Renginį organizavusi ir vedusi MA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vadovė Aldona Daučiūnienė pristatė profesorių Vladimirą Prudnikovą, talkinusį jau nedainuojantiems solistams. Jiems atstovavo nauja pamaina, LMTA prof. Prudnikovo klasės studentai. Profesorius pateikė ir staigmeną: pats atliekamoms lietuvių, užsienio klasikų dainoms, arijoms ir akompanavo.
Deja, liga prispaudė Sofijos tarptautinio dainininkų konkurse IV vietą pelniusią (1976) Vitaliją Šiškaitę, negalėjusią pasirodyti scenoje. Tačiau su klausytojais ir kitais prelegentais gyvą pokalbį mezgė kiti solistai.
Bosas Vytautas Bakula – iš Kudirkos Naumiesčio. Profesoriaus, Dainavimo katedros vedėjo Zenono Paulausko auklėtinis, dviejų tarprespublikinių konkursų laureatas (1979, 1980). Jo kelias link operos scenos nebuvo tiesus. Dainininkas susirinkusiems pasakojo apie savo jaunystės pomėgius, mėgėjiškus ansamblius ir darbą sovietinio kaimo laukuose. Tačiau dauguma klausiusių jį atsiminė dainavusį W. A. Mozarto „Requiem“, sukūrusį Gremino, Mefistofelio, Figaro, Ramfio, Monteronės ir kitus vaidmenis. Balsas gražiai skambėjo ir pasakojant apie įvairius žiūrovams nematomus nutikimus scenoje, gastroles.
Pasirodo, puikus pasakotojas yra tenoras Bronius Tamašauskas. Jis prisiminė ne tik spektaklius stačiusius režisierius Vladą Mikštaitę, salėje sėdėjusį Eligijų Domarką, bet ir mūsų ilgamečius, šviesios atminties teatro vyriausiuosius dirigentus – Rima Geniušą, Joną Aleksą.
B. Tamašauskas – profesorių Zenono Paulausko ir Virgilijaus Noreikos auklėtinis. Teatre jis sukūrė daugiau kaip 50 vaidmenų, taip pat atliko stambios formos kūrinių solo partijų, dainavo Čikagos lietuvių operoje, Maskvos, Sankt Peterburgo, Varšuvos, Prahos ir kituose teatruose, gastroliavo Europos valstybėse, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Puikiai atsimename gražų ir didelės tesitūros jo balsą dainuojant Alfredą, Faustą, Rudolfą, Almavivą, Kavaradosį, Pinkertoną ir kitus operų herojus.
Didelė dovana susirinkusiems buvo išgirsti B. Tamašausko balsą. Visi gailėjosi, kad įrašo buvo tiek nedaug. Joks įrašas nepriminė kitų dainininkų praeities.
Baritonas Eugenijus Vasilèvskis papasakojo, kaip jis iš Baltarusijos kaimo pateko į Lietuvą, kiek pastangų reikėjo išmokstant operų tekstus lietuvių kalba, kaip sėkmingai integravosi į mūsų kultūrą, kokie reikšmingi buvo jo pedagogai, patikėję jaunuolio ryžtu. Vienas jų buvo dainininkas Jonas Stasiūnas.
E.Vasilevskis parengė Udrio, Figaro, Oniegino, Jago, Eskamilijo, Skarpijo ir kitus vaidmenis. Eugenijus reiškėsi ir kaip kamerinis dainininkas. Puikiai atsiminėme jo atliekamas populiarias dainas. Vasilevskis gastroliavo Europos valstybėse.
Apdovanojimai tarprespublikiniuose konkursuose, reikšmingame Michailo Glinkos konkurse Taškente (1978), Šv. Kristoforo statulėlė (2000), Gedimino ordino Karininko kryžius (1998) mums primena reikšmingus darbus scenoje kūrusius Lietuvos dainininkus.
Skirstėsi MA Didžiojoje salėje apsilankiusi visuomenė dėkodama organizatoriams ir vildamasi, kad vėl čia susitiks su dar kitais dabar nematomais operos grandais. Jie nebus pamiršti. Ir skambės jų muzika, kurią įrašė praeityje palikimu besirūpinantys garso, TV vaizdo režisieriai.
