Šis spektaklis – tai savotiškas socialinis tyrimas, kuriame dėmesys sutelkiamas į šiuolaikinių jaunų žmonių – vadinamosios millenium kartos – santykių problemas ir vingrybes, konkrečiai – į itin populiarią „Tinder“ pažinčių programėlę kaip reiškinį.
Spektaklyje vaidina jaunosios kartos (24–30 m.) aktoriai, kurie įkūnija savo amžiaus personažus. Pagrindinė spektaklio tema, žinoma, yra meilė: kaip ją rasti ir ką mes apskritai vadiname meile šiais laikais.
Keliami klausimai: kodėl susirasti artimą žmogų yra labiau išimtis nei taisyklė? Kodėl jauni žmonės, kurie iš tiesų siekia ir nori to paties, visgi nesusikalba? Kodėl susitikti, būti kartu dažnai sutrukdo baimė?
Pjesė rašyta per repeticijas ir po jų, remiantis aktorių, pačios dramaturgės, taip pat žmonių, besinaudojančių „Tinder“ programėle, asmenine patirtimi bei įspūdžiais.
Tad šįkart, nekantriai laukdami spektaklio premjeros, šnekiname dramaturgę, rašytoją, akademikę G.Labanauskaitę apie pjesės kūrybos procesą ir kodėl gi jai pasirodė taip svarbu kalbėti būtent apie „Tinder“.
Dramaturgę kalbino Valstybinio Vilniaus mažojo teatro Literatūrinės dalies vedėja Kristina Noreikienė.
– Gabriele, minėjote, kad jau seniai turėjote mintį rašyti apie „Tinder“, tačiau būtent dabar, kai režisierė G.Tuminaitė pakvietė kartu kurti spektaklį, atsirado proga šį sumanymą įgyvendinti. Kodėl jums atrodė svarbu paanalizuoti būtent „Tinder“ kaip reiškinį?
– Kurdama dažnai atsispiriu nuo socialinio aktualumo – man svarbu, kad tema visuomenei būtų įdomi ir norėtųsi ją kartu reflektuoti, patyrinėti pasitelkus meninę formą. Taip pat dažnai rašau, remdamasi asmenine patirtimi.
Nemažai mano draugų naudojosi „Tinder“ programėlės paslaugomis, tačiau man tai buvo nauja, nepažinta žemė. Dažniausiai susipažindavau su žmonėmis gyvai, apskritai technologijos man – gana svetimas dalykas. Tačiau kartą, būdama viena ir vieniša, pagalvojau, kad norėčiau pabandyti nueiti į pasimatymą tokiu būdu – algoritmui man suradus tinkamą porą.
Vis dėlto, užuot įsidiegusi programėlę, pradėjau rašyti pjesę apie „Tinder“. Tai buvo tiesiog keletas scenų, tokie idėjiniai eskizai, tačiau jau tada supratau, kad bėgu nuo šitos temos – tiesioginės akistatos su nepažįstamais žmonėmis interneto platybėse.
Pasidarė smalsu, kas man asmeniškai, iš esmės norint romantinio santykio, sukėlė tokią baimę ir atsakomybę užmegzti kontaktą su nepažįstamu žmogumi. Taip pat – kiek tai rezonuoja su kitais, irgi ieškančiais ryšio, artumo, bendrystės.
– Pjesę rašėte per repeticijas, bendraudama su kūrybine komanda, vėliau – ir pati savarankiškai tyrinėdama, analizuodama, gilindamasi į temą. Ar jums tai – pirma tokia patirtis, ar jau įprastas darbas? Kuo toks rašymo būdas ypatingas?
– Toks laboratorinis, čia ir dabar atsirandantis pjesės rašymo būdas man yra artimas, nors užima daugiau laiko ir pareikalauja daugiau energijos nei spektaklio statymas pagal jau sukurtą tekstą – tiek man, tiek kūrybinei komandai.
Kad ir aktoriams – po repeticijų jų darbas nesibaigia, jie patys kūrė savo „Tinder“ profilius, bandė užmegzti pažintis, eiti į pasimatymus. O dėl abipusio – tiek aktorių, tiek kitų žmonių – užimtumo, tai irgi nėra taip paprastai suderinama.
