„Kartais atrodo, kad patirtys, kurias išgyvenau scenoje, mane taip pat efektyviai moko gyventi, kaip ir realaus gyvenimo akimirkos. Iš kiekvieno vaidmens vis ką nors pasiimu – idėją, vertybę ar tiesiog įkvėpimą.
Lapkričio 24 dieną kartu su 21-uoju pulku iš G.Donizetti komiškos operos atvyksiu į Kauną, kur Nacionaliniame Kauno dramos teatre vėl tapsiu Mari iš „Pulko duktės“. Tad labai tikiuosi, kad publika kuo gausiau ateis į susitikimą su pašėlusia Mari!“, – kalbėjo solistė.
– Jūsų sukurti vaidmenys pelnė jums Metų solistės vardą. Ir Sofi operoje „Rožės kavalierius“, ir Mari „Pulko dukteryje“ kovoja už savo meilę ir tikslus. Matyt, sėkmė tikrai aplanko tuos, kurie atkakliai siekia pergalių?
– Negalėčiau pasakyti, kad gyvenime vaikausi pergalių. Kūrybinis procesas dažnai man atneša daugiau laimės nei pats rezultatas. Šiuo atveju sėkmė aplankė ne tik mane, bet ir abiejų pastatymų kūrybines komandas, visus, kurie kad ir mažiausiu palytėjimu prisidėjo kuriant šiuos spektaklius. Gal todėl ir jaučiu, kad „Auksinis scenos kryžius“ ne visai priklauso man. Už jį esu skolinga visam būriui menininkų.
– Jūs kilusi iš muzikų šeimos, tačiau susieti savo gyvenimą su muzika nebuvo jūsų pirmasis pasirinkimas?
– Tiesa! Ilgai svajojau apie psichologės kelią, iki šiol mane labai domina ši sritis. Ypač žavėjo kriminalinė psichologija, tačiau psichologijos studijoms reikalinga matematika, o ji man sekėsi tikrai prastai (juokiasi).
– Solistės profesiją viename iš interviu pavadinote balansavimu ant lyno. Kodėl?
– Visų pirma todėl, kad dainavimas – kaip sportas: viena bemiegė naktis, fizinis ar emocinis nuovargis, net nelaiku suvalgyti riešutai ar šokoladas gali labai apsunkinti darbą. Visada balansuoji ieškodamas geriausios fizinės, psichologinės, galiausiai – balso formos. Labai svarbi disciplina, psichologinė higiena.
Pavyzdžiui, jei vakare žiūrint filmą išspausiu ašarą, kitą dieną tai tikrai atsilieps dainavimui. Bet kiekvienas dainininkas unikalus ir kiekvieno ištvermė, galimybės, poreikiai taip pat skiriasi. Svarbu gerai pažinti savo kūną ir kaip jis veikia.
– Gal sunkumus palengvina tai, kad turite muzikalią šeimą, kuri visada gali padėti, patarti? Gal kreipiatės patarimų į buvusius dėstytojus, profesijos autoritetus?
– Mano artimiausi žmonės – sužadėtinis, tėveliai ir sesuo – pati geriausia palaikymo komanda. Jie man yra ir atgaiva, ir motyvacija. Turiu keletą nuostabių dėstytojų, korepetitorių, kurių nuomone ir patarimais pasitikiu bei vadovaujuosi.
– Baigdama studijas Londono Karališkojoje muzikos akademijoje sulaukėte kvietimo dalyvauti perklausoje į Ciuricho operos studiją ir buvote į ją priimta. Ciuricho teatre dainavote keliose operose bei parengėte pagrindinių vaidmenų. Gal galite apie juos plačiau papasakoti? Teko dainuoti ir su Edgaru Montvidu?
– Ciuricho operos teatre praleidau dvejus metus ir smagu, kad rudenį ten vėl sugrįšiu, tik šįkart jau viešnios teisėmis: atliksiu Alisos vaidmenį Pierangelo Valtinoni operoje vaikams „Alisa stebuklų šalyje“.
