40 metų savo valandos laukęs gyvuoju klasiku vadinamo 88 metų F.Bajoro „Dievos avinėlis“ apie pokario žmonių likimus pagal Rimanto Šavelio to paties pavadinimo romaną šio rašytojo libretu pasiekė didžiąją sceną.
Užvakar ir vakar šio įvykio herojams – kompozitoriui F.Bajorui, muzikos vadovui ir dirigentui Gintarui Rinkevičiui, parengusiam premjerą su savo vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, režisieriui ir choreografui Martynui Rimeikiui, scenografui Marijui Jacovskiui, šviesų dailininkui Levui Kleinui, choro vadovui Česlovui Radžiūnui – gausi publika sukėlė ilgai trukusias ovacijas.
Žavėjo muzika ir režisūra
„Kiekvienas šioje operoje atras tiek, kiek leis jo išsilavinimas ir skonis, – gal net daugiau nei aš“, – prieš spektaklį ištarė F.Bajoras.
Iš tiesų vieniems premjeroje labiausiai patiko meistriška ir puikiai atlikta kompozitoriaus muzika, kitus sužavėjo išradingi ir talpūs scenovaizdžiai, estetiška režisūra ir solidūs jaunųjų operos ir baleto artistų darbai.
Visa tai buvo verta ovacijų. Kaip premjeroje teigė viena muzikologė, „Bajoras yra Bajoras.
Jo muziką nepaprastai sunku ir atlikti, ir inscenizuoti“.
Painios peripetijos
„Dievo avinėlis“ ir be sceninės patirties jau buvo sulaukęs žinovų liaupsių, tapęs legenda.
Sovietmečiu į jo perklausas, kurių buvo net trys, rinkosi inteligentijos žiedas. Visus labai intrigavo veikalas skaudžia ir jaudinančia tema – anuomet prabilti apie sudėtingus pokario laikus nebuvo paprasta.
F.Bajoro darbo neišgelbėjo net R.Šavelio romanui skirta sąjunginė premija Maskvoje. „Man atrodo, jog „Dievo avinėlis“ nebuvo statomas dėl to, kad jo perklausų dalyviams buvo gėda dėl savo kalbų“, – neseniai prasitarė autorius.
Jam buvo priekaištaujama, kad operoje per gerai parodyti miškiniai, reikalauta pašalinti iš scenos lavonus, kliuvo žodis „Siberija“ – jis buvo pakeistas Brazilija – ir daug kitų dalykų.
„Mano kūrinyje nebuvo nieko, ko nebūtų tame premijuotame romane. Libretas buvo apsvarstytas Kultūros ministerijos komisijos, atsiskaityta su tekstų autoriais, bet operos vis tiek nestatė.
Ją gaubė tyla ir nepriklausomybės metais. Jei ne G.Rinkevičius, gal būtų tekę laukti dar 40 metų“, – kalbėjo F.Bajoras.
G.Rinkevičius dar 1991-aisiais susidomėjo šiuo veikalu, kai jį įrašinėjo su tuometiniu Jaunimo simfoniniu orkestru (dabar – LVSO) Nacionaliniame dramos teatre Jono Vaitkaus režisuotam spektakliui.
Bet tada jis tebuvo tylus spektaklio fonas.
Po to ilgai laukęs, bet nesulaukęs visavertės premjeros maestro pasiūlė LNOBT jos imtis drauge su savo vadovaujamu LVSO.
Žiūrovų laukė iššūkiai
Įdomu, kad rengdamas „Dievo avinėlio“ premjerą M.Rimeikis rėmėsi paties F.Bajoro praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje darytu įrašu, kuriame kompozitorius savo balsu įdainavo daugelį operos veikėjų.
Anuomet būdavo ne taip paprasta išaiškinti atlikėjams šiuolaikinės muzikos niuansus – jiems niekas nedėstė šiuolaikinės notacijos.
Būta mito, kad „Dievo avinėlis“ yra nesudainuojamas. Gal kaip tik dėl to jis užsigulėjo? Tad mitas sugriautas.
Pagrindiniai premjeros solistai Steponas Zonys (Titas) ir Kamilė Bonte (Gabija) taip pat pripažino, kad paplušėti teko netausojant savęs, bet rezultatas pateisino pastangas. Sopranas tiesiog spindėjo įtaiga ir raiškiu vokalu.
„Daugelio dabarties kūrinių apie pokarį nepavadinsi talentingais, juose daug tiesmukumo. O „Dievo avinėlis“ alsuoja talentu, yra kupinas simbolių ir metaforų.
Jame dera idėjos ir meniškumas. F.Bajoro muzika yra nesenstanti, labai savita, gili ir lietuviška pačia geriausia prasme. Ji verta įvairių pastatymų.
Deja, Lietuvos muzikos kultūroje daug kas lieka nepakankamai įvertinta, bet šįkart neteisybė ištaisyta“, – pabrėžė G.Rinkevičius.
