Šiuo metu I.Komisarova tęsia magistro studijas Norvegijos teatro akademijoje, kuria scenografiją Klaipėdos dramos teatro spektakliui, turi kitų kūrybinių sumanymų. Kalbamės apie jos kelią į teatrą, scenografiją bei „Rusiško romano“ užkulisius.
– Jus į Lietuvą atvedė meilė lietuviškam teatrui? O kodėl scenografija? Ir kodėl rinkotės ją studijuoti Lietuvoje?
– Tikrai taip, į Lietuvą mane atvedė meilė teatrui. Maskvoje mokydamasi trečiame interjero ir aplinkos dizaino specialybės kurse suvokiau, kad pasirinkdama profesiją suklydau. Tais pačiais metais atvykau į Lietuvą, kur netikėtai buvau pakviesta pasisvečiuoti pas tuometinio Lietuvos rusų dramos teatro vadovę Tatjaną Rinkevičienę.
Išties mano susidomėjimą teatru paskatino mokslo draugė iš teatro šeimos. Ji mane vis kviesdavo į teatrą, parodas, performansus. Ten atradau spalvingą pasaulį ir begalę išraiškos priemonių.
Seniau man teatras buvo kažkas, ką lankyti versdavo literatūros mokytojai. Tad pabaigusi bakalauro studijas tiesiog nusprendžiau stoti į vienos iš Maskvos teatrinių aukštųjų mokyklų magistrantūrą. Deja, netrukus sužinojau, kad šios specialybės magistrantūros studijų nėra ir viską teks pradėti iš pradžių.
Bijodama vėl suklysti nusprendžiau iš pradžių teatre įsidarbinti ir kurį laiką jį stebėti iš vidaus. Netrukus sulaukiau pasiūlymo tapti žinomos teatro viešųjų ryšių specialistės Julijos Girbos asistente. Kartu su ja dirbau beveik dvejus metus. Aplankiau festivalį „Naujasis Europos teatrasʼ2009“, kuriame pirmą kartą gyvenime pamačiau Lietuvos teatro spektaklį. Likimo ironija – jo režisierius buvo būtent O.Koršunovas.
Ilgainiui studijuoti interjerą ir dizainą tapo kančia. Iki tos dienos, kai Eimuntas Nekrošius Tautų teatre pradėjo statyti „Kaligulą“. Žingsnelis po žingsnelio Lietuva tapo mano gyvenimo leitmotyvu. Net nepastebėjau, kaip pradėjau dažniau lankytis Vilniuje ir organizuoti mainų studijas, o kartu ruoštis stoti į GITISʼą (Teatro meno valstybinis institutas Maskvoje).
Tais metais kursą rinko režisierius Dmitrijus Krymovas. Kai viskas buvo parengta, pagal mainų programą aukštoji mokykla Maskvoje atsisakė mane išleisti. Tad nieko nelaukusi išvykau į Lietuvą ir kaip laisva klausytoja pradėjau studijuoti scenografiją Vilniaus dailės akademijoje.
– Ne kiekvienas baigęs scenografiją gali kurti teatro scenai. Kaip pavyko atsidurti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku?
– Studijuodama nekantravau ką nors daryti ir Vilniuje. Netrukus susipažinau su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos režisūros kurso studentais, įsitraukiau į kursinių spektaklių kūrybinius procesus su Agnija Leonova. Tuo pat metu nenutraukiau ryšių ir su Maskva, kur nuolat sugrįždavau pasisemti įkvėpimo teatro festivaliuose. Dizaino studijos tapo gera technine baze bei išmokė puikiai planuoti laiką.
– Ar „Rusiškas romanas“ buvo pirmas darbas kartu su O.Koršunovu? Kaip sekėsi sutarti įgyvendinant visus sumanymus?
– Taip, spektaklyje „Rusiškas romanas“ kaip kūrėjai dirbome kartu pirmą kartą. Kadangi Oskaras pradėjęs statyti spektaklį dar nežinojo, kas bus scenografas, Agnija pasiūlė jam susitikti su manimi. Tai buvo 2017-ieji. Aš jau buvau dirbusi vyriausiąja dailininke Mogiliovo teatre, kuriam vadovavo Saulius Varnas, lankiusi kelias stažuotes Maskvos teatruose. Susitikimas su O.Koršunovu buvo trumpas ir konkretus. Iškart pavyko rasti bendrą kalbą.
