51 metų operos solistas V.Vyšniauskas, pasaulio scenose prisistatantis Kristiano Benedikto pseudonimu, šį sezoną LNOBT nedainuoja. Paskutinė jo sutartis, numačiusi pasirodymus „Žydės“ spektakliuose, liko neįgyvendinta.
„Nepulsiu verkti, kad mūsų teatras manęs nekviečia, bet apmaudu dėl neteisybės. Galėčiau čia dainuoti ir esu teatrui tinkamo lygio, o vietoj manęs atvykstantys dainuoti solistai nėra pranašesni“, – tvirtino tenoras, dainuojantis garsiausiuose pasaulio teatruose.
V.Vyšniauskas yra pelnęs vieno ryškiausių operos Otelų šlovę. Jis įkūnijo pavydųjį maurą daugiau kaip 120 kartų trijų žemynų teatruose, tarp jų – Vienos ir Bavarijos valstybinėse operose, Sankt Peterburgo Marijos teatre, keliuose Italijos teatruose.
Tenoras garsėja ir Samsono vaidmeniu C.Saint-Saenso operoje „Samsonas ir Dalila“. V.Vyšniausko Samsono klausėsi Niujorko „Metropolitan Opera“, Pekino nacionalinio scenos menų centro, Turino teatro Italijoje, Seulo operos Pietų Korėjoje publika.
Išsipildė ir solisto svajonė padainuoti Niujorko „Metropolitan Opera“ Germaną „Pikų damoje“, o Argentinos „Teatro Colon“ jis debiutavo Kalafo vaidmeniu operoje „Turandot“. Londono „Covent Garden“ teatre jis debiutavo Kanijo vaidmeniu operoje „Pajacai“.
– Vis nudžiugindavote gerbėjus savo debiutais solidžiuose pasaulio teatruose ir egzotiškose šalyse. O kuo gyvenate dabar? – paklausiau V.Vyšniausko.
– Darbų man nestinga. Neseniai dainavau Otelą Rumunijoje ir Germaną Italijoje, koncertinėje Richardo Wagnerio operos „Rienci“ versijoje Leipcige. Gerų atsiliepimų sulaukiau po „Turandot“ Hjustono „Grand Opera“ JAV. Manimi susidomėjo nauji agentai Amerikoje – laukiu jų pasiūlymų.
Vyksta derybos dėl mano pasirodymų R.Wagnerio tetralogijos „Nibelungo žiedas“ operose Vokietijoje, laukia „Turandot“ Prancūzijoje. Be to, aš vedu vokalistams meistriškumo kursus, rengiu privačias pamokas.
Tačiau LNOBT esu nepageidaujamas, nes užrūstinau vadovus savo pastaba pandemijos metu. Teatras dabar labiau nori kviestinių artistų, ypač iš agentūros, kuriai priklauso pats LNOBT operos meno vadovas Sesto Quatrini, negu įdarbinti savus.
Nesakau, kad neturi būti sveikos konkurencijos, bet kam kviestis tokius, kurių lygis nesiskiria nuo vietinių?
– Neseniai LNOBT surengtame forume teatro operos meno vadovas pripažino, kad turime puikių balsų ir daugybę talentų. Jis patikino, kad stengiamasi jiems sudaryti sąlygas kuo palankiau atsiskleisti.
– Praktika rodo kitką: mūsų solistai laikomi antrarūšiais. Štai tenoras Tomas Pavilionis netiko „Anos Bolenos“ premjerai dėl pernelyg lyriško balso, bet spektakliuose dainavo tokių pat balsų kviestiniai solistai, o T.Pavilionis netrukus Klaipėdos muzikiniame teatre puikiai įveikė kur kas sudėtingesnę partiją.
Kodėl baritonas Dainius Stumbras, etatinis teatro solistas, negalėjo padainuoti Rigoleto partijos bent jau generalinėje spektaklio repeticijoje, kai buvo ją atlikęs ankstesniame šios operos pastatyme? Bet susirgus pagrindiniam artistui pats režisierius vaikščiojo po sceną ją niūniuodamas, o šį spektaklį gelbėjęs svečias vos ne tiesiai iš lėktuvo ėjo į sceną.
Teatras turi savo solistų ansamblį. Kodėl jo neišnaudoja? Kai kuriose šalyse tai privalu: per premjeras pirmoje sudėtyje dainuoja kviestiniai, o antroje – saviškiai.
S.Quatrini apskritai nesiskaito su vietiniais artistais.
Auksinio scenos kryžiaus laureatė Eglė Šidlauskaitė negavo pasirodyti „Rožių kavalieriaus“ premjeriniuose spektakliuose, nors tai numatė jos sutartis, – S.Quatrini prireikė užsienio solistės.
Kai vietoj numatytų „Žydės“ spektaklių, kuriuose turėjau dainuoti Eleazarą, dėl pandemijos atsirado kitas spektaklis – „Ana Bolena“, teatras netgi nepasivargino perspėti mano agentūros, o šiai pasidomėjus kompensacija dėl netesybų, puolė kaltinti mane. Galiausiai „Žydės“ spektakliai man buvo pažadėti po metų, bet įvyko vėliau, kai dainavau Hjustone, o būsimieji atiduoti kitam solistui. Jaučiuosi apgautas.
Aš pykstu ne dėl užgautų ambicijų, bet dėl neteisybės. Į šį teatrą atėjau sąžiningai – po daugybės nesėkmingų perklausų nepasidaviau, atkakliu darbu užsitarnavau reputaciją ir honorarą. Jei į „Žydę“ kviečiamas nors ir mano lygio solistas, manau, su manimi elgiamasi nesąžiningai, nes Eleazaro vaidmenį esu paruošęs gerai – tai pripažino visi.
