Atrado tik „Bolex“ kamerą
„Kokia tai patirtis, kuomet iš savo namų esi išraunamas su šaknimis? Ką tai reiškia, kai staiga patenki į Niujorką – vieną iš didžiausių ir dinamiškiausių pasaulio didmiesčių? Kaip išeivį iš Lietuvos kaimo veikia sąlytis su kitokia kultūra, tradicijomis, žmonėmis, kalba?, – spaudos konferencijoje pristatydamas spektaklį pats savęs retoriškai klausė M.Borczuchas.
Lenkijoje išskirtine scenos kalba ir kūrybos drąsa garsėjantis režisierius J.Meko filmais rėmėsi kurdamas savo spektaklį pagal Karlo Ove Knausgårdo romanų seriją „Mano kova“. Naują M.Borczucho pastatymą „Lost Lost Lost“ Klaipėdos dramos teatre pirmyn veda ne siužetas, bet scenoje atgyjantys J.Meko ir žymių kultūros, meno, politikos veikėjų pokalbiai.
M.Borczuchas vaizduoja postapokaliptinį pasaulį, kuriame po didžiulės nežinomos katastrofos nebėra jokių praeities artefaktų, nėra jokių būdų įrašyti ar atkurti skaitmeninius vaizdus – nebeveikia kompiuteriai, internetas, pradingo kinas, televizijos filmai, fotografijos.
Išliko tik rašytiniai šaltiniai ir iškapstyta iš žemės šveicariška „Bolex“ kamera. Sužinojusi, kad su tokia nesiskirdavo Andy Warholas, Terry Gilliamas, J.Mekas, grupė archeologų, etnografų ir performerių, naudodamiesi įvairiais duomenimis, bando rekonstruoti praeitį. Labiausiai juos domina avangardinio kino, filmų antologijos archyvo kūrėjo J.Meko gyvenimas.
Scenoje – atgaivinti pokalbiai
„Lost Lost Lost“ kompozicijos pamatas – autentiški J.Meko pasisakymai, jo mintys iš jo pokarinių dienoraščių, pokalbių su Yoko Ono, Johnu Lennonu, Susan Sontag, kitomis garsenybėmis. Iš Semeniškių kaimo (Biržų raj.) kilusiam lietuviui Niujorke teko su artimai bendrauti su žmonėmis, tapusiais pasaulinio garso menininkais. Tarp J.Meko pokalbininkų – jo ir kitų fliuksininkų kūryba iki šiol besižavintis profesorius Vytautas Landsbergis.
„J.Meko filmais domėjausi nuo seno, buvo įdomu pažinti jo asmenybės virsmus. Spektaklis neįspraustas į tradicinį pasakojimo rėmą, siekėme parodyti išskirtinę šio žmogaus asmenybę, individualią jo kūrybą, metodų įvairovę, laisvės raišką, savitą pasaulio matymą, kurią pabėgėlis iš mažos Baltijos šalies perteikė įveikdamas daugybę sunkumų. J.Meko mintys nuskamba mokslinės fantastikos fone“, – pasakojo M.Borczuchas.
Režisierius spektaklį sieja su šiais nestabiliais ir dinamiškais laikais. Egzistencinis nerimas dėl pasaulio ir žmonijos ateities, pasak jo, dar labiau sustiprėjo po Rusijos invazijos į Ukrainą, kai Europą užgriūvo nauja karo pabėgėlių banga: „J.Mekas jautė, kad imigrantai iš esmės niekur negali įleisti šaknų – jų gyvenimas yra nuolatinis judėjimas. Kita vertus, likimo nublokšti svetur energingesni žmonės visda kažką daro, kad tą vietą pakeistų, keičiasi ir jie patys“.
Įleisti šaknis ir nesustingti
Spalvingą J.Meko asmenybę spektaklyje „Lost Lost Lost“ rekonstruoja skirtingų kartų KVDT aktoriai – Darius Meškauskas ir Jonas Baranauskas.
„J.Mekas prarado tėvynę, bet tai jį vertė judėti. Pasirinko kitą kelią – nėrė į kultūrą, kai daugelis išeivių sustingo praeityje, savo traumas bandė kompensuoti materialine gerove. J.Mekas gyveno kung fu principu – nesipriešino smurtui, bet atrasdavo būdų jį apeiti, kad nesikankintų, smalsumo vedinas niekada neprasdavo vilties, žvelgė į ateitį.
Regis, jis buvo nuolatinio bėgimo būsenoje – šokinėjo iš vienos darbo vietos į kitą tam, kad pažintų pasaulį ir žmones. Sakė, išmeskite mane į dykumą, bet po kurio laiko aš ir ten būsiu įleidęs šaknis – dėl to ir nestoviu vietoje. J.Meko gyvenimo paradoksas – įleisti šaknis ir judėti. Visuose jo teiginiuose – paradoksai, bandau juos užčiuopti“, – savo santykį su avangardistu atskleidė D.Meškauskas.
