Koncerte „Laisvės šviesa virš Baltijos. LNSO, Dalia Kuznecovaitė, Erki Pehk“ skambės ir dabarties estų kūrėjo Ülo Krigulo bei latvio Pēterio Vasko muzika. Dalia Musteikytė
– Jūsų simfonijos pasaulinė premjera vyks Laisvės gynėjų dienai skirtame koncerte. Prisiminkite, kur ir kokia buvo jūsų Sausio 13-oji?
– Tomis dienomis jautėme, kad artėja kažkoks esminis lūžio momentas, kad tankais ir šarvuočiais gatvėmis važinėjantys okupantai vis dar bando priversti žmones išsigąsti ir atsitraukti. Po orkestro repeticijų ištisai klausydavomės LRT ir rinkdavomės budėti prie parlamento. Orkestras repetavo Šv. Ignoto bažnyčioje senamiestyje, nes Filharmonija buvo remontuojama ir rekonstruojama kokie šešeri metai.
Gyvenau S. Konarskio gatvėje, bute tiesiai prieš LRT, tad mačiau sovietų desantininkų pastato šturmą. Žmonės buvo suvažiavę iš visos Lietuvos ir autobusais apjuosę LRT pastatą, taip tikėdamiesi apginti laisvės žodį nuo okupantų. Buvo šalta, žvarbi ir vėjuota žiema. Gynėjai užeidavo į priešais esančius namus pasišildyti, išgerti arbatos. Gatvėje degė laužai, nešiodavom prie jų susibūrusiems termosus su arbata ir sumuštinius.
Kai tankas, stovėjęs V. Pietario ir S. Konarskio gatvių sankryžoje, pradėjo šaudyti tuščiais šoviniais, bandydamas įbauginti beginklius gatvėje, nuo garso ir oro bangos išbyrėjo mūsų namo langų stiklai.
Tuo metu turėjau ir papildomo buitinio streso. Vyko blokada, SSSR buvo sustabdžiusi naftos, dujų tiekimą Lietuvai. Balkone laikiau du kanistrus iš Baltarusijos atsivežto benzino. Kai išdužo langai, S. Konarskio gatvėje gaudžiant minios šūksniams ir aidint okupantų šūviams, teko nušliaužti grindimis į balkoną ir gulsčiomis ištempti tuos du benzino kanistrus į kitą balkoną, esantį kambaryje iš kiemo pusės.
Lauke naktį buvo koks minus 10 laipsnių. Langus užklojome pledais, taip stengdamiesi sumažinti šaltį bute. Visa šeimyna persikėlėme į kambarį, kurio langai – į kiemo pusę. Rusų desantininkai stovėjo ant LRT senojo pastato laiptų ir kartkartėmis paleisdavo kulkų serijas iš automatų virš minios, bandydami priversti žmones išsiskirstyti. Jiems nepatiko, kad priešais esančio namo gyventojai žvilgčioja pro langus, tad pagąsdinimui paleisdavo automatų šūvių serijas į pastato langus.
Viena kulka kliuvo ir mūsų svetainei: atsimušė į sieną, pramušė joje skylę ir toje vietoje kabėjusį paveikslą. Tą paveikslą, kaip anų įvykių relikviją, pasilikome, – jis kabo sodyboje. Po LRT pastato šturmo praėjus keletui dienų, žmonės gatvėje išsiskirstė supratę, kad okupantas iš televizijos nesitrauks.
Savivaldybė nemokamai įstiklino visus daugiabučio langus. Užsienio žurnalistai vaikščiodavo po butus ir įrašinėdavo pasakojimus apie tuos įvykius, fotografuodavo. Pas mus įskriejusią desantininko kulką, kaip rusų barbariškumo įrodymą, atidaviau kažkuriam japonų žurnalistui.
– Simfonija „Vakarykštis pasaulis“ byloja apie nūdienos neramumus. Koks šis kūrinys atrodo jums pačiam, sunkiai ar lengvai sekėsi jį parašyti?
