Skambėjo George'o Gershwino „Cuban Ouverture“ ir Steve'o Reicho kūriniai: „Marimba phase“, „Nagoya marimbas“ ir Kvartetas dviem marimboms ir dviem fortepijonams.
Klausytojai žaidimo erdvėje
Aristotelio „Nokomacho etikoje“ sugebėjimą žaisti, vadinamąją eutrapelia, vaizduoja kaip gražų žmogiškumą išreiškiantį idealą. Tai harmoningo žmogaus pavidalas, gebančio derinti betarpišką linksmumą, gebėjimą pasišaipyti su „rimtuolio“ kauke užsimaskavusio, negebančio gyvenime justi žaismės.
Tasai niekina žaidimą nesuprasdamas, kad jis žmogui reikalingas kaip oras, poilsis. Net bažnyčios Tėvas Augustinas sakęs, kad net didžiausias išminčius retsykiais privalo atpalaiduoti „savo aštraus proto įtampą“. Ir kurdamas ar atkurdamas partitūrą muzikas siekia pasiekti tokį meistriškumo lygmenį, kad prie instrumento pajustų žaidžiančio ir kitus tuo kerinčio žmogaus realiją.
Mitinis Dionisas žaidžia spalvotais žaislais, iš kurių ir sukurtas pasaulis. O Valdovų rūmų scenoje pagal kompozitoriaus minimalisto Stevo Reicho pasiūlytas taisykles garsu, ritmu, tembrais „žaidė“ atlikėjai, į vyksmą siūlydami įsijungti klausytojams.
Tokią mintį patvirtino koncerto pabaigoje atlikėjų drauge su publika sukurtas žaismingas ritminės muzikos epizodas, įtraukęs klausytojus į nuotaikingą suokalbį – visi sutartinai plojo sudėtingą ritminę struktūrą. Tai buvo geriausia girdėtos muzikos šifruotė.
Minimalizmo žaismė
Minimalizmas – vienas paskutiniųjų XX a. viduryje atsiradęs originalus toninės kompozicijos stilius. Jo nuolatinis pulsas, trumpi pasikartojantys fragmentai, priebalsių tonacijos ir laipsniškos harmoninės progresijos puikiai dera muziką atliekant perkusiniais instrumentais. Klausytojai girdėjo S. Reicho kūrinius atliekamus marimbų dueto: „Marimba phase“ ir „Nagoya Marimbas“. Klausytojams tai buvo įdomu.
Žmonės grožį randa dalykuose, kuriuos galime suprasti... Tačiau minimalistiniame mene, kai girdi kažką labai paprasto, grožį suprasi tik pajutęs suvokti išgirdęs visą garsinę sistemą. Pats kompozitorius savo muzikoje įkūnytą, atrodytų, begalinį judėjimą yra pavadinęs „pulsuojančia muzika“, „transo muzika“, moduline, net hipnotizuojančia muzika. Gal todėl jo kūriniai tokie populiarūs?
Svarbiausia – psichologinis nusiteikimas
S. Reichas siekė pateikti garso, ritmo procesą. Viskas sukonstruota, nėra improvizacijos. Garsiniai moduliai keitė vienas kitą, ir atlikėjai, kartais ir nukrypdami nuo ritmiškai stabilaus judėjimo, gebėjo sukurti ne tik pulsuojantį peizažą, bet ir vedė į hipnotišką erdvę.
Manau, kiek pristigo kompozitoriaus nurodomo dinaminės įvairovės (ypač „Nagoya Marimbas“). To lengvesnio žaidybinio nusiteikimo kiek pristigo atliekant S. Reicho Kvartetą. Tačiau reikalavimai būtų pertekliniai prisiminus, kad tai nebuvo nuolat kartu repetuojantis kolektyvas.
Tarptautiniuose konkursuose tituluotų pianistų Leonardo Colafelice ir Pauliaus Andersseno dueto atlikta Gershwino „Cuban Ouverture“ perteikė amerikiečių kompozitoriaus muzikos dvasią. Pradžioje vadinta „Rumba“ simfoniniam orkestrui jungia dominuojančius Karibų ritmus.
Fortepijonais reikėjo atkurti platų Kubos muzikos instrumentinių spalvų ir ritmų spektrą. Tai buvo nelengvas uždavinys pianistas. Tačiau publika entuziastingai dėkojo jauniems atlikėjams už patirtą dar negirdėtos Lietuvoje muzikos siautulį.
Kiekviena šio festivalio programa intriguoja atlikėjais ir programos sumanymu.