Labai džiaugiuosi, kad galėjau dainuoti tokiuose spektakliuose kaip Wolfgango Amadeaus Mozarto opera „Užburtoji fleita“, Georgo Friedricho Händelio oratorija „Belšazaras“, Gaetano Donizetti komiška opera „Viva la mamma“ ar Boriso Musorgskio opera „Borisas Godunovas“. Beje, pastarajame ir susibičiuliavome su Edgaru Montvidu. Nors bendrų scenų su juo neturėjome, po jo didžiulės dueto scenos susitikdavome teatro kavinėje paplepėti ir išgerti taurės vyno.
– Jums teko dirbti ir Lietuvos, ir užsienio scenose bei pažinti užkulisių gyvenimą. Ar jis labai skiriasi, ko išmokote ar patyrėte?
– Negaliu teigti, kad labai skiriasi. Tiesa, užsienyje darbas daug griežčiau organizuotas, vien dėl didesnio teatro darbuotojų ir atvykstančių menininkų kiekio. Tai turi ir savų pliusų, ir minusų. Na, o labiausiai nustebino ir nuginklavo operos pasaulio žvaigždžių paprastumas ir žmogiškumas. Jokio susireikšminimo, vien pagarba ir palaikymas kiekvienam kolegai.
– Tarp gausybės savo veiklų ir vaidmenų radote laiko atvykti į savo vaikystės miestą Klaipėdą bei sukurti energingą, geraširdę Mari iš „Pulko duktės“. Ar ši partija kelia daug vokalinių iššūkių solistei?
– Užtenka vien perversti klavyrą, kad suprastum, jog Mari scenoje būna beveik visą operos trukmę ir pailsėti neturi nė penkių minučių. Mari iš dainininkės reikalauja visko: puikaus vokalinio, aktorinio ir fizinio pasirengimo. Visos jos arijos labai skirtingos, o Mari per operą išgyvena visą emocijų skalę – nuo nevilties ir beprasmybės pojūčio iki meilės euforijos.
Man buvo be galo gera sugrįžti į savo gimtąjį miestą ir susipažinti su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru ir šiltu jo kolektyvu, o mėnuo repeticijų tam tikra prasme man buvo kaip atostogos. Laisvu nuo repeticijų laiku godžiai traukiau į plaučius pušimis ir jūra dvelkiantį orą, klaidžiojau jaukiomis Klaipėdos senamiesčio gatvelėmis.
– Kaskart operoje tenka persikūnyti į vieną ar kitą vaidmenį ir įdėti į jį dalelę savo širdies. O ką jūs pasiimate iš tų vaidmenų?
– Kartais atrodo, kad patirtys, kurias išgyvenau scenoje, mane taip pat efektyviai moko gyventi, kaip ir realaus gyvenimo akimirkos. Iš kiekvieno vaidmens vis ką nors pasiimu – idėją, vertybę ar tiesiog įkvėpimą.
– Sakoma, kad kiekvienas solistas turi savo svajonių partiją. Kokia jūsų svajonė?
– Mano svajonių partija galbūt nuskambės labai keistai, nes jos niekada negalėsiu atlikti, mat ji parašyta bosui (juokiasi). Labai norėčiau sudainuoti Mefistofelį Charles‘io Gounod „Fauste“! Iš savo balso tipui skirtų vaidmenų labai laukiu Siuzanos W. A. Mozarto „Figaro vedybose“ ir kada nors – Lulu Albano Bergo operoje „Lulu“.
– Kokiose scenose gerbėjai jus galės išgirsti artimiausiu metu?
– Dainuoju Lietuvoje, Šveicarijoje, Austrijoje. Lapkričio 24 dieną kartu su 21-uoju pulku iš G. Donizetti komiškos operos atvyksiu į Kauną, kur nacionaliniame Kauno dramos teatre vėl tapsiu Mari iš „Pulko duktė“. Tad labai tikiuosi, kad publika kuo gausiau ateis į susitikimą su pašėlusia Mari!