Kitaip tariant, toks procesas kartais ištrina ribą tarp darbo ir laisvalaikio. Tu nuolat tyrinėji, esi procese, dalyvauji repeticijose, o po repeticijų ir prieš jas vėl rašai tekstą, susirašinėji „Tinder“, klausaisi kitų žmonių istorijų ir t. t.
Tačiau, pasirodo, kad net ir tokio aktyvaus kūrybinio proceso neužteko. Nors kūrybinė komanda ir didelė, mažai kas iš jos pažinojo „Tinder“ programėlę. Tad akivaizdu, kad ir kiek mes improvizuotume ar kurtume, vis tiek nepranoksime patirties ir suvokimo žmonių, kurie pažinčių programėlių paslaugomis naudojasi penkerius ar daugiau metų.
Supratau, kad be asmeninių, tikrų istorijų, noriu pasigilinti į faktus, statistiką, straipsnius bei kitą su „Tinder“ susijusią meninę kūrybą – filmus ir knygas.
Taip iš režisūrinių užduočių, aktorių improvizacijų per repeticijas ir mano dokumentiniu principu kuriamos dramaturgijos ir radosi ši pjesė.
– Rašydama pjesę daug domėjotės, skaitėte apie „Tinder“. Ką nauja atradote, sužinojote? Kokie faktai nustebino ar privertė susimąstyti, gal net šokiravo?
– Taip, daug domėjausi ir šis tyrimo procesas buvo labai malonus. Žmonės noriai kalba šia tema, net vakarėlio metu, nieko nepaklausus, žiūrėk, ima ir kas nors pradeda pasakoti apie „Tinder“ ar kitos pažinčių programėlės patirtį. Man pasidalijus, kad rašau apie tai pjesę, užsimegzdavo ilgi pokalbiai, prie kurių prisidėdavo ir daugiau žmonių.
Viena vertus, daug kas yra jau pažįstama ir sena – juk tai tiesiog pažinčių programėlė, turinti tokius pačius pavojus ir džiaugsmus, kaip ir bet kuri kita spontaniška pažintis.
Antra vertus, technologijos sukuria tam tikra prasme iškreiptų veidrodžių karalystę, kurioje tu gali prisistatyti taip, kaip nori. Tyrimai rodo, kad dažniausiai moterys pajaunina amžių, pagražina išvaizdą, vyrai – savo socialinę padėtį, darbovietę, uždarbį. Dauguma žmonių save pristato gražesnius, sveikesnius, geresnės psichologinės ir emocinės būklės, negu yra iš tikrųjų.
Taip pat susipažįstant tokiu būdu yra didesnė rizika, kad bus atskleista daugiau duomenų, negu norėtųsi, – dažnai pasimatymų interesantai ir interesantės gali susirasti savo interesų objektą socialiniuose tinkluose, susižinoti asmeninius kontaktus, net adresą. Tai gali virsti virtualiu bei tiesioginiu persekiojimu ir manau, kad tai yra gana pavojinga.
O labiausiai turbūt šokiravo tai, kad, nepaisant visos technologinės pažangos, vis dar mąstome patriarchaliniais, moterį gėdinančiais standartais – jeigu išprievartavo, tai pati kalta. Neva gal ji provokavo, gal per seksualiai buvo apsirengusi, gal nepasisaugojo.
Šie stereotipai taip įsitvirtinę, kad moterys, atsidūrusios smurtinėse situacijose, ir pačios save kaltina. Man atrodo, kad svarbu nuimti šią stigmą, nes niekas neturi teisės į kito žmogaus kūną ar sueitį be abipusio sutikimo, ir visai nesvarbu, kaip tas žmogus apsirengęs. Juk moterys nepuola prievartauti šortais mūvinčių vyrų.
– Prašėte savo feisbuko draugų, kad šie pasidalytų istorijomis, susijusiomis su „Tinder“ programėle. Gal galite paminėti keletą įdomesnių faktų ar akibrokštų, su kuriais jiems teko susidurti? Ko galbūt nėra pjesėje, bet išliko atmintyje?
