. Manau, savo įsipareigojimus mes vykdome kokybiškai, nors ir pavargdami“, – dėstė R.Šervenikas.
Šiais metais Kauno choras tęs intensyvų bendradarbiavimą su LVSO ir LNSO – su abiem žada net po kelis didelius projektus, planuoja staigmenų Pažaislio festivaliui.
