Gražu ir simboliška, kad vakaro, kurį prieš devyniasdešimt metų rengė dar labai jauna Lietuvos baleto trupė, rekonstrukcija įvyko būtent menų mokyklos teatre. Tarsi nutiesiant tiltą tarp kartų, tarsi suaudžiant visą baleto šimtmetį vienu, lietuvišku nenutrūkstamu siūlu.
Įdomu, kad idėjos autorius ir įgyvendintojas dr. Helmutas Šabasevičius kūrybiniam veiksmui sutelkė ne tik menų mokyklos studentus, bet ir skirtingų Lietuvos teatrų baleto atstovus, taip dar labiau išryškindamas jungties ir subtilaus baleto meno išsiskleidimo Lietuvoje paradigmą.
Prieš devyniasdešimt metų tuometinis baleto trupės vadovas Nikolajus Zverevas sumanė penkių, tiek muzikos, tiek choreografijos atžvilgiu skirtingų baleto spektaklių vakarą, kuriame pasirodė žymiausi to meto baleto solistai, o pats N. Zverevas sukūrė jam scenovaizdžius ir kostiumus.
Būtent Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugomi išlikę eskizai, spektaklių nuotraukos pagelbėjo atkuriant tuometinio vakaro vaizdinius. Net muzikinis antraktas, Emmanuelio Chabrier rapsodija „Espana“, skambėjusi 1932 metais Valstybės teatre, nuskambėjo ir Šokio teatre.
Galima tik įsivaizduoti, kokia modernia srove tekėjo tuometinis trupės gyvenimas, jeigu Lietuvoje buvo statomi Paryžiuje 1928–1929 metais sukurti spektakliai. 1932-aisiais Kauno publika jau galėjo grožėtis Maurice'o Ravelio „Bolero“, Franciso Poulenco „Aubade“ – meistrų Bronislavos Nižinskos ir George‘o Balanchino šedevrais.
N. Zverevas į programą taip pat įtraukė daug ginčų Paryžiuje sukėlusią Vaclavo Nižinskio „Fauno popietę“ ( muzika Claude'o Debussy), Michailo Fokino miniatiūrą „Rožės dvasia“ ir Modesto Musorgskio baletą „Naktis raganų kalne“.
Reikėtų pastebėti, kad išskyrus M. Fokino „Rožės dvasią“ ir „Fauno popietę“, kitų veikalų originali choreografija nepasiekė mūsų dienų, todėl H. Šabasevičiaus projekte savo interpretacijas galėjo pristatyti šių dienų choreografai. Jiems teko nepaprasta užduotis perteikti ir 1932-ųjų scenoje tvyrojusią dvasią, ir to laikotarpio modernią choreografiją.
Pirmojo baleto – M. Musorgskio „Naktis raganų kalne“ – choreografės Giedrė Zaščižinskaitė ir Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė suvienijo klasikinio šokio ir šiuolaikinio šokio programos mokinius smagiai pasiausti Valpurgijos nakties improvizacijoje. Neabejotina, vaikams tai buvo patraukli edukacinė patirtis, prisilietimas prie XX a. pradžios estetikos.
Kaip nuostabus gėrio ir vidinio grožio simbolis pasirodžiusi 7 klasės mokinė Adelija Kondrotaitė, buvo tikra Šviesioji dvasia, kokią ją prieš devyniasdešimt metų įprasmino nuostabioji Olga Malėjinaitė. Toks gražus, čiurlioniškas baleto finalas – tikras laimėjimas!
Net neturint tikslo recenzuoti tą vakarą matytus baletus, neįmanoma likti abejingai, išvydus Jurijaus Smorigino interpretuotą „Aubade“. Turiu pripažinti, kad choreografas yra sklidinas fizinių ir intelektualių jėgų, puikiai suvaldė konceptualųjį mito pradą, išradingai audė jam būdingos choreografijos audinį. Tokios, sakyčiau, jau pasiilgtos choreografijos...