– Džiaugiuosi, kad yra toks reiškinys kaip garsai, kuriuos galima paversti muzika. Viskas prasideda nuo idėjos. Tada ieškai būdų jai realizuoti. Būna, kad metų metus sklando vienokia ar kitokia idėja: su ja keliesi ir eini miegoti...
Kūrinį parašiau per pandemiją, kai turėjau daugiau laiko pabūti su savimi prie klaviatūros. Aš rašau lėtai (palyginti su kai kuriais mano kolegomis), prie jo dirbau apie pusę metų. Šią simfoniją dedikuoju sūnui Laurynui.
Šiandien simfonijos žanras – stambios apimties kūrinys simfoniniam orkestrui – nėra populiarus, nes rašomi trumpi opusai orkestrui, iš dalies prisitaikant prie muzikos vadybos pageidavimų, iš dalies stengiantis neišvarginti klausytojo šiuolaikiniais sąskambiais.
Dabartinio pasaulio krizės ir katastrofos nuojautos, Europos senėjimo, komfortiškumo, tingumo kontekste šis kūrinys turėtų pastūmėti susimąstyti, kaip visa tai veikia visuomenę. Mes nujaučiame, jog pasaulis nebebus toks, koks buvo, todėl, pasitelkęs kontrastų, faktūros priešpriešinimo principą muzikoje, simfonijoje pabandžiau skaidrią, melancholišką, idilišką nuotaikas sudrumsti slegiančiais, dramatiškais potėpiais.
Muzikos priemonėmis siekiau išreikšti tą būseną, pajusti ir priartinti mus prie pasaulio, kuris dar neseniai buvo patogus, beveik idealus. Mes jį prisimename, net idealizuojame, tačiau šiandien jis smarkiai pasikeitęs, nuviliantis, net jaučiame jame slenkantį ir viską užgožti bandantį juodąjį debesį, jaučiame vis labiau įsivyraujančius nejautrumą, neteisybę, smurtą ir nesaugumą.
Šioje simfonijoje yra ir lyrikos, ir meditacijos, ir tonalumo, ir klasterių, ir dramos, ir atodūsių, – kaip ir žmogaus gyvenime, kuriame būna ir pakilimų, ir nuopuolių.
Pasaulis griaunamas iš kvailumo, iš nesuvaldomo pinigų godumo. Civilizaciją žlugdo vienadieniai sprendimai, šiukšlių kultas. Beprasmybės triumfas viešai trypia dvasią ir amžinąsias vertybes. Neapykantos motyvų tiek daug, kad niekas nebesupranta, kas iš tikrųjų dedasi. Migruodami nuo vienų būsenų prie kitų, judame tai rojaus, tai pragaro kryptimi.
Kūrinio konstrukcija – savotiški siužetai su savo teminiais dialogais, alegorijomis, kulminacijomis, dramatizmu ir lyrizmu. Naudoju įvairias pusiausvyros ir simetrijos formules, jos atsispindės garsaeiliuose, ritme, faktūroje ir kituose muzikos elementuose.
– Esate produktyvus kūrėjas. Ar premjeros išvakarėse vis dar jaudinatės, kaip naują darbą priims publika?
– Kiekvienas muzikos ar bet kuris kitas meno kūrinys – kaip patiekalas: vieniems per saldus, kitiems per sūrus, vieni prašo pakartoti, o kiti jo išvis nepriima. Kiekvienas kūrinys yra brangus tau pačiam kaip vaikas: pagimdai jį, rūpiniesi, išleidi į pasaulį. Ir – viskas. Jis patenka į atlikėjų rankas, tolesnis likimas jau priklauso nuo jų. Gali tik iš šono stebėti, kaip klostosi vaiko likimas, ar jis tapo mylimas, laukiamas, ar juo žavimasi, ar po pirmo atlikimo liko dūlėti užkampyje.
Kiekvieno kūrinio sėkmė priklauso nuo atlikėjo profesionalumo, kūrybiškumo, interpretacijų lankstumo ir, be abejo, nuo atlikėjo populiarumo, žinomumo.
