Artėjant premjerai Ditė Elzbergaitė kalbino choreografę apie būsimą premjerą ir atradimus kuriant patiems išrankiausiems teatro lankytojams.
– Esate jau pripažinta choreografė. Kaip kilo mintis sukurti baletą jauniesiems žiūrovams?
– Mintis kurti vaikams kirbėjo jau seniai. Labai mėgstu spektaklius vaikams, iki šiol su didžiausiu malonumu žiūriu animacinius filmus, skaitau pasakas.
Prieš gerą dešimtmetį kaip atlikėja dalyvavau šokio teatro vaikams „Dansema“ spektakliuose. Taip pat kūriau ir tebekuriu choreografiją Nerijaus Juškos baleto mokyklos jaunosioms šokėjoms.
Šio baleto idėja kilo dar gūdžiais pandemijos laikais. Norėjau sukurti spektaklį, kuriame veiktų vos keli personažai. „Užburtose akyse“ dalyvaus dešimt šokėjų: keturi pagrindiniai veikėjai – Profesorius K., Klara, Natanaelis, lėlė Olimpija – ir šešios lėlės robotai.
Dar scenoje matysime Profesoriaus Orkestrėlį, kurį sudaro styginių kvintetas ir fortepijonas. Taip sudėtis prasiplėtė iki šešiolikos atlikėjų. Spektaklio muzikos vadovas – dirigentas Imantas Šimkus.
– Nuo ko pradedate kūrybos kelią? Kas jus įkvepia, skatina kurti?
– Būna įvairiai. Kartais pirmiausia kyla mintis, idėja, o tada ieškau muzikos ir vizualizacijos. Kartais idėją padiktuoja muzika, o kai kada pirmiausia atsiranda abstrakti vizija, vėliau išsirutuliojanti į ką nors konkretaus. Bet kuriuo atveju pirminis parengiamasis muzikos klausymo ir fantazavimo etapas trunka gan ilgai, kelis mėnesius, kol pradedu realiai kurti choreografiją.
Įkvėpimo šaltinis gali būti bet kas: muzika, literatūra, paveikslas, gyvenimiška ar perskaityta istorija, gamta. O kas skatina kurti, sunku pasakyti. Tikriausiai tai vidinis poreikis – tiesiog mintis veja mintį, fantazija veikia ir kojos nenustygsta vietoje. Be to, kurti skatina žiūrovai, draugai, pažįstami, kuriems patinka tai, ką darau.
– Spektaklio siužetas remsis Ernsto Theodoro A.Hoffmanno pasaka „Smėlio žmogus“. Kaip atradote šį kūrinį, kuo jis jums pasirodė įdomus?
– E.T.A.Hoffmanno kūryba labai populiari teatre. Siaubo istorijų, kuriose susipina maginė fantastika ir realizmas, meistras, fantasy žanro pradininkas, padaręs įtaką ne vienam vėlesnių kartų rašytojui, labai mėgstamas vizualiojo, lėlių ir šokio teatrų atstovų – tai baletai „Spragtukas“, „Kopelija“, komiška opera „Hofmano istorijos“.
Tad atrasti „Smėlio žmogaus“ nereikėjo. Žaviuosi E.T.A.Hoffmanno fantazija, turiu minčių sukurti ir daugiau spektaklių pagal jo kūrybą.
– Kiek jums svarbu tiksliai perteikti rašytojo kūrinį, o kiek leidžiate sau improvizuoti?
– Viskas priklauso nuo sumanymo, tikslo. Jeigu sieki sukurti atmosferą, panardinti žiūrovą į abstrakčią sapno ar fantazijos erdvę, griežtos fabulos nereikia.
Šiuo atveju spektaklis yra siužetinis, tad man svarbu išlaikyti veiksmo logiką, juolab kad baletas skirtas jauniesiems žiūrovams. Bet ir šiuo atveju, kaip sakote, leidau sau improvizuoti ir sukūriau savą versiją, kuri gerokai skiriasi nuo originalaus kūrinio.
– E.T.A.Hoffmanno kūryba daugiabriaunė, kupina socialinių ir istorinių nuorodų. Kaip „Smėlio žmogų“ pritaikysite jauniesiems žiūrovams?
– Taip, E.T.A.Hoffmannas – sudėtingas ir be galo gilus autorius. Kaip tik todėl jo kūryba pasiduoda įvairaus sudėtingumo lygio interpretacijoms.
