Gruodį po didžiausias šalies arenas keliausiantis Brodvėjaus miuziklas „Čikaga“ – baudžiamojo teisingumo satyra, pasakojanti apie dvi dėmesio ir pripažinimo siekiančias nusikaltėles, vieną kurių scenoje įkūnys publikai puikiai pažįstama solistė B. Ignatavičiūtė.
Kultinio Brodvėjaus miuziklo „Čikaga“ žaviosios nusikaltėlės Velma Keli ir Roksė Hart prieš prisiekusiųjų arba žiūrovų teismą stos jau netrukus: gruodžio 15 d. Klaipėdos „Švyturio“, gruodžio 17 d. Šiaulių, o gruodžio 20 d. Kauno „Žalgirio“ arenose.
Solistė Beata Ignatavičiūtė pasakoja apie pasiruošimą miuziklui „Čikaga“ ir jos laukiančius iššūkius.
– Miuziklas ypatingas tuo, kad reikia ne tik dainuoti, bet ir vaidinti, kone nuolat šokti. Kuriai iš šių sričių tobulinti prireikia daugiausia dėmesio?
– Laiko reikia visoms šioms išvardintoms veikloms. Jau intensyviai repetuojame su spektaklio statytojais ir kolegomis, bandome prisiminti kas buvo prieš 4 metus, bet tuo pačiu atrandame daug naujų dalykų. Visi nėrėme į „Čikagos“ medžiagą su didžiuliu užsidegimu, nes tai tarsi svajonės išsipildymas.
Ne kartą visi tyliai kamputyje pakalbėdavome, kaip būtų šaunu, jei „atgytų“ „Čikaga“ ir štai! Džiaugsmas ne tik mums, bet ir galimybė žiūrovui. Legendinį miuziklą „Čikaga“ galės pamatyti visi, kuriems nepavyko to padaryti prieš keletą metų, o jie klausinėjo, laukė ir tikėjosi.
Kalbant apie šokius, aš dievinu šokti – dar smagiau, kai tai reikia suderinti su dainavimu. Išlaikyti vokalinę liniją ir „nepagauti pompos“ – labai sunku, tačiau tai daryti – malonumas ir azartas vienu metu. Juk tuo metu jautiesi pilnavertiškas ir visapusiškas žmogus. Dėl šios priežasties bandau „prisijaukinti“ bėgimą, kad atsirastų fizinė ištvermė, nes jos šiame spektaklyje per daug tikrai nebus (juokiasi).
– Spektaklyje vaikams „Tinginėlių kaimas“ važiavote riedlente, supotės milžiniškose sūpynėse, miuzikle „Boni ir Klaidas“ be jokių skrupulų iš antro aukšto nusileisdavote į pirmą įsikibusi į stulpą, nepaisant to, kad avėdavote aukštakulnius. Ar pastangų prireiks ir šį kartą?
– Dar ir kokių pastangų! Šiuo metu intensyviai sportuoju ir lankau „pole dance“ treniruotes. Kūnui reikia prisiminti tam tikrus niuansus ir, žinoma, būtų gerai, kad mėlynės iki gruodžio 15 dienos spėtų pradingti (juokiasi).
„Čikaga“ – tikras iššūkis kiekvienam solistui. Mes neturime už ko pasislėpti, tad kiekvienas pasirodantis šiame miuzikle stengiasi lyg pagrindinis artistas ir deda maksimalias pastangas tiek vaidyboje, tiek šokyje ir dainavime. Turime atiduoti visas jėgas ir net panaudoti įtaigą kiekvienoje miuziklo scenoje.
– Velma Keli – kokia ji jūsų akimis?
– Velma Keli – energijos bomba. Jei kažko jai prireikė, tai turi vykta čia ir dabar, nėra žodžių „vėliau“ ar „palauk“. Jei vienas noras įgyvendintas, žaibišku greičiu jos galvoje gimsta naujas planas, koreguojama esama situacija. Ji strateguoja.