– Kūrybiniame procese dalyvavo ir pjesės dramaturgas M. Ivaškevičius, ar jam buvo svarbi vizualizacija?
– Nedalyvavau pirmuose susitikimuose su M.Ivaškevičiumi ir negaliu pasakyti, kaip viskas prasidėjo. Tik vėliau teko stebėti, kaip Marius dirba kartu su Oskaru, kaip juo pasitiki. Jų vizija pasitikėjau ir aš. Man tik beliko įsilieti į procesą.
– Kaip galėtumėt apibūdinti sukurtą scenografiją spektakliui „Rusiškas romanas“? Į kokias detales orientavotės, kas jums pačiai buvo svarbu?
– Mirties traukinys. Tai, beje, buvo išsamiausia režisieriaus nuoroda, nuo kurios atsispirdama ir kūriau visą spektaklio scenografinę atmosferą.
– Su kokiais iššūkiais teko susidurti?
– Dirbti su Oskaru – tai jau susidurti su iššūkiais. Man tai patiko! Procesas buvo gyvas. Kadangi Oskaras dirbo su keliais projektais vienu metu, premjera kelis kartus buvo nukelta. Akimirką su režisieriaus asistente likome vienos. Tai suteikė laisvės, bet reiškė ir didelę riziką.
– Ar svarbu, kad scenografija padėtų aktoriams kurti vaidmenis?
– Dirbti pradėjau nuo repeticijoms sukurto dekoracijų prototipo. Pagal Oskaro sumanymą spektaklio pastatyme daug choreografijos. Todėl nuo pat pradžių buvo svarbu aktoriams padėti pajusti visus scenos niuansus.
Teatras be jokių klausimų pagamino bandomąsias dekoracijas. Tai buvo labai profesionalus požiūris. Mes sykiu galėjome patikrinti, kaip funkcionuoja scenografiniai sprendimai. Taip pavyko sutaupyti ir laiko, ir pinigų.
– Spektakliui sukurti kostiumai – juodos ir baltos spalvos bei keleto kitų atspalvių, akcentų... Daugiau spalvų nesinorėjo?
– Kostiumai – tiesioginis scenografijos, jos atmosferos tęsinys. O atmosfera buvo monochrominė. Viena dalis kostiumų – istoriniai, kita dalis tokie, kokius dėvi ir į spektaklį atėję žiūrovai. Šis žaidimas su laikmečiais buvo užkoduotas jau pačiame tekste.
Tačiau visa tai stokojo gyvybės. Tad atsargiai įvedžiau dar vieną spalvą – raudoną. Raudonos, juodos ir baltos spalvų derinį galima matyti daugelyje mano darbų. Ypač sėkmingai jos suveikė kitame bendrame darbe su Oskaru – spektaklyje „Žuvėdra“, pastatytame Maskvos A.Čechovo dailės teatre.
– Spektaklyje naudojate ir vaizdo projekcijas. Šiuolaikinėje scenografijoje tai labai populiaru. Koks jūsų kaip menininkės santykis su šiuo reiškiniu?
– Spektaklyje „Rusiškas romanas“ vaizdo projekcijas naudojau labai saikingai. Kaip ir spektaklyje „Žuvėdra“, vaizdo projekcijos buvo pradinė erdvės architektūros dalis, padėjusi išplėsti nedidelės scenos ribas. Su vaizdo projekcijų menininku Miku Žukausku „Rusiškame romane“ puikiai pavyko sutarti.
– Kokia kryptimi juda šiuolaikinė scenografija, kokia ji šiandien, kokia bus rytoj?
– Šiandien scenografija – jau savarankiškas žanras. Kaip scenografė šiuo metu su režisieriais beveik nebendradarbiauju, išimtį padariau tik Dmitrijui Krymovui, kuris, beje, ir pats kadaise dirbo scenografu. Kaip scenografė einu savo, savarankiško teatro dailininko keliu.
Mane gena kažkas daugiau nei amatas, kurį šiuo metu esu įvaldžiusi. Teatras – mano pasaulio suvokimo raktas. Esu tikra, kad scenografija neturi ribų.