– Nors prieš tai kalbėjau apie pavojus, bet išgirdau ir daugybę laimingų bei juokingų istorijų – pavyzdžiui, kaip į pirmą pasimatymą mergina atsinešė tėčio sumedžiotos briedžio dešros ir būsimam jaunikiui tai labai patiko.
Tačiau net patys pasakojantieji pakomentuodavo: „Ai, tos laimingos istorijos niekam neįdomios!“ Aišku, įdomios, tačiau teatro scenai reikia ir dramos, ne tik laimingų istorijų.
Todėl, nors statistiškai per programėles susipažinusios ir susituokusios poros rečiau skiriasi nei gyvai susipažinusios, komedijoje „Tinder Dates“ daugiau dėmesio skiriame absurdiškoms gyvenimiškoms situacijoms, kuriose meilė ir laimė – veikiau siekiamybė nei esatis.
– Pjesė paremta tik tikromis istorijomis ar yra ir išgalvotų momentų?
– Didžioji pjesės dalis paremta tikromis istorijomis, tačiau yra ir išgalvotų momentų. Taip pat net ir tikros istorijos, repetuojamos scenoje, apkarpomos ir keičiasi kartu su tekstu. Tad režisūrinė ir aktorinė interpretacija tam prideda ir kitokių spalvų.
– Pjesė susideda iš aštuonių istorijų, jose dalyvauja aštuoni personažai. Gal galėtum šiek tiek daugiau papasakoti, suintriguoti?
– Pjesės veikėjų skaičius nulemtas atrinktos aktorių komandos skaičiaus, taigi patyrėme atvirkštinį procesą – kai ne pagal jau esamą dramą atrenkami aktoriai, o pagal aktorius kuriami veikėjai.
Šis procesas buvo ir laboratorinis, ir matematinis – kiek ir kokiose scenose gali kiekviena ir kiekvienas jų atsiskleisti. Norėjosi, kad visų indėlis būtų lygiavertis, nebūtų pirmaplanių ir antraplanių vaidmenų. Ir taip dramos tekste (scenoje gali būti dar kitokia interpretacija) mes matome naivią, bet smalsią Boženą, kuriai draugės instaliuoja „Tinder“, ir prasideda jos pažinčių kelionė, po santykių nusvilusį, bet vėl desperatiškai į juos neriantį Tomą, chameleoniškai nenuspėjamą Šarūną, kritiškai į pasaulį žiūrinčią Adelę ir kitus.
Palikome tikruosius aktorių vardus, tačiau priskyrėme jiems apibendrintas, iš kitų paimtas savybes. Stengiausi suderinti fikciją su realybe, atitaikyti iš tiesų „Tinder“ programėlėje egzistuojančių tam tikrų prototipų bruožus komedijos veikėjams.
– Pjesėje dalyvauja ir du tinklalaidės vedantieji, kurie tarsi paaiškina „žaidimo“ taisykles, įveda į temą...
– Kadangi drama buvo taikyta specialiai šiam kūrybiniam procesui, tai ir vedantieji atsirado kaip kartu improvizuojamos pjesės pradžios dalis. Tuo metu atrodė, kad tinklalaidė – tinkama forma šiuolaikybės refleksijai. Taip pat man norėjosi, kad pažiūrėję komediją žiūrovai iš jos išeitų ne tik pasijuokę, permąstę tam tikrus dalykus, bet ir papildomai šį bei tą sužinoję apie „Tinder“.
– Spektaklyje tikrai bus nemažai humoro, o jums pačiai rašant, nagrinėjant šią temą, buvo labiau juokinga, ar labiau baisu, o gal liūdna?
– Jau kurį laiką man, kaip dramaturgei, artimiausia forma – tragikomedija, kurioje nėra vienareikšmių, vieno tono emocijų. Juokas irgi gali atspindėti labai rimtas temas, o labai rimtos temos gali būti pateiktos humoro forma.
