Kadaise pradėjusi karjerą Vokietijoje neturėdama jokios sceninės patirties ir nemokėdama tos šalies kalbos ji pasiekė stulbinamų aukštumų – sulaukė pripažinimo Milano „La Scala“, Niujorko „Metropolitan Opera“ ir kituose elitiniuose teatruose, Bairoito festivalyje.
Tačiau svarbiausia – ji padainavo savo trokštamus ir mecosoprano, ir soprano vaidmenis, beveik 30 metų nenustodama mokytis. Pastaruoju metu primadoną Europos scenose vėl lydi naujas reikšmingas vaidmuo – Klitemnestra Richardo Strausso operoje „Elektra“, pelnęs solistei pagyrimų ir už dainavimą, ir už vaidybą.
Vien šiemet V.Urmana jį atliko keturiuose Vokietijos teatruose, o kitąmet dainuos Kopenhagoje ir Vienoje. „Kol yra noras, tol dainuosiu. Mano tikslas – išmokti naujų partijų ir jas atlikti su malonumu“, – tvirtino 61 metų artistė.
– „Elektra“ – vienas kruviniausių veikalų operos literatūroje, o jūsų herojė – žmogžudė. Ar nenualino kelionės iš vieno režisieriaus „Elektros“ į kitą, vaidmens dramatizmas? – paklausiau V.Urmanos.
– Režisūrinė kaita gastroliuojančio artisto gyvenime yra įprastas dalykas. Alinti gali ne tai, o režisierių keliamos fizinės užduotys. Kol kas laiptais bėgioti ar dainuoti žemyn galva man nereikia, tad nesijaučiau nualinta.
Svarbiausia, kad partija būtų pagal jėgas ir patiktų, o versijų gausa man rūpesčių nekelia.
Klitemnestros vaidmeniu debiutavau praėjusių metų vasarą Tulūzos teatro premjeroje Prancūzijoje, todėl būtent tas spektaklis man – vienas įsimintiniausių. Jo dirigentas buvo patyręs R.Strausso muzikos meistras, tad sunkumų nekilo. Operą režisavo žymus prancūzų aktorius komikas Michelis Fau, suteikęs daug laisvės perteikti ir savo sumanymus. Nuostabūs buvo Christiano Lacroix kostiumai, darbo atmosfera – puiki.
Įsimenanti – labai įdomi, neįprasta – ir Dmitrijaus Černiakovo Hamburgo operoje pastatyta „Elektra“. Režisierius Klitemnestros vaidmenyje įsivaizdavo būtent mane, todėl jo spektaklis (D.Černiakovas kūrė ir spektaklio scenos dizainą. – Red.) išliks mano atmintyje kaip viena karjeros viršūnių. Jame aš pakilau į naują meninį lygi, daug ko išmokau.
O Berlyno „Deutsche Oper“, Dresdeno „Semperoper“ ir dabar Bavarijos valstybinės operos Miunchene „Elektroje“ aš pakeičiau susirgusią dainininkę. Pastarieji spektakliai nenauji, bet taip pat nesukėlė man sunkumų, pratęsė „Elektros“ patirtį.
– Ilgai nesiryžote imtis Klitemnestros partijos. Kuo ji ypatinga?
– Norint gerai ją atlikti, reikia balso lankstumo, tikslumo ir tam tikra prasme šviežumo – tai neilga, bet spalvinga ir sudėtinga partija.
Praeityje vis atsisakydavau ją dainuoti, nes nebuvau tikra, ar ji man tinka. Bet atėjus į mano gyvenimą Klitemnestrai, šis vaidmuo, kaip ir tikėjausi, tapo mėgstamiausiu šiuo karjeros laikotarpiu. Jis labai įdomus, daugialypis, reikalaujantis gilių įžvalgų ir balso spalvų.
Nėriau į jį nei per anksti, nei per vėlai.
– „Elektra“ jus suvedė scenoje su lietuvių sopranais Aušrine Stundyte ir Vida Miknevičiūte, turinčiomis didelę paklausą Vakaruose. Kokius įspūdžius paliko ši partnerystė?
– Labai džiaugiuosi dainuodama kartu su talentingomis ir labai vertinamomis lietuvaitėmis. Visada sakiau, kad įžengiau į garsiąsias pasaulio operos scenas pirmoji iš lietuvių, bet po manęs ateis kitos. Džiugu, kad taip ir įvyko.
Turėjau dainuoti ir su Asmik Grigorian naujoje D.Černiakovo „Pikų damoje“ Paryžiuje, bet sutrukdė pandemija. Mus taip pat galėjo suvesti Leošo Janačeko operos „Jenufa“ spektakliai Berlyne ir Vienoje, jau buvau išmokusi ir sudėtingą savo partiją operoje, bet galiausiai atsisakiau šio darbo, nors jis mane ir labai domino.
Nenorėjau pernelyg įsitempti: tai buvo labiau dramatinio soprano partija, o mano balsui šiuo metu tinkamesnis mecosoprano repertuaras. Su Asmik turėtume susitikti kitais metais Hamburgo operoje, „Salomėjoje“. Džiaugiuosi jos nepaprastais laimėjimais.