Velmai nesvarbus šalia esantis, ji tiesiog – impulsyvi, savanaudė ir egoistė. Velma pasitikinti savimi, seksuali, kerinti, užburianti, žinanti ko nori, tam tikrais momentais – stačiokiška, tačiau ji nepailstanti, judanti link savo užsibrėžto tikslo. Ji gyvena čia ir dabar. Niekam nevalia stoti jai skersai kelio (juokiasi).
– Ar reikia peržengti per save norint į ją įsikūnyti?
– Ar lyginu ją su savimi? Mes esame labai skirtingos, tačiau tam tikrų panašumų, galbūt ir galėčiau atrasti: tai spontaniškumas ir greita reakcija (juokiasi). Daugiau tarp mudviejų bendrumų nerandu. Na, nebent tai, kad abi norime į sceną (juokiasi)! O joje savęs tikrai netausoju ir negailiu, nes tik tokiu būdu galiu atrasti personažui sukurti reikiamas spalvas.
Sunkiausia perteikti šiam vaidmeniui reikalingą akiplėšiškumą ir tiesmukiškumą, tačiau dedu visas pastangas, kad tai pavyktų. Su kiekviena repeticija jaučiu, kaip Velma Keli tarsi pradeda kunkuliuoti manyje, bet labai džiaugiuosi, kad tai vyksta tik repeticijų metu (juokiasi).
– „Čikagos“ siužete kalbama apie pasiklydusį teisingumą, beprotišką garbės troškimą. Koks bus miuziklo „Čikaga“ finalas?
– Visus norėčiau pakviesti į miuziklą „Čikaga“, nes tik žiūrovas gali nuspręsti: kaltos Velma Keli ir Roksė Hart ar ne...
– Miuziklo herojės sako: „Nesvarbu kur bebūtum ir ką darytum, gyvenimo prasmė – šviesti kaip spindinčiai žvaigždei“. Esate solistė, palydima gerbėjų plojimų. Jus tai vargina ar džiugina? Kaip rasti balansą tarp scenos ir tikrojo gyvenimo?
– Vargintų tikriausiai, jei tai vyktų nuolatos, tačiau aš per didelio dėmesio nesulaukiu, tad kiekvienas komplimentas ar savotiška kritika leidžia pasijusti pamatytai ir išgirstai. Žinoma, visada malonu sulaukti žinučių ir dėmesio iš atsitiktinių žmonių, kurie yra matę mane scenoje ir pasidalina įspūdžiais kartu su manimi. Tai džiugina ir motyvuoja, kad „atliktas“ darbas lieka pastebėtas.
O rasti balansą tarp scenos ir tikrojo gyvenimo buvo sunku karjeros pradžioje, kai statėme Z.Liepinio „Adatą“. Galbūt dėl to, kad tai buvo mano pirmas vaidmuo. Uždarius teatro duris, mintyse vis sukdavosi dainos, tekstai, ieškojau personažų tiesiog stebėdama praeivius, gyvenau spektaklyje be pauzių (šypsosi).
Nesakau, kad dabar nesikartoju tekstų vairuodama, bėgiodama ar tiesiog eidama gatve (juokiasi), tačiau dabar tai kur kas lengviau. Galbūt atsiranda patirtis?
– Kuo žiūrovus stebins „Čikaga“?
– Bus daug šviesų ir garso (juokiasi). Na, jei rimtai, šis spektaklis vizualiai labai patrauklus. Jame susipina dainavimas, šokis, vaidyba, šokio „ant stulpo“ elementai. Juk tai taip nekasdieniška ir netikėta.
Šiame miuzikle dirba labai daug talentingų ir nuostabių žmonių, kurių kiekvienas dega tuo, ką daro. Ir viskas – dėl žiūrovų! Kviečiu mus pamatyti ir išgirsti, o jei sakysite, kad „jau mačiau“, siūlau šį pasimatymą pakartoti, nes kiekvienas spektaklis yra unikalus, kiekvienas naujas artistas įneša savitos energijos, spalvų ir emocijų. O jų mes turime!
Ateikite ir atidarykime miuziklo „Čikaga“ uždangą kartu su „All that jazz“!