Pavyzdžiui, patį populiariausią klasikinį baletą „Spragtukas“ gali žiūrėti ir suaugusieji, ir vaikai, o choreografo Christiano Spucko „Smėlio žmogus“ skirtas suaugusiesiems. Man E.T.A.Hoffmanno „Smėlio žmogus“ yra tiesiog įkvėpimo šaltinis, padedantis sekti modernią pasaką.
Jos herojai Klara ir Natanaelis – geriausi draugai, paaugliai, nuolat triukšmaujantys ir besiginčijantys kieme. Jų kaimynas Profesorius K. – lėlių robotų meistras ir mokslininkas, labiau panašesnis į Albertą Einsteiną, nei į piktąjį genijų. Jis nuoširdžiai tiki, kad jeigu kiekvienas turės draugą robotą, labai panašų į žmogų, žmonės niekada nebesipyks ir pasaulyje įsivyraus darna.
Taip Natanaelis susižavi gražuole lėle Olimpija, su kuria neįmanoma susipykti, ir pamiršta Klarą. Bet kai Profesorius K. ir jai pasiūlo išsirinkti naują draugą, kuris vykdys visus jos norus, Klara nepasiduoda lėlės kerams ir ryžtasi atsikovoti Natanaelį.
– Spektaklyje skambės Wolfgango Amadeaus Mozarto muzika. Kodėl pasirinkote šį kompozitorių?
– Yra labai daug mėgstamos muzikos, pagal kurią pasitaikius progai norėčiau kurti. W.A.Mozarto kompozicijos įeina į tą kūrinių bazę, tad muzikos specialiai nesirinkau. Kilus spektaklio idėjai, buvo aišku, kokia muzika skambės.
Pradžioje dar ketinau naudoti kelių kompozitorių kūrybą, bet galiausiai liko tik W.A.Mozartas. Muzika labai graži, šmaikšti, linksma, įsimintina, puikiai tinkanti vaikų spektakliui. O šiuolaikinių atspalvių jai suteiks elektroninis apipavidalinimas. Tai įgyvendins kompozitorė Agnė Matulevičiūtė.
– Scenografija, kostiumai, šviesos, kiti vizualieji elementai, be abejo, yra labai svarbūs ir kuria bendrą spektaklio vaizdą. Gal galite atskleisti spektaklio viziją?
– Scenografija, vaizdo projekcijos ir šviesos kurs keturias erdves: Profesoriaus K. dirbtuvių, Klaros ir Natanaelio buveinių bei kiemo. Žiūrovas taip pat pateks į kosmosą ir sapnų pasaulį. Klaros ir Natanaelio kostiumai šiuolaikiški, kasdieniški, švelnių atspalvių.
Lėlių robotų kostiumai stilizuoti, puošnūs, su daug detalių. Jų kūnai sudaryti iš dalių, ant galvų – perukai. Olimpija išsiskirs iš kitų lėlių, jos visos šoks su puantais. Profesorius K. turės du kostiumus – kasdienį ir išeiginį, taip pat skafandrą. Naudosime rekvizitą. Scenografiją ir kostiumus sukūrė dailininkė Indrė Pačėsaitė, vaizdo projekcijas – Marius Vilčinskas.
– Kaip atsirinkote šokėjus ir ar jums atrodo vertinga įtraukti juos į kūrybos procesą?
– Be galo svarbu, kas atliks choreografiją! Jeigu pavyksta rasti atlikėją, kuris organiškai perteikia choreografijos stilių ir įtikinamai kuria vaidmenį, tai būna didžiulė sėkmė. Nors negalėjau rinktis iš visos trupės, esu labai patenkinta pasirinkimu. Pagrindas – jauni artistai, šokantys teatre tik antrą sezoną. O Profesoriaus K. vaidmenį atliks gerai žinomi senbuviai – Laimis Roslekas ir Igoris Zaripovas.
Manau, kad ne visuomet būtina įtraukti atlikėjus į choreografijos kūrimą. Dalis atlikėjų nelinkę improvizuoti ar ko nors siūlyti, ypač baleto šokėjai. Be to, dėl gausaus LNOBT repertuaro tai būtų iš esmės neįmanoma, nes bendrai kūrybai reikia laiko, o jis dabar – didžiulė prabanga. Visada ateinu į repeticijas pasiruošusi, pati viską rodau, išskyrus sudėtingus elementus ar triukus.
Mėgstu viską kontroliuoti, bet mielai išklausau pasiūlymų ir tinkamus neabejotinai panaudoju. Kur kas labiau vertinu atlikėjo talentą imituoti, t. y. savybę kuo tiksliau ir organiškiau perteikti choreografijos stilių ir vidinį emocinį turinį.
