„Arbatvakariai“ savo repertuare jau turi visą virtinę dokumentinių spektaklių, kurių dalyviai ir žiūrovai jaukioje aplinkoje, prie puodelio arbatos Marijos ir Jurgio Šlapelių namų-muziejuje ar teatro būstinėje Liepkalnio gatvėje prisimena iškilias mūsų krašto asmenybes, jų istorijas, nuotykius, džiaugsmus ir vargus. Tai net ne spektakliai tikrąja to žodžio prasme, o pabuvimas drauge, nuoširdus pokalbis, prisiminimų vakaras, kuriame dalyvauja ir seniai išėję, bet palikę savo pėdsaką šviesūs žmonės.
Naujausia „Arbatvakarių“ iniciatyva – vilniečius ir miesto svečius suburti drauge švęsti sostinės 700 metų jubiliejų Vilniaus rotušėje – senajame miesto teatre (su pertraukomis čia veikusiame 1785–1914 m.).
Ta proga teatras parengė renginių ciklą „Pasivaidenimai senajame Vilniaus miesto teatre“, kurių pirmasis – spektaklis „Namų dainos“ – kaip tik ir buvo parodytas gruodžio 1-ąją. Jame lietuviškai skambėjo Vilniuje gyvenusio ir kūrusio kompozitoriaus, vargonininko, dirigento, pedagogo Stanislovo Moniuškos (1813–1872) dainos iš „Namų dainyno“.
Kaip jau įprasta „Arbatvakarių“ spektakliams, kūrėjai pabandė žiūrovus nukelti į XIX a., žinomą kaip gražiausią Vilniaus teatro epochą. Publiką pasitiko, susirasti laisvą vietą – o tai, ypač jau artėjant spektaklio pradžiai, nebuvo paprasta – padėjo pati „Arbatvakarių“ šeimininkė E.Tulevičiūtė, persikūnijusi į Marcianną Morawską, XIX a. pradžioje buvusią Vilniaus miesto teatro direktore. Ji publikai priminė, kad anuomet čia rinkdavosi visa Vilniaus grietinėlė, kad puikios akustikos salė su parteriu, ložėmis ir šoninėmis galerijomis traukte traukė meno išsiilgusius gurmanus.
Miesto teatre buvo vaidinamos dramos, komedijos, operos ir operetės, kurios žiūrovams užimdavo žadą (statytos operos – W.Müllerio „Braminų šventė“, W.A.Mozarto „Užburtoji fleita“, J.Elsnerio „Sultonas Vampunas, arba Neišmintingi norai“, J.Steffani „Krokuviečiai ir kalniečiai“, A.Salieri „Palmira“, pjesės – W.Shakespeare’o „Veronos kapai, arba Romeo ir Džuljeta“, F.Schillerio „Don Karlas“). Čia įvyko ir pasaulinę šlovę pelniusios S.Moniuškos operos „Halka“ koncertinė premjera, diriguojant autoriui. (Pirmą kartą viešai „Halkos“ fragmentai buvo atlikti irgi Vilniuje – Müllerių salone Vokiečių gatvėje.)
Maža to, publika sužinojo dar ir tai, už ką anuomet dainininkams grėsdavo baudos ir kaip išdidžiai jie jas sumokėdavo.
O scenoje buvo atkurtas XIX a. salono interjeras su paveikslais, fortepijonu, staleliais, krėslais ir net kvapnių skysčių sklidinais buteliukais. Ir, žinoma, – Aušros vartų Dievo motinos atvaizdu: juk čia Vilnius ir vilniečiai!
Aktoriai Kristijonas Siparis, Odeta Pocevičiūtė, Nerijus Račkaitis, vaidinantys dainininkai Dainius Puišys ir Vilhelmina Mončytė, pianistė Eglė Perkumaitė įsisuko ir visą salę įsuko į smagių nuotykių karuselę, kartu papasakodami apie Vilniuje gyvenusį ir kūrusį pasaulinio garso kompozitorių, operos „Halka“ autorių S.Moniušką.
Juk 18 gražiausių savo kūrybos ir meilės metų kompozitorius praleido Vilniuje, buvo Šv.Jonų bažnyčios vargonininkas, dirbo Vilniaus miesto teatro orkestro dirigentu, privačiai mokė muzikos, būrė mėgėjų ansamblius, rengė koncertus, vadovavo paties įkurtai Šv.Cecilijos draugijai, rūpinosi natų leidyba. Pats sukūrė daugiau kaip 700 dainų, kurias sudėjo į 12-os sąsiuvinių rinkinį „Namų dainynas“.
Kaip priminė spektaklio „Namų dainos“ kūrėjai, jas sukurti kompozitorių įkvėpė kelionės po mūsų kraštą: „Toji mintis, kuri skamba mano kūriniuose, yra išsiliejusi liaudies dainose – nuo Nemuno iki Baltijos, nuo Prūsų iki pat Kuršo. Išgirsi ją Nevėžio ir Dubysos pakrantėse, atskridusią prie ausies rytmečio rasos sparnais, pajusi, kaip ji pasibeldė tau į širdį vakare, atplaukusi saulėlydžio spinduliais. Keliaujant po Lietuvą mane įkvėpė paprastų žmonių dainų dvasia, o aš ją nejučiomis išliejau savo kūriniuose, saugodamas kaip šventą seniausių laikų palikimą ir kaip akivaizdžiausią įrodymą, kad lietuviams poezija yra įgimta.“
Šios Lietuvos įkvėptos dainos, ko gero, pirmą kartą nuskambėjo lietuviškai, ir tuo pasirūpino spektaklio kūrėjai (iš lenkų kalbos vertė Nida Timinskaitė, adaptavo Eglė Tulevičiūtė, Kristijonas Siparis ir Nida Timinskaitė).
XIX a. Vilniaus kultūrinio gyvenimo kontekstą priminė ir spektaklyje skambėjusios Julijaus Slovackio bei Vladislovo Sirokomlės eilės.
Na, o koks arbatvakaris be arbatos? Nors šįkart jis vyko teatre, arbatvakariška tradicija išliko – žiūrovai gavo paskanauti ir krupniko, ir anais laikais populiaraus konditerinio skanėsto. Šios vaišės grakščiai, su lašeliu humoro buvo įkomponuotos į spektaklio audinį ir visam vakarui suteikė dar daugiau jaukumo.
Tie, kuriems gruodžio 1-ąją nebeliko vietos Rotušės salėje, galės pavakaroti ten pat kitų metų pradžioje – sausio 4-ąją.