Istorijoje yra daug pavyzdžių, kai geri kūriniai dėl prasto pirmo atlikimo buvo užmiršti, o po daugel metų juos sugrojus geriems atlikėjams, kurie sugebėjo perskaityti tekstą su polėkiu ir tikėjimu, būdavo iš naujo atrandami ir tapdavo populiarūs, mėgstami.
Žinoma, jaudulys yra, tačiau jis daugiau dėl savo sprendimų pasitikrinimo, – pasiteisino viena ar kita vieta, ar logiškas tembrų, tempų, dinamikos, štrichų sugretinimas, pereinamumas. Ar kūrinys pasieks klausytoją, ar man pavyko išreikšt tą nerimą, nusivylimą, nervą?..
Mano kūryboje simfonijos forma – pats stambiausias apimtimi, išraiškos galimybėmis kūrinys. Jame aš paprastai sudedu visą savo gebėjimą, fantaziją, man tai – būdas pasiekti didžiausią išraišką ir dramatizmą muzikoje.
– Kaip suderinate du savo amplua – orkestre grojančio atlikėjo kuklumą, anonimiškumą ir kūrėjo didybę? Kuris jų labiau atitinka jūsų esybę?
– Abu šie amplua man svarbūs ir įdomūs. Sunku atsakyti vienareikšmiškai, kaip dažnai būna gyvenime, – jie vienas kitą ir papildo, ir kartu trukdo. Aišku, kartais orkestre skambanti muzika taip įstringa galvoje, kad jau tą dieną niekaip negaliu sugrįžti prie savo kūrybos.
Man orkestro repeticijos – savotiškos tiesos ir prasmės paieškos, siekis surasti ir suvokti muzikos grožį ir suteikti kūriniui prasmę. Tai – įdomus procesas, kurio metu bandau suprasti kompozitoriaus sumanymą, jo idėjos realizavimą orkestruotėje, kodėl autorius pasirinko vieną ar kitą instrumentą, jų sudubliavimą, kodėl tokia dinamika, tempai ir panašiai.
Kartais sėdžiu per repeticiją su partitūra, kartais man įstrigusią muziką keliskart perklausau „YouTube“. Beje, anksčiau, kai dar nebuvo interneto, sudominusio kūrinio eidavau ieškoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos fonoteką. Jei repeticijose tik grojamos natos, nėra paieškų, analizės, jos tampa formalios.
Koncertas orkestro muzikantams – kaip savotiškos muzikinės apeigos. Viskas, kas buvo prieš tai, atidedama šalin. Man asmeniškai tai dar ir nusilenkimas kūrinio autoriui. Visus mus – atlikėjus, kurie gyvenime esame labai skirtingi, koncertas, o tiksliau, scenoje atliekama muzika, suvienija. Tampame nedaloma bendruomene, kurioje veikiame vienas už visus ir visi už vieną. Net dirigento klaida mūsų nenumuštų nuo vienijančio tikslo.
Kai kūrinys aiškiai užrašytas ir gerai paruoštas atlikti, pasimėgaudamas girdi besidubliuojančius balsus, kontrapunktą, kelias akompanimento linijas, ritminį piešinį ir tą visa vienijantį muzikos polėkį. Tuomet pajunti, kad imi girdėti kompozitoriaus kūrinio užrašymo logiką ir „virtuvę“. Nesijaučiu kažkoks išskirtinis, orkestre esu kaip ir visi – LNSO komandos narys.
– Pačiam groti savo muziką – ypatingas jausmas?
– Per premjerą stengiuosi negroti, nes būnu susikoncentravęs į naujo kūrinio klausymą. Tačiau jei tai eilinis atlikimas, tada groju, nes kūrinys jau praėjo tą formavimosi stadiją, jau yra galutinai užbaigtas, su įrašytais gaidose paskutiniais priešpremjeriniais štrichais, dinamikos ženklais. Pirmasis atlikimas yra labai svarbus ir daug lemiantis. Jo metu padarytas garso įrašas yra svarbus dokumentas kūrinio egzistavimui.