– Choreografinė raiška šiame spektaklyje – kokia ji?
– Kadangi, kaip minėjau, baleto idėja kilo niūriu mūsų visų gyvenimo laikotarpiu, norėjosi sukurti lengvą, linksmą, humoristinį spektaklį, kad žiūrovai įsitrauktų į veiksmą ir užsimirštų, kad vaikams būtų smagu, o suaugusieji atsipalaiduotų ir pailsėtų.
Tad bandau jungti įvairius šokio stilius: šiuolaikinį ir neoklasikinį, taip pat charakterinio, gatvės, populiariojo šokio elementus ir vaidybą. Spektaklio choreografijos techniką baleto šokėjams atlikti nesunku, bet koordinacija vietomis neįprasta, tad tenka pamiklinti smegenis. Be to, kadangi spektaklis vyks avanscenoje priešais geležinę uždangą, bus nemažai smulkių, greitų judesių ir jų derinių.
– Vaikų literatūroje ir spektakliuose dažnai siekiama edukuoti, perduoti mažiesiems tam tikrų gyvenimo pamokų. Ką norite pasakyti šiuo savo kuriamu spektakliu?
– Pagrindinė žinutė – svarbiausias dalykas gyvenime yra išmaniosios technologijos, ir jos padės mums išspręsti visas problemas. Juokauju. Taip galvoja Profesorius K. O jeigu rimtai, tai – banali, bet kaip niekada aktuali mintis, kad žmogaus nepakeis jokia mašina, joks prietaisas, kad ir labai panašus į žmogų.
Spektaklyje vaizduojamas santykis tarp žmogaus ir mašinos, tarp gyvo ir negyvo, tarp sielos ir programos. Kad ir kokia panaši į žmogų būtų Olimpija, ji tėra užprogramuotas prietaisas, ji neturi polėkio, spontaniškumo, neturi sielos. Ilgai galvojau, kaip tai perteikti, ir radau tokį sprendimą: Olimpija tiesiog per sunki, kad atsiplėštų nuo žemės.
– Kaip atsirado spektaklio pavadinimas? Kodėl būtent „Užburtos akys“?
– Užburtos akys – tai akys, nereginčios to, kas akivaizdu. Natanaelį užbūrė robotas – tiesiog tuščia lėlė Olimpija. Berniukas nemato, kad Klarai jis iš tikrųjų svarbus, kad ji myli jį. Spektaklio idėja – begalinis žmogaus žavėjimasis išmaniosiomis technologijomis.
Ne kartą esu girdėjusi tėvus juokaujant, kad vaikas ramus ir tylus, kai „bendrauja“ su savo geriausiu draugu – išmaniuoju telefonu. Vaikas egzistuoja virtualioje erdvėje, kuri yra vien tikrovės imitacija, ten nėra gyvybės. Taip veikia burtai. Tenka pastebėti, kad ypač smarkiai jie veikia paauglius.
– „Užburtos akys“ papildys LNOBT spektaklių vaikams sąrašą. Kuo šis kūrinys savitas?
– Dramos, lėlių teatro, operos spektaklių vaikams tikrai daugėja. Atrodo, kituose teatruose padaugėjo ir šokio spektaklių vaikams, bet stebėtina, kad nuo 2014 m. LNOBT repertuarą papildė tik du nauji šokio spektakliai – „Mergaitės Marijos istorija“ ir „Muzika mažoms ausytėms III“. Jie skirti patiems mažiausiems, rodomi kamerinėse erdvėse.
O baletai „Čipolinas“ (premjera 2010 m.), „Snieguolė ir septyni nykštukai“ (premjera 1972 m., atnaujintas 1988 m.), „Spragtukas“ (premjera 2014 m.) ir Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleivių atliekama „Pelenė“ (premjera 1984 m.) rodomi jau daugybę metų.
Žinoma, džiugu, kad jie tokie populiarūs ir bilietai į juos išgraibstomi akimirksniu. Bet naujų, originalių šokio spektaklių mažiesiems žiūrovams be galo trūksta. Visi čia paminėti spektakliai yra arba klasikiniai baletai, arba sukurti klasikinio baleto pagrindu. „Užburtos akys“ iš jų visų išsiskirs tuo, kad tai spektaklis su originaliu siužetu, scenografija, kostiumais, choreografija ir aktualia problematika. O elektroninės muzikos garsai ir vaizdo projekcijos taip pat bus naujovė LNOBT baletuose vaikams.
