2006 m. išleistas J. Littello romanas tapo tikru bestseleriu, atnešė jo autoriui prestižinę Gonkūrų premiją, teikiamą už geriausią prozos kūrinį prancūzų kalba, buvo apdovanotas Prancūzijos akademijos didžiuoju prizu, išverstas į daugelį užsienio kalbų.
Jo autorius J. Littellas ne vienerius metus praleido Vokietijos, Ukrainos, Rusijos ir Lenkijos archyvuose, rėmėsi daugeliu istorinių studijų apie Holokaustą, taip pat asmenine karo patirtimi, kurią įgijo dalyvaudamas humanitarinėse misijose Čečėnijoje, Bosnijoje, Afganistane ir Demokratinėje Kongo respublikoje.
„Gero linkinčiosios“ – tai bandymas naujai pažvelgti į Holokaustą ir nacistinės Vokietijos nusikaltimus, II pasaulinio karo istoriją pasakojant ne, kaip įprasta, daugelio nacių ir kitų karo nusikaltimų aukų lūpomis, o iš budelio, tiesioginio nusikaltimų dalyvio ir vykdytojo, perspektyvos.
„Mano knygos pagrindinė intencija buvo siekis patyrinėti politinį žiaurumą milžinišku masteliu, remiantis nacizmo reiškiniu. Galėjau remtis sovietų NKVD arba Kinijos imperijos reiškiniais, bet pasirinkau nacizmą, nes buvo labiau prieinama dokumentinė medžiaga, ir, pagaliau, tai buvo Vakarų Europoje gimęs fenomenas. Atvirai sakant, mane patį knygoje mažiau domino pats nacizmo fenomenas negu kiti – gilesni – jo aspektai, kuriuos tyrinėju per pagrindinį veikėją ir naratorių Maksą Aue,“ – pasakoja romano autorius J. Littellas.
Romane keliami klausimai yra kur kas platesni nei pats romanas, literatūros ar istorijos tyrimų laukas. Kaip galima liudyti įvykius, kuriuose pats nesi dalyvavęs? Kaip išsaugoti ir aktyvinti Holokausto atmintį šiandien, kai žiaurius nusikaltimus patyrusių arba mačiusių žmonių beveik nebeliko? Koks galėtų būti literatūros ir teatro vaidmuo, siekiant suprasti, kur slypi žmogaus žiaurumo, paniekos kitoms kultūroms, žvėriškos neapykantos, imperinio šovinizmo ir kitus nužmoginančių ideologijų šaknys?
Pasaulinio garso ukrainiečių kino režisieriui S. Loznicai tai – pirmasis pastatymas profesionaliame teatre, nors dokumentinių ir vaidybinių filmų kūrėjui ne kartą teko dirbti su aktoriais ir gilintis į spektakliui „Erinijos“ artimus karo, totalitarizmo, holokausto ir kitų nusikaltimų žmoniškumui kontekstus.
„Aš be galo mėgstu dirbti su aktoriais. Tai labai didelė mano, kaip kino režisieriaus, profesijos dalis,“ – sako S. Loznica. „Dar man patinka teatro sąlygiškumas, kuris fundamentaliai skiriasi ne tik nuo dokumentinio kino, bet ir nuo kino apskritai. Vaidybiniame kine sąlygiškumo lygis visiškai kitoks. Laiko ir erdvės patyrimas – taip pat. Tad, jei pavyktų dalį savo kine įgytos patirties perduoti teatrui, būčiau labai laimingas“.
Erinijos – tai trys antikinės Graikijos keršto ir bausmės deivės, persekiojančios ir baudžiančios nusikaltėlius. Vėlesniuose graikų mituose jos tampa nusikaltėlių atgailos deivėmis. Romano ir spektaklio epicentre – fiktyvi SS karininko ir teisėtyros mokslų daktaro Maksimiljeno Aue figūra. Karo metais jis dalyvauja žydų žudymo akcijose Rytų fronte, o šiandien jis – eilinis prancūzų buržua, nėrinių fabriko savininkas. Jis ir intelektualas, besidomintis filosofija, literatūra, klasikine muzika, ir šaltakraujis žudikas, negailestingo nacių biurokratinio žudymo aparato vienas iš sraigtelių.
„Galima tik užjausti žmogų, kuris susiduria su tam tikromis gyvenimo aplinkybėmis, paverčiančiomis jį laukiniu žvėrimi. Deja, jo gyvenime neatsirado nieko, kas priverstų jį pasielgti kitaip. Žinote, ne visose kultūrose egzistuoja harakiri tradicija. Iš tikrųjų šis personažas kažkiek primena Faustą. Jo gyvenimo kelias įdomus, jo istorija skatina mus mąstyti apie žmogų. Apie žmogų ir jo padėtį mus skatina mąstyti ir bet kuris karas. Tai baisi ir atgrasi patirtis, bet tam, kad ši patirtis nesugrįžtų, mums būtina ją permąstyti,“ – sako spektaklio režisierius S. Loznica.
Spektaklį „Erinijos“ kuria patyrusi ukrainiečių, baltarusių, lietuvių, rusų, lenkų ir prancūzų kūrėjų komanda, scenoje vaidina gausus būrys skirtingų kartų bei mokyklų lietuvių aktorių, o pagrindinius vaidmenis kuria talentingi teatro ir kino aktoriai Donatas Želvys, Dainius Gavenonis ir Vytautas Kaniušonis.