Tas įrašas – kartu ir tavo kūrinio įvertinimas, kurį išklausę muzikos vadybininkai, festivalių ir orkestrų direktoriai, dirigentai ir atlikėjai nusprendžia, ar jį įtraukti į savo repertuarą. (Aišku, yra išimčių, kai kompozitorius įtraukiamas vien dėl savo žinomumo ir populiarumo.)
Pirmas atlikimas gali kūrinį iškelti, gali jį ir sunaikinti. Yra net populiarus posakis tarp muzikų: „Kūrinys buvo atliktas du kartus – pirmą ir paskutinį.“ Kai skamba eilinis, kažkelintas atlikimas, jame jau nieko naujo nesitikiu išgirsti, tad galiu susikaupęs groti. Šiaip nesu mėgėjas atlikti savo kūrinius. Juos grieždamas nejučiomis imu klausyti, ką ir kaip groja kiti.
– Kaip orkestras sutinka jūsų kūrinius – kolegos komentuoja, vertina, kritikuoja?
– Priima geranoriškai. LNSO – daugumos mano kūrinių pirmieji atlikėjai. Yra nenusakomas saugumo jausmas, kai groja šis orkestras. Gal kad muzikantai žino mano braižą, kur kokius akcentus išryškinti, o kas galbūt ne tiek svarbu. Apskritai galiu drąsiai teigti, kad LNSO yra geriausiai su šiuolaikine muzika susipažinęs kolektyvas Lietuvoje.
Aišku, kolegos turi klausimų, pasiūlymų ir pastabų. Visa tai išsiaiškiname per repeticijas.
– Esate parašęs Koncertų ir fortepijonui, ir saksofonui, ir smuikui. Ar turite mėgstamiausią instrumentą?
– Rašydamas kūrinį bet kokiam instrumentui pirmiausia turi jį pamėgti, su juo susigyventi, ar tai būtų fleita, fortepijonas, smuikas ar trombonas. Turi tikėti tuo, ką darai. Bet kokia kūryba yra savotiškas žaidimas, tarsi vaikiškų kaladėlių dėliojimas, tik tai daro suaugęs žmogus, kuris mėgsta pasvajoti.
Kiekvienas instrumentas yra savotiškas personažas su daug veidų, kaukių. Rašydamas kūrinį pabandai įsijausti, įsivaizduoti instrumentą, gyvenantį savo kasdieninį gyvenimą su atradimais ir klystkeliais, nusivylimais ir džiaugsmais. Mėgstamiausiu instrumentu tampa tas, kuriam tuo metu rašai. O šiuo metu rašau arfai ir styginių orkestrui.
– Kada aplanko įkvėpimas? Kuris laikas geriausias kurti?
– Gerai kuriasi tada, kai esi švarios galvos, niekur nereikia skubėti, klaviatūra po ranka, aplinkui tyla, vidinė ramybė ir supratingumas. Man sunku rašyti vasarą, gal kad daug įvairių darbų sodyboje. Pastebėjau, kad susikaupimas mane aplanko sutemus.
Muzikos rašymas – tai savotiška dėlionė, primenanti „Stiklo karoliukų žaidimą“. Kūryboje, apskritai mene, ta pati nuotaika, būsena, gali būti išreikšta daugybe įvairiausių būdų (pradedant tembrais, tempais, spalvomis, harmonija, ritmais), kiekvieną kartą pradedi rašyti nuo švaraus lapo. Manau, kiekvienas klausytojas kūrinyje atranda tai, ką turi savyje. O kūrinys, nesvarbu, pavykęs jis ar ne, yra žingsnis pirmyn.
Muzika nusako dalykus, kurių nepajėgia perteikti nei žodžiai, nei pastatai, nei vaizdai. Manau, muzika kuriama jausmų lygmenyje. Esu kažkur skaitęs, kad kūryba gimsta iš meilės aimanų ir atodūsių, psichikos sutrikimų, keršto jausmo, noro dominuoti ir nugalėti kitus. Dar sakoma, kad kūryba – ne užsiėmimas, o gyvenimo būdas, nenumaldomas troškimas, aistra, nežabotos fantazijos vaisius. Visi savaip teisūs.