Iš esmės rašant man buvo smalsu, įdomu, pati daug sužinojau ir manau, kad, nepaisant to, jog pjesė apima per 120 puslapių, ne visos temos išsemtos, mielai rašyčiau tęsinį. Turėtume teatro serialą „Tinder Dates“.
– Kokią svarbiausią žinutę norėjote perteikti savo pjese? Ko tikitės iš spektaklio žiūrovų?
– Dėl žiūrovų kokių nors lūkesčių neturiu, turbūt jie turi lūkesčių iš spektaklio. O apie svarbiausią žinutę pati daug galvojau ir vienareikšmio atsakymo dar neturiu.
Iš visos temų ir veikėjų gausos išskirčiau kelias man asmeniškai labiausiai rezonuojančias – tai kuriamos ir esamos tapatybės suvokimas, meilės siekimas, bent jau tokios, kokią ją suvokiame, ir nenoras ar nepasiruošimas įsipareigoti.
Juk viskas vyksta taip greitai – kažkieno profilio nuotrauką paslenki į dešinę, paslenki į kairę... O iš tiesų galbūt priimi arba atstumi vieną iš galimybių, stipriai darančių įtaką ir tavo gyvenimui.
– Kaip pati žiūrite į „Tinder“? Esate sakiusi, kad jums tai – tiesiog būdas susipažinti, mat skirtingais laikais ir būdai susipažinti skiriasi.
– Programėlę pjesės rašymo tikslais vis tik įsiinstaliavau. Nors į pasimatymus nevaikščiojau, vis tiek susirašinėdama šiek tiek artimiau susipažinau su „Tinder“ ir jo vartotojais. Buvo smagu ir baisu vienu metu.
Viena vertus, suvokiau, kiek nepažįstamų žmonių dėmesys gali pakelti savivertę, antra vertus, supranti, kiek šis dėmesys net nebūtinai su tavimi susijęs ir jis net nebūtinai yra apie tave.
Taip pat suvoki, kad tai – ir „Tinder“ algoritmo veikimo principas: susimokėk už naudojimąsi programėle, sulauksi šimtų patiktukų per vakarą, su kokiais dešimtimčia žmonių pradėsi susirašinėti ir t. t. Nori daugiau dėmesio – mokėk daugiau, būsi daugiau matoma virtualioje erdvėje ir t. t.
Taip pat gąsdindavo šios virtualios realybės ir tikrosios realybės galima sankirta, pavyzdžiui, kai žmogus, su kuriuo susirašinėji, yra kažkur per kilometrą nuo tavęs. Nors kurdama „Tinder“ profilį atvirai parašiau, kad „Ieškau istorijų“, kiekviena ir kiekvienas tai gali suvokti skirtingai.
Sėdi sau kažkur kavinėje, geri kavą, o šalia tavęs, gal toje pačioje kavinėje, sėdi mergina ar vyras, kurie ką tik tau išrašė savo pasimatymų istorijas, o pabaigoje pasiūlė susitikti gyvai. Kadangi susirašinėdavau medžiagos rinkimo tikslais ir tai visiems aiškiai pokalbio pradžioje komunikuodavau, „susimetčindavau“ su daugybe įvairių žmonių, kurie nedomino romantiniu aspektu.
– Kokiai auditorijai skirtas šis spektaklis? Ar vienareikšmiškai jaunesnei, ar vis dėlto nebūtinai?
– Manau, kad šis spektaklis skirtas įvairaus amžiaus auditorijai, nes vien jau parodžius spektaklio eskizą sulaukiau nemažai vyresnio amžiaus žmonių pasidalijimo prisiminimais – kaip vaikščiojo į pasimatymus savo jaunystėje, kokios tada buvo tradicijos, kaip išvis be jokių išmaniųjų telefonų susirasdavo vieni kitus, o kartais ir pralaukdavo po kelias valandas pasimatymo vietoje, kol ateidavo išrinktoji ar išrinktasis.
Man džiugu, kad tai rezonuoja skirtingo amžiaus žmonėms, juk pažinčių esmė nesikeičia, kinta tik forma. O pati tema – romantinių santykių paieškų, noro būti priimtiems, pastebėtiems – buvo ir bus aktuali visais laikais, nepaisant amžiaus.
