„Mūsų visų kantrybė išseko. Kai etatinis teatro darbuotojas, meno vadovas pasirodo teatre girtas, pasiunčia visus patys žinot kur, išvadina teatrą Baltarusija, M.Budraitį – A.Lukašenka, iškeikia techninius darbuotojus, sunku darėsi visiems čia dirbti“, – padėtį teatre man pakomentavo vienas teatro administracijos darbuotojų, nenorėjęs, kad įvardinčiau jo pavardę.
Teatro direktorius M.Budraitis nevengė pokalbio, kai paprašiau pasikalbėti, kas darosi Lietuvos svarbiausiame – Nacionaliniame dramos teatre. Matėsi, kad šis pokalbis jam labai sunkus ir skausmingas. Juk kalbame apie jo bendražygį, su kuriuo nueitas netrumpas kelias ir teatre, įgyvendinta nemažai projektų. Ir dabar su didžiausiu populiarumu teatre rodomi O.Koršunovo bei dramaturgo M.Ivaškevičiaus spektakliai „Išvarymas“ bei „Miegantys“.
„Taip, su Oskaru mes pažįstami gal nuo 14 metų nuo „pankavimo“ laikų. Sunku, bet kitos išeities nebuvo – reikėjo atsisveikinti, – atsiduso M.Budraitis. – Labai nelengva apie tai kalbėti.“
„Nuo trečiadienio O.Koršunovas atleistas iš meno vadovo pareigų. Dar pirmadienį mes jo laukėme atvykstančio į teatrą pasikalbėti, nesulaukėme. Ne kartą siuntėme ir raštiškus prašymus. Antradienį buvo baigtos teisinės procedūros ir mes jam išsiuntėme pranešimą, kad jis atleidžiamas“, – sakė M.Budraitis.
Alkotesteriu netikrino
– Ar buvo atleistas dėl girtuokliavimo?
– Na, mes prie durų jo su alkotesteriu netikrinome. Bet... Dėl sužlugdyto darbo.
– Bet jau šių metų kovą buvo kilęs skandalas dėl to, kad neva girtas O.Koršunovas kalbėjo per radiją, taip diskriminuodamas teatro meno vadovo pareigybę. Jis buvo dėl to atleistas, po to vėl priimtas?
– Ne. Tada nebuvo atleistas. Niekas negalėjo įrodyti, jis gėręs ar ne. Bet dabar jau jo elgesys buvo akivaizdus.
– Pradėjęs dirbti Nacionalinio dramos teatro meno vadovu, O.Koršunovas viename interviu sakė, kodėl yra gerai, kad režisierius tampa meno vadovu: „Režisierius žiūrės ne valdiškai, o kūrybiškai. Jam labiausiai rūpės tiek disciplina, tiek kūrybinės laisvės. Jis visuomet jaus trupės pulsą, žinos, kaip vienam ar kitam aktoriui duoti naudingus patarimus... Mano pagrindinė misija ir būtų – ne tik statyti gerus spektaklius, bet stengtis palaikyti tai, kas vyksta teatre.“
– Gražūs žodžiai, bet ne darbai? Kokių „naudingų patarimų“ aktoriams gali duoti režisierius, jei girtuokliaudamas sužlugdo jų darbą. Ir ką jis stengėsi palaikyti teatre, kai darbuotojai dažniau girdėdavo neblaivaus vadovo keiksmus, nei prižiūrimus teatro spektaklius.
– Ar turite planų, kas galėtų užimti teatro meno vadovo vietą?
– Dar negaliu pasakyti. Reikia pauzės. Po Naujųjų Metų turėtų būti pakeitimų. Yra daug kūrybingo jaunimo, jaunų kūrėjų, režisierių, kurie dirba atsakingai įvairiuose Lietuvos teatruose. Manau, jie yra teatrų geroji perspektyva ir geroji ateitis.
Nesisiūlė į pareigas
Su O.Koršunovu siekiau pasikalbėti net tris savaites. Tiesa, tada pokalbis būtų buvęs apie „Laukinę antį“ bei režisieriaus gyvenimą. Pokalbis, deja, neįvyko, nors ir buvo sutartas.
Netikėtai sulaukiau paties O.Koršunovo skambučio. Paklausiau ir apie jo, kaip meno vadovo, dabartinę situaciją teatre.
