Spektaklyje vaidina beveik trys dešimtys skirtingų kartų aktorių, pagrindinius vaidmenis kuria Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Dainius Gavenonis ir talentingas klaipėdietis aktorius Donatas Želvys. Šiam pastatymui režisierius subūrė solidžią tarptautinę komandą: scenografijos dailininkas – Kiril Šuvalov, kostiumų dailininkė – Dorothée Roqueplo, kompozitorius – Algirdas Martinaitis, šviesų dailininkė – Katarzyna Łuszczyk, garsų dizaineris – Vladimir Golovnitski.
2006 m. prancūzų kalba išleistas J. Littello istorinis romanas „Gero linkinčiosios“ (pranc. Les Bienveillantes) sukrėtė kultūrinį pasaulį. Abejingų nepaliko rašymo apie II pasaulinį karą stilius ir specifinis istorijos pasakojimo būdas. Nepaisant milžiniškos apimties (arti 1000 psl), J. Littello romanas tapo tikru bestseleriu, atnešė jo autoriui prestižinę Gonkūrų premiją, buvo apdovanotas Prancūzijos akademijos didžiuoju prizu, išverstas į anglų, vokiečių, ispanų, italų, portugalų, hebrajų, rusų, lenkų, švedų, norvegų, suomių, ukrainiečių ir daugelį kitų pasaulio kalbų. Pasaulinė kritika pažymėjo J. Littello romano „absoliutų istorinį tikslumą“, o britų The Times pavadino jį „didžiu literatūriniu reiškiniu, kurį skaitytojai ir tyrinėtojai analizuos dešimtmečius“, ir įtraukė tarp penkių reikšmingiausių meno kūrinių apie II pasaulinį karą.
Ruošdamasis rašyti šį romaną, J. Littellas ne vienerius metus praleido Vokietijos, Ukrainos, Rusijos ir Lenkijos archyvuose bei bibliotekose, rėmėsi daugeliu istorinių knygų ir studijų apie Holokaustą, taip pat asmenine karo patirtimi, kurią įgijo dalyvaudamas humanitarinėse misijose Čečėnijoje, Bosnijoje, Afganistane ir Demokratinėje Kongo respublikoje. „Gero linkinčiosios“ – tai bandymas naujai pažvelgti į Holokaustą ir nacistinės Vokietijos nusikaltimus, atsisakant nusistovėjusių stereotipų ir II pasaulinio karo istoriją pasakojant ne karo nusikaltimų aukų lūpomis, o iš budelio, tiesioginio nusikaltimų dalyvio ir vykdytojo, perspektyvos.
Romane keliami klausimai peržengia grožinės literatūros kūrinio ribas. Kaip šiandien kalbėti apie istorinius įvykius, kuriuose pats nesi dalyvavęs? Kaip išsaugoti ir aktyvinti Holokausto atmintį, kai jo aukų ir liudininkų beveik nebeliko? Kaip meno priemonėmis gilintis į masinio tautų naikinimo, budelių žiaurumo ir nužmoginančių ideologijų atsiradimo priežastis? Pagaliau, kaip biurokratinėmis sisteminėmis priemonėmis buvo sukurta masinio žmonių naikinimo mašina, ir kodėl šiais laikais ji vėl atgimsta vienos iš fašizmą nugalėjusios valstybės politiniame ir visuomeniniame gyvenime ir kelia grėsmę Europos tautoms?
Baltarusių kilmės ukrainiečių režisieriaus Sergejaus Loznicos dokumentiniai ir vaidybiniai filmai dalyvavo Kanų, Venecijos, Berlyno kino festivaliuose ir buvo įvertinti garbingais apdovanojimais. Aštriai analizuojantys posovietinės masinės sąmonės ir individo konfrontaciją, įtaigiai ir bešališkai pateikiantys istorinius faktus S. Loznicos filmai beldžiasi į skirtingų Europos tautų istorinę atmintį, ragina per ją vertinti dabartį, įžvelgti istorinius dėsningumus.
Jų analitinis tikslumas ir istorinis bešališkumas kelia debatus ir prieštaringus vertinimus, o šiandieninėje Rusijoje jų sklaida oficialiai draudžiama. Lietuvos žiūrovai turėjo galimybę pamatyti daugelį režisieriaus darbų. Vienas naujausių – apie 1988–1991 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį per dramatiškų įvykių epicentre atsidūrusios asmenybės prizmę pasakojantis filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (2021).
Ieškodamas savo rakto į J. Littello romaną ir svarstydamas apie jo pastatymo aktualumą, S. Loznica teigia: „Galiausiai atėjo laikas įsisąmoninti vieną fundamentaliai svarbų klausimą. Supraskime, kad šiuo metu vykstantis karas yra tąsa to paties II pasaulinio karo, apie kurį mes čia, mūsų regione, nedaug tesvarstėme ir apskritai neperžiūrėjome. Dėl skirtingų priežasčių. Reikalas tas, kad, praėjus Niurnbergo procesui ir pasmerkus totalitarinį Trečiojo reicho režimą, teisiančiųjų gretose, tarp nugalėtojų aljanso šalių buvo ir Tarybų Sąjunga, kuri pati buvo valdoma tokio paties totalitarinio režimo.
Dėl politinių priežasčių, Stalino svarbos ir gebėjimų visi su karo pradžia ir sovietų nusikaltimais susiję klausimai peržiūrėti nebuvo. Tai nereiškia, kad jų nebuvo, ir tai nereiškia, kad jie nepasikartos ateityje. Ir tas totalitarinis režimas toliau egzistuoja, jis pasklido po tas teritorijas, kurias jam pavyko užgrobti – įskaitant ir Rytų Europos šalis. Todėl, žinant, kad istorijos egzistavimas nėra momentinis, kad istorijos šaknys siekia giliai ir kai kurie procesai, kurie buvo įšaldyti, būtinai vėl pasireikš, visa tai, kas vyksta šiandien, nė trupučio nestebina“.