Turime ir įspūdingai iškilusių dirigenčių. Tiesiog šaunu!
– Turbūt dar niekada Lietuvoje neturėjome tiek daug tarptautiniu mastu pripažintų operos artistų. Galime nepavydėti latviams, anksčiau mus lenkusiems šiuo atžvilgiu. Kas, jūsų manymu, lėmė šį iškilimą?
– Manau, siekiant karjeros svarbu studijuoti užsienyje ar dalyvauti jaunųjų artistų programose. Taip galima patekti į reikiamą aplinką ir pamažu tapti žinomam. Jei nesi girdimas scenoje, labai sunku kur nors patekti.
Aš taip pat dvejus metus tobulinausi Miunchene, turėjau progų ir galimybių važinėti į perklausas.
Buvau laiminga, kad atsivėrus sienoms galėjau išvažiuoti į pasaulį, atsidūriau reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Baigusieji studijas prieš mane tokių galimybių beveik neturėjo. Tačiau sunku pasakyti, ar mano karta dar kuo nors skiriasi nuo šiandieninės operos solistų kartos.
Ko gero, šiandien net sunkiau būti išgirstam. Mano karjeros pradžioje agentūros dar rengdavo perklausas, o šiandien agentai prisistato, jei tau pasiseka kokiame nors konkurse ar tave išgirsta jau operos scenoje.
– Gal bendraujate su jaunesniais kolegomis ir kaip pedagogė? Jūsų meistriškumo kursai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvo sulaukę didelio susidomėjimo. Ar grįšite dėstyti į Vilnių?
– Meistriškumo kursai Vilniuje man buvo nauja graži patirtis, kurią būtų galima pakartoti. Kartais duodu vieną kitą privačią pamoką – jos, mano įsitikinimu, suteikia jaunoms dainininkėms reikiamų impulsų. Vokalo technika solistui – svarbiausias dalykas, bet ji negali būti savitikslė, yra susijusi su muzikiniu kontekstu.
Vis dėlto nuolat užsiimti pedagoginiu darbu neturiu didelio noro – jis atima pernelyg daug energijos. Per tą valandą galiu suteikti tiek informacijos, kad studentas, klausydamas pamokos įrašo, dar ilgai semsis sau naudos ateityje.
– Kaip apibūdintumėte dabartinį savo karjeros etapą? Kokius tikslus sau keliate?
– Visada dainavau tik tai, kas mane iš tikrųjų domino, ir tai, kas man tiko. Dabar taip pat esu labai patenkinta tuo, ką dainuoju.
Tai nėra labai ilgos partijos, mano amžiui jos puikiai tinka. O mano tikslai labai apčiuopiami – išmokti naujų partijų ir jas atlikti su malonumu.
– Ką dar norėtumėte sudainuoti?
– Neturiu didelių ambicijų, bet pasimokyti, ko gero, teks dar nemažai. Laukia Sergejaus Prokofjevo „Karas ir taika“, „Lošėjas“, Kabanicha L.Janačeko operoje „Katia Kabanova“, Grafienė „Pikų damoje“... Kol yra noras, tol dainuosiu.
– Kokį planuojate šventinį laikotarpį – ramų ar darbingą?
– Šv.Kalėdas praleisiu ramiai, ruošdamasi kitai kelionei. Vėl dainuosiu Klitemnestrą Vienoje, ten ir sutiksiu 2023 metus.
Siūlė tapti šalies prezidente
1993 m. V.Urmana pradėjo laisvai samdomos dainininkės karjerą Vokietijoje, Šveicarijoje ir Prancūzijoje.
1993–1994 m. ji laimėjo keletą tarptautinių konkursų, buvo pakviesta debiutuoti Bairoito festivalyje, o netrukus – ir Milano „La Scala“, Vienos valstybinėje operoje.
2001 m. pavasarį artistė debiutavo Niujorko koncertų salėje „Carnegie Hall“ ir „Metropolitan Opera“ teatre.
Karjeros pradžioje Violeta dainavo mecosopranu, buvo laikoma geriausia pasaulyje Kundri R.Wagnerio operoje „Parsifalis“. Nuo 2001 m. pradėjo dainuoti soprano partijas ir per daugiau kaip dešimtmetį šiuo amplua įkūnijo daugybę personažų garsiose scenose.
2002 m. Londone solistei buvo suteiktas prestižinis Karališkosios filharmonijos draugijos apdovanojimas, 2009 m. Vienoje – garbingiausias dainininko titulas Austrijoje „Kammersängerin“.
Ji apdovanota Gedimino III laipsnio ir Italijos Žvaigždės (Komandoro laipsnis) ordinais.
2004 metais V.Urmana įkalbinėta kandidatuoti į Lietuvos prezidentus.
2016 m. UNESCO generalinė direktorė I.Bokova suteikė dainininkei UNESCO menininkės taikai vardą.