O kas LNOBT priima sprendimus, apskritai neaišku – kai paklausi, niekas nežino, o juk sutartis pasirašo konkretūs asmenys.
Bet sutartys čia nieko nereiškia. Mano agentas man pasakė, kad LNOBT – vienintelis teatras, neatsakantis į jo laiškus, visiškai jį ignoruojantis. Dabartinė svarbiausio šalies muzikinio teatro būklė kelia didelį nerimą.
– Bet žiūrovų teatre juk nestinga – matyt, jie patenkinti?
– Ypač patenkinti tie, kurie matė šį rudenį „Kapulečių ir Montekių“ spektaklį, kelis kartus nutrauktą dirigento S.Quatrini. Jis spektaklio metu net buvo išlipęs iš orkestro ložės ir lakstė po teatrą ieškodamas suflerio, nes solistė pamiršo tekstą. Jei tai nutiktų bet kuriame užsienio teatre, dirigentas ten daugiau nesirodytų.
Mūsų operos meno vadovui Lietuva – gili provincija, kurioje viskas leistina. Nacionalinei operai tai tikrai netinka. Čia yra dirigavę ne tokie meistrai ir dainavę ne tokie artistai.
LNOBT generalinis direktorius J.Sakalauskas turėjo reaguoti į tą skandalingą situaciją, bet nereagavo. O tai vienas simptomų, kad teatre nėra jokios atsakomybės, viskas plaukia pasroviui. Renkami tik trupiniai nuo kitų stalo, šliejantis prie kažkieno produkcijų.
– Graibstomo pasaulyje Damiano Michelietto režisuota „Rožių kavalieriaus“ pirmoji premjera įvyko Vilniuje.
– Tai – kaip aklai vištai grūdas. Briuselio „La Monnaie“ teatras dėl pandemijos šios premjeros nesiėmė, o S.Quatrini rūpėjo padiriguoti „Rožių kavalierių“, dėl to spektaklis atsirado Vilniuje, ir visi turėjo strimgalviais rengti partijas.
Teatre vyrauja vietinės reikšmės režisieriai. Argi galima juos palyginti su anksčiau čia kūrusiais Anthony Minghella, Gunteriu Krameriu, Francesca Zambello, Eimuntu Nekrošiumi? Neturime nei tikslų, nei nacionalinės strategijos.
Vietoj išskirtinės operos – Amilcare’o Ponchelli „Lietuvių“, kurios viziją jau buvo sukūręs pasaulinio garso režisierius Hugo De Ana, buvo pasirinktas Leonardo Bernsteino miuziklas „Kandidas“, mat „Lietuviai“ teatro vadovui pasirodė neįdomūs.
Tuomet kurių galų jau po pusmečio buvo užsimota kasmet juos rodyti Valdovų rūmuose? Dėl to, kad Nacionalinė filharmonija nusprendė šį veikalą įrašyti ir pristatyti savo 80-mečio proga?
Akivaizdu, kad teatro vadovai neturi veiklos vizijos. LNOBT generalinis direktorius J.Sakalauskas labiau rūpinasi savo įvaizdžiu ir viešaisiais ryšiais negu nacionaline opera. Ji – ne gondola maloniam pasiplaukiojimui, o „Titanikas“, deja, plūduriuojantis neaiškia kryptimi. Bus labai liūdna, jei šitas bardakėlis tęsis toliau.
Atlikėjas turi derintis prie vadovo grafiko
Jonas Sakalauskas, LNOBT generalinis direktorius:
„Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras nėra nusiteikęs prieš V.Vyšniauską. Daug metų kvietėme jį dainuoti, bet ne kiekvieną sezoną gali pasirodyti visi to norintys solistai. Be to, šis sezonas bus ir trumpesnis už kitus dėl rekonstrukcijos. Teatras turi teisę pasirinkti solistus.
Jei V.Vyšniauskas mano, kad pažeidėme jo interesus, turėtų kreiptis į savo agentūrą, nes tiesiogiai su juo sutarčių mes nesudarėme. Ir dėl pasirodymų „Žydėje“ visos detalės buvo suderintos su jo agentūra, kuri galiausiai pati atsisakė bendradarbiauti su šiuo solistu, nes nesutiko su jo pozicija. Bent taip man sakė V.Vyšniausko agentas. Nežinau, ar pačiam Vaidui būtų naudinga, jei atskleistume visas derybų su agentu, kuris jam jau neatstovauja, detales.
Solistas yra kreipęsis asmeniškai į mane dėl susitikimo, bet mums nepavyko suderinti laiko. Teatro durys jam atviros, jei vis dar nori susitikti: gali kalbėtis jei ne su manimi, tai su mano pavaduotojais. Man neišeina prisiderinti prie jo grafiko, bet gal jis turėtų derintis prie vadovo? Juk yra oficiali susitikimų tvarka.
Artėja LNOBT generalinio direktoriaus rinkimai, gal su tuo susijusi V.Vyšniausko kritika?“
*
P.S. Operos solisto T.Pavilionio prašymu, skelbiame jo komentarą: „Šiame straipsnyje pavyzdžiams naudojama mano pavardė buvo pasirinkta be mano sutikimo ir tai yra straipsnio autoriaus asmeninė nuomonė, su kuria aš neturiu nieko bendro.“