Taip pat tikiu, kad spektaklis bus aktualus „Tinder“ vartotojams ir smalsautojams, tokiems kaip aš. Esu be galo dėkinga visiems žmonėms, pasidalijusiems su manimi savo istorijomis – be jų nebūtų ir šitos pjesės.
– Spektaklio eskizas laimėjo D.Tamulevičiūtės konkursą Varėnoje. Šis konkursas skirtas būtent lietuvių autorių kūrybai. Ką jums tai reiškia?
– Visi laimėjimai – malonūs, taip pat – sąlygiški. Galbūt kitas kūrinys tuo metu ir dar labiau vertas apdovanojimo, tačiau daug ką lemia kontekstas ir daugybė kitų dalykų.
Be abejo, D.Tamulevičiūtės premija yra svarbi ir garbinga. Taip pat labai džiaugiuosi, kad tai moters režisierės, turėjusios tokią didžiulę įtaką Lietuvos teatrui, vardu pavadintas apdovanojimas. Džiaugiuosi už visą komandą – kiekvienos ir kiekvieno indėlis kūrybiniame procese buvo išskirtinis.
– Čia tikriausiai pirmas, bet ne paskutinis, jūsų darbas su Vilniaus mažuoju teatru – pavasarį laukia dar viena premjera pagal tavo jūsų „L. yra S.“ – spektaklio eskizas šiemet tapo VVMT rengiamo konkurso „DramaTest“ nugalėtoju. Apdovanojimai, kvietimai bendradarbiauti, ilgas premjerų pagal jūsų tekstus sąrašas – atrodo, išmušė jūsų sėkmės valanda?
– Na, taip – tokio rudens, per kurį ištiktų penkios skirtingos premjeros Lietuvoje bei užsienyje, dar nesu turėjusi, nors premjerų būna kiekvienais metais. Be to, šiais metais pasirodė mano pjesių rinkinys „Dramos“, literatūrine forma įprasminantis meilę teatrui, tuo irgi labai džiaugiuosi ir esu už tai dėkinga visiems palaikantiems, prie kūrybos sklaidos prisidėjusiems žmonėms.
Tačiau labiau pasikliauju nuosekliu talento ir kompetencijų įdarbinimu nei sėkme. Šiais metais, ruošdama savo dramaturgijos bibliografiją Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, kuris „Dramų“ rinkinį šiemet leis ir anglų kalba, suskaičiavau, kad nuo 2005 metų esu parašiusi per trisdešimt kūrinių – pjesių, libretų, inscenizacijų, scenarijų – teatro, operos, šokio scenai bei kelis dalykėlius kinui. Norėčiau, kad ši profesinė kelionė dar ilgai ir įdomiai tęstųsi.
– Keliaujate po visą pasaulį, daug dirbate su užsienio teatrais. Ir ką vis dėlto reiškia grįžti namo ir kurti tekstus spektakliams čia? Galiausiai kaip jūsų kūrybą ir požiūrį veikia, keičia tai, kad daug keliaujate ir semiatės patirties iš kitų šalių teatrų?
– Kaip tik dabar atsakinėju į šį klausimą būdama Liuksemburge, kuriame repetuojame miuziklą „Good Girls“ ir nemažai diskutuojame tiek su kūrybine komanda, tiek su kitais menininkais, ką reiškia kurti ir gyventi nedidelėje šalyje.
Aišku, Liuksemburgo ir Lietuvos situacija sunkiai lygintina, tačiau turi ir tam tikrų panašumų – patogu ir lengva pažįstant vietinę menininkų bendruomenę kartu augti, formuotis kaip kūrėjai, bet sykiu tai tampa tam tikru šiltnamiu, komforto zona, kurioje lėčiau tobulėjame ir einame į priekį.
Nepažįstamos situacijos, platesni ir įvairesni kontekstai atneša greitesnius pokyčius. Kai kuriuos jų jau sunku identifikuoti, kaip ir sunku suvokti, kas mus formuoja ir keičia kasdienybėje, bet kelias labai aiškiai atsimenu.