J.Mekas – žinomas menininkas, o jeigu žinomas, tai, anot D.Meškausko, neretai tik paviršutiniškai: „Daugelis JAV lietuvių į jį žvelgė kaip į ekstravagantišką keistuolį, kosmopolitą, atskilusį nuo tautos kamieno, širdo, netgi smerkė, kad buvo jiems svetimas. Ar tai tiesa? Griauti tam tikrus stereotipinius vaizdinius apie J.Meką – vienas iš mano tikslų ir uždavinių“.
Niujorke – kaip savo sodžiuje
D.Meškauskas, scenoje bandantis atkurti savitą J.Meko kalbėjimo stilių, artikuliaciją teigė jo fiziškai nekopijuojantis, nemėgdžiojantis: „Jeigu taip daryčiau, išeitų kažkokia parodija. Man labiausiai knietėjo perprasti jo mąstymo būdą, ideologiją, tai, kas jam buvo reikšminga arba nesvarbu – pajusti jo santykių su aplinka ir pačiu savimi kompleksą“.
J.Mekas nuolat grįždavo į prarastą vaikystės pasaulį – Semeniškės buvo dalis jo savasties. J.Baranauskas spektaklyje perteikia atvykusio į Niujorką lietuvio imigranto pasaulėjautą, kai jį supo aktyvūs to meto menininkai, o jis pats tada buvo daugiau stebėtojas, sugeriantis viską aplink. Aktorius bando savyje sužadinti tokį pat žiūrovą – savotišką antropologą.
„Nuotolis tarp Semeniškių ir JAV sunkiai suvokiamas ir sutalpinamas viename žmoguje. Vis galvoju, kaip tai galėjo nutikti – imigrantas tampa pripažintu modernistu, bičiuliaujasi su žinomiausiais žmonėmis. Ir tuo pat metu J.Mekas Niujorko dangoraižių džiunglėse jautėsi kaip lietuvis iš patriarchalinio kaimo, garbino bulvinius blynus“, – stebisi J.Baranauskas.
Kūrėjai aplankė Semeniškes
Yoko Ono vaidmens atlikėja Digna Kulionytė ir Johną Lennoną vaidinantis Karolis Maiskis kalbėjo, kad personažai visiems yra gerai žinomi, tačiau spektaklio „Lost Lost Lost“ kūrybos procesas jiems leido įdėmiau pasižiūrėti į šias garsenybes, jų gyvenimo aplinkybes.
J.Meko vaidmens atlikėjų pokalbiai su amerikiečiais režisieriaus valia skambės anglų kalba. Tai iššūkis aktoriams, bet šitaip jie įsigyvena į aplinką, pajaučia J.Meką persmelkusią Niujorko dvasią. Spektaklyje pasirodys aktoriai iš Lenkijos. Kiekvienas kuria net po kelis vaidmenis.
Pokalbių formatas aktoriams tapo gera proga pažinti interviu žanrą. Tyrinėtojų vaidmenis kuriančios Samanta Pinaitytė ir Karolina Kontenytė vis dar kūrybos procese. Pasak jų, tempti už liežuvio tokius žmones kaip J.Mekas nebuvo lengva, visi jį kalbinę tikriausiai tai pajuto“.
Menininkui Wojciechui Sobolewskiui teko atsisakyti pradinių dėjų, nes spektaklyje nėra videovaizdų: „Nesekame J.Meko kūrybos stiliumi, nekartojame jo filmų. Bus tam tikra erdvė, kurioje žiūrovai po spektaklio galės viską apmąstyti. Tai J.Meko gimtinė Semeniškiai – patys aktoriai sukūrė tokią erdvę, iišmaniaisiais telefonais nufilmavo vaizdus, kai ten lankėsi“.
Tikėjo laisvos kūrybos galia
Iš to, ką J.Mekas patyrė ir išgyveno anapus Atlanto, M.Borczuchui labiausiai įstrigo didžiulis jo, kaip menininko ir individo, tikėjimas žmogaus dvasinės kūrybos ir laisvės galia.
„Jis skelbė, jog nepaisant visų geopolitinių permainų, krizių ir traumų, reikia žengti pirmyn, atsiverti pasauliui ir gyvenimo tikrovei, nebijoti pokyčių, ieškoti juose savęs“, – kalbėjo spektaklio režisierius.
Pjesės „Lost Lost Lost“ autorė ir dramaturgė – Joanna Bednarczyk (vertėjas iš lenkų kalbos Gintaras Grajauskas). Scenografė ir kostiumų dailininkė – Dorota Nawrot, šviesų dailininkas – Robertas Mleczko, kompozitorius – Bartoszas Dziadoszas, vaizdo projekcijų autorius – W.Sobolewskis.
Spektaklyje vaidina D.Meškauskas, J.Baranauskas, S.Pinaitytė, K.Kontenytė, D.Kulionytė, K.Maiskis, Dominika Biernat, Janas Dravnelas, Marta Ojrzyńska, Renata Idzelytė, Rimantas Pelakauskas. Dalyvauja Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos mokiniai.
Teatro vestibiulyje žiūrovai dar galės apžiūrėti fotografijų parodą, skirtą J.Meko gimimo šimtmečiui – „Semeniškių idilės“.