Baletą „Aubade“, G. Balanchine‘o statytą solistei Verai Nemčinovai, be priekaištų įveikė Deimantės Kupstaitės– Karpušekovienės mokinės Gabrielė Šinkūnaitė, Smiltė Mazuraitė, Akvilė Šulcaitė, Tėja Daujotaitė ir kitos, gerai klasikinę baleto techniką valdančios jaunosios šokėjos. Panašu, kad istorija apie deivės Dianos ir mirtingojo Akteono lemtingą susitikimą kaip grūdas nukrito į derlingą talentų dirvą. Neužilgo matysime ir vaisius.
Prieš devyniasdešimt metų pirmąją vakaro dalį užbaigė poetiška choreografinė miniatiūra „Rožės dvasia“ pagal kompozitoriaus Carlo Marios von Weberio muziką. Miniatiūrą 1911 metais sukūrė M. Fokinas, o Kaune ją šoko tuometiniai trupės grandai Vera Nemčinova ir Anatolijus Obuchovas.
Koncertui Šokio teatre šedevrą pastatė Petras Skirmantas, pats ne kartą įtaigiai atlikęs šią miniatiūrą, neužmirštamas savo apmąstytomis pozomis, veržliais šuoliais, romantiškai lengva, naivia dvasia. Prasminga ir simboliška, kad savo patirtį legendinis solistas sumanė perteikti mylimam mokiniui, LNOBT solistui Edvinui Jakoniui, kuris ir atliko poetišką „pas de deux“ kartu su partnere Rūta Karvelyte.
Atradimu tapo Kauno valstybinio muzikinio teatro baleto trupės pasirodymas V. Nižinskio balete „Fauno popietė“, kurį šiam vakarui atgaivino baletmeisteris Aleksandras Jankauskas, o kostiumus pagal žymaus scenografo ir dailininko Leono Baksto eskizus sukūrė kostiumų dailininkė Vida Leonavičiūtė-Insodienė.
Aišku, solistui Aurimui Tiškevičiui buvo sunku konkuruoti su Broniaus Kelbausko, Rudolfo Nurijevo ar paties V. Nižinskio sukurtais, gausiai dokumentuotais įvaizdžiais, bet jautrus baletmeisterio prisilietimas prie šedevro, solisto ir balete šokančių merginų pastangos pasimatuoti genijaus drabužį sukūrė reikiamą atmosferą, leido pajusti tą magnetizmo jėgą, atsirandančią iš minties, muzikos ir kūno judesio jungties.
Vakarą užbaigė M. Ravelio „Bolero“, interpretuojamas choreografės iš Klaipėdos Aušros Krasauskaitės. 1932 metų vakarą tai buvo naujausias kūrinys penkių baletų programoje, jį 1928-aisiais Paryžiuje šokėjai Idai Rubinštein pastatė choreografė B. Nižinska.
N. Zverevas Kaune sukūrė visiškai originalų spektaklį, apie kurį tuometinė kritikė Vera Sotnikovaitė rašė: „Skliautotoj ispanų smuklėj griežiant visą laiką pasikartojantį, įdomų, varijuojantį motyvą, šoka ispanai. Čia jau tikras, ugningas, grynai ispaniškas šokis. Zverevas čia parodė gilų supratimą tikro ispaniško šokio ir stiliaus, stebėtiną sudėtingų ir kombinuotų judesių meistriškumą“.
Tokioje šviesoje keistokai atrodė ansamblis „Lietuva“, šokantis „tikrą, ugningą, grynai ispanišką šokį“. Tautinio šokio spaudas neleido šokėjams įsijausti į veržlią ispanišką siuitą. Jaunąjai choreografei, matyt, taip pat pritrūko patirties, išminties ir pieteto interpretuojant stipriu istoriniu kontekstu pulsuojantį kūrinį.
Vis dėlto eksperimentinė, edukacinė penkių baletų vakaro dvasia leido pajusti prieš devyniasdešimt metų tvyrojusią atmosferą, nelikti abejingiems nueitam keliui, išlaikyti viltį, kad Lietuvoje baletas buvo, yra ir bus.