Pavyzdžiui, mano kaip žmogaus ir kūrėjos feministines pažiūras suformulavo darbas su režisiere AnnaLina Herzberg Stokholmo „Dramalabbet“ teatre, kurį teko laimė patirti savo karjeros pradžioje, dedant pačius pirmuosius pagrindus.
Ilgiau pabuvusi lygiateisiškiau, kitaip į lyties stereotipus žiūrinčiose šalyse, nebegaliu praeiti pro skelbimą, kuriame pusnuogė blondinė reklamuoja automobilio padangas, ir nematyti vyriškam žvilgsniui moters sudaiktinimo, pateikimo kaip subjekto. Juk ar tikrai reikia išrengti moterį, kad parduotume padangas?
Nebegaliu nematyti, kai Lietuvos teatro scenoje vaizduojamas smurtas prieš moteris, jų nužeminimas arba pernelyg didelis seksualizavimas, kuris visai nebūtinas kūrinio interpretacijai, o labiau atspindi režisierių baimes, kompleksus, mizoginiją.
Taip pat po repeticijų Skandinavijoje, Anglijoje ar Amerikoje nebegaliu rimtai žiūrėti į kūrybinį procesą kaip į kančią, taip sudievintą sovietiniais laikais, kai dirbama be pertraukų, išsekinant save iki negalėjimo. Suvokiau, kad repeticijų procesas gali būti našus ir vaisingas be hierarchinių, toksiškų santykių, išlaikant pagarbą visiems proceso dalyviams ir kuriant saugią bendradarbiavimo atmosferą.
Džiaugiuosi, kad Lietuvoje, nors ir iš lėto, teatro procesai irgi po truputį keičiasi, atsiranda daugiau sąmoningumo ir jautrumo minėtais ir kitais klausimais.
O dirbti iš esmės patinka tiek užsienyje, tiek Lietuvoje – kaip autorė kalbu apie mums, mūsų bendruomenei aktualius dalykus, tad, nors ir svarbu plėsti akiratį, brangiausia tai, kas arčiausiai savo šaknų.
– Koks būtų jūsų palinkėjimas žmonėms, kurie šiandien jaučiasi be galo vieniši? Kaip kovoti su ta vienatve? Ir ar reikia su ja kovoti? O gal kaip tik – susigyventi, susidraugauti? Ar vienas iš atsakymų, kaip išsklaidyti vienatvę, galėtų būti „Tinder“? O gal tai – tik iliuzija?
– Tikiu, kad bendravimas gydo, ir turbūt ne tiek svarbi forma – ar gyvai, ar virtualiai bendrausime, kiek turinys – su kuo, apie ką, kokie ryšiai sieja su tuo žmogumi.
Manau, šiais laikais yra daug galimybių. Kad ir psichologinė pagalbos linija, į kurią paskambinęs gali išsikalbėti, būti išklausytas ir išgirstas.
O kartais pabūti vieniems ir vienišiems irgi nėra taip jau blogai, tiesiog sunku tos būsenos išbūti, bet ji irgi gali būti apdovanojanti. Viskas priklauso nuo aplinkybių, apie kokį vienišumo ir vienatvės pobūdį bei aplinkybes mes kalbame.
Tad mano linkėjimas būtų pajausti save, savo poreikius ir, jeigu ši vienatvė kankina, pasinaudoti visomis įmanomomis galimybėmis. Galbūt mirksnis ekranėlyje neišeinant iš namų tokiais atvejais yra lengviau prieinamas nei susiruošimas išeiti į viešumą ir ką nors užkalbinti gyvai.
„Tinder dates“ premjera. Lapkričio 18, 19 ir gruodžio 27, 28 d. 18 val. 30 min. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre. vaidina: Gintarė Latvėnaitė, Kirilas Glušajevas, Božena Aleksandrovič, Inga Šepetkaitė, Greta Šepliakovaitė, Adelė Šuminskaitė, Povilas Adomaitis, Šarūnas Januškevičius, Petras Šimonis, Tomas Šečkus.