Naujasis spektaklis žiūrovams nėra lengvas ne tik dėl sudėtingos operos scenai muzikinės kalbos, bet ir dėl neįprasto libreto. Tai – tarsi prisiminimų laukas, kuriame išnyra tarpusavyje nesusiję veikėjų gyvenimo fragmentai, nėra nuoseklaus pasakojimo.
Dėl to kūrėjai ragino prieš spektaklį perskaityti R.Šavelio romaną. „Tuomet kitomis akimis pamatai romane vaizduojamą istoriją. Operos libretas poetiškesnis už romaną“, – teigė G.Rinkevičius.
Kompozitoriaus nuomone, jo kūrinys daug laimėjo dėl R.Šavelio bendradarbiavimo su dviem iškiliais poetais – Marcelijumi Martinaičiu ir Sigitu Geda, įliejusiais į libretą poezijos, liaudiško humoro.
Ko gero, šiandien operos tekstas yra įgijęs ir naujų prasmių, ryškesnį ironijos atspalvį.
Naujas kūrėjo amplua
LNOBT baleto meno vadovas 42 metų M.Rimeikis šia premjera pirmą kartą savo karjeroje prisilietė prie operos. Mat kompozitorius iš pat pradžių numatė jungti kūrinyje du žanrus kaip regimojo ir dvasinio pasaulių dialogą.
Tiesa, šokio spektaklyje nėra daug – vyrauja opera, bet choreografui pavyko šias dvi plotmes stilingai sujungti į vieną kūną.
Estetinį vientisumą pabrėžė ir asketiška juoda-balta spektaklio spalvų paletė (kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė).
„Režisūra išlaikė savo stilių – menininkui tai svarbiausias dalykas. Džiugu“, – kolegų darbu liko patenkintas F.Bajoras.
Režisierius neslėpė, kad jųdviejų su F.Bajoru estetinės pažiūros skyrėsi, bet teigė įsiklausęs į visas kompozitoriaus idėjas.
„Mums abiem rūpėjo ne atkuriamoji dokumentika apie pokarį.
Mes siekėme perteikti rezistencinę kovą labiau kaip aplinkybę, įkvepiančią prabilti apie materialaus ir dvasinio pasaulių priešpriešą. Mano tikslas – ne pasakoti ir aiškinti, o įkvėpti žiūrovo vaizduotę ir pojūčius“, – teigė M.Rimeikis.
Nepraranda šviežumo
Didele premjeros puošmena tapo virtuoziškas scenografo ir šviesų dailininko darbas. Pagrindinis scenos akcentas – besisukančio trobos stogo karkaso motyvas, dėl apšvietimo kartais primindavęs lietuvišką šiaudelių sodą, tiko ir kūrinio temai, ir F.Bajoro muzikai.
Šis „Dievo avinėlis“ – tarsi pagarbus, stilizuotas šių dienų žvilgsnis į tolimą pokarį ir kartu proga pasigėrėti neprarandančia šviežumo F.Bajoro muzika.
Taps repertuariniu spektakliu
Istorinės „Dievo avinėlio“ premjeros vakarą dainavo operos solistai Steponas Zonys (Titas), Kamilė Bonte (Gabija), Kšištofas Bondarenka (Apolinaras), Karolis Kašiuba (Tigrūdis), Monika Pleškytė (Agilė), Ieva Prudnikovaitė (Moterėlė), Rafailas Karpis (Anupras), Edgaras Davidovičius (Paliulis), Tomas Pavilionis (Morciūnas), Arūnas Malikėnas (Naudickas), Egidijus Dauskurdis (Kalpokas).
Likusiųjų gyventi likimus smalsiai stebinčio žuvusio partizano Kvedaro vaidmenį atliko baleto solistas Jeronimas Krivickas. Kiti baleto trupės nariai šiame spektaklyje vaizduoja stribus, medžius ir dvasias.
„Dievo avinėlio“ siužete vaizduojamas pokario Lietuvos kaimas ir jame dėl sovietinių pertvarkų bei rezistencinių kovų tvyrojusi nerimo, baimės, netikrumo dėl rytdienos atmosfera.
Nesuspėjusieji įsigyti bilietų į tris pirmąsias „Dievo avinėlio“ premjeras šį spektaklį galės pamatyti kitą sezoną. Jis bus teatro repertuare ne mažiau kaip penkerius metus.
LNOBT vadovas J.Sakalauskas svarsto galimybę atverti teatro sceną ir kito lietuvių klasiko J.Juzeliūno operai „Avarija“. Šis 1968 metais sukurtas veikalas iki šiol nepasiekė didžiosios operos scenos. Jo koncertinę ir sceninę versijas publikai yra pristatęs tik G.Rinkevičius su savo suburtais solistais ir LVSO.
J.Juzeliūnas dėl karčios patirties kadaise įspėjo F.Bajorą, kad jis „neprasidėtų su opera“.
Anot J.Sakalausko, F.Bajoras ir J.Juzeliūnas – grandai, kurie turi būti LNOBT scenoje.