„Taip, aš atleistas, bet niekada tuo teatro meno vadovu kaip ir nebuvau, – ištarė O.Koršunovas. – Aš nesisiūliau į šias pareigas, mane pasikvietė M.Budraitis. Nes teatre buvo kaip ir aktorių trupės sukilimas, jie sėdėjo be darbo, o vaidinti būdavo kviečiami aktoriai iš kitur. Mano uždavinys buvo įdarbinti teatro aktorius.
Pradžia buvo gera, mes sudėliojome net 5-erių metų strategiją. Kai su Martynu dirbome OKT teatre, buvome lygūs. Čia gi Martynas buvo vadovas, vienvaldis, aš tik pavaldinys. Neturėjau jokių regalijų kaip teatro meno vadovas. Nebuvau prileidžiamas nei prie repertuaro planavimo, kas buvo mano pareigybė, nei prie finansų, manęs nekviesdavo ir į susirinkimus. Iš esmės susidūriau su rimtu mobingu.
Planas mane išmesti iš pareigų buvo ne vienos dienos. Buvo nerodomi žiūrovų lankomiausi spektakliai „Išvarymas“, „Tartiufas“. Būčiau seniai pats išėjęs, bet norėjau sukurti spektaklius „Liudijimai“ pagal ukrainiečių moterų pasakojimus, ir H.Ibseno „Laukinę antį“. Šiam spektakliui buvo jau kuriama scenografija, kostiumai, mėnesį vyko repeticijos. Bet „Laukinė antis“ buvo užkardinta baisiausiu būdu. Visas kolektyvas prašė to nedaryti. Čia vaidinti turėjo geriausi teatro aktoriai, neturėję darbo teatre. Jie kaip baudžiauninkai. Šie nors dirba, o aktoriai tik gaudavo atlyginimą. Galimai yra planuojama išvis atsisakyti trupės, jei aktoriams neduodama vaidinti.
Bet M. Budraitis teatre vienvaldis, diktatorius. Jis labai pasikeitė pradėjęs teatre dirbti. Neva teatre demokratija, o iš tiesų autoritatizmas, karjerizmas. Be M.Budraičio valios niekas nevyksta.
„Laukinei ančiai“ buvo skirtas didelis finansavimas. Įdomu, kur tie pinigai nukeliaus dabar?
Kaip minėjau, pats neišėjau iš teatro, nes norėjau pastatyti „Liudijimus“. Jaučiau pilietinę pareigą. Čia taip pat vaidino aktorės, kurios teatre ilgai neturėjo vaidmenų. Bet teatras beveik neskyrė lėšų tam spektakliui, vos pramušiau komandiruotę į Ukrainą. Padėjo kiti žmonės. Spektaklis galėjo būti parodytas jau pavasarį, kai buvo labai aktualu. Bet buvo nukeltas į rudenį. Tad mobingas mano atžvilgiu tęsiasi jau metus, ir jį kenčiau dėl to, kad norėjau pastatyti tuos du spektaklius ir įdarbinti aktorius, kas buvo mano pareiga. Bet iš tiesų prie savo tiesioginių meno vadovo pareigų nebuvau prileistas.“
Pavadino absoliučiu melu
„Oskaro Koršunovo tiesiogiai ir netiesiogiai išsakyti kaltinimai spektaklio „Laukinės anties“ sužlugdymu ir neskaidriu biudžeto naudojimu yra absoliučiai melagingi ir aš juos kategoriškai neigiu, – sakė M.Budraitis. – Artimiausiomis dienomis teiksime prašymą Kultūros ministerijai neįgyvendinto spektaklio lėšas skirti kitiems projektams.
Spektaklio „Liudijimai“ paskutinės repeticijos vyko be režisieriaus, jis nedalyvavo ir premjeroje. Kaltinimai dėl mobingo, „baudžiavos“, „autoritarinio valdymo“ yra visiškai nepagrįsti. Primenu, kad meno vadovas šias pareigas užėmė beveik dvejus metus ir turėjo visas galimybes įgyvendinti savo kūrybinius sumanymus. Tačiau vien per šiuos metus meno vadovo nebuvo teatre beveik 50 darbo dienų. Akivaizdu, kad jis tinkamai neatliko nei meno vadovo, nei režisieriaus pareigų. Tai gali paliudyti dauguma teatro darbuotojų.“
Visą tekstą skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryte“.
