Šiandien Juozo Miltinio, Donato Banionio, Vaclovo Blėdžio, Eugenijos Šulgaitės, Reginos Zdanavičiūtės ir kitų Panevėžio teatro legendų vardai yra įrašyti į Lietuvos kultūros aukso fondą. Tačiau mažai kas žino, nuo ko viskas prasidėjo, kaip gyveno Panevėžio teatro įkūrėjai pirmaisiais kūrybos metais, kaip jie tapo aktoriais, kaip išgyveno Antrąjį pasaulinį karą ir tai, kaip susiformavo jų puoselėtas teatras, kurį jie laikė savo meno šventove ir sala, kurioje jie rasdavo prieglobstį nuo išorės politinio spaudimo, kultūrinės nykumos, finansinio nepritekliaus.
Ši Panevėžio teatro pradžių pradžios istorija apipinta daugybe mitų ir legendų. Pasakojama, kad į Panevėžį atvykę jaunieji aktoriai ir jų mokytojas Juozas Miltinis buvo apgyvendinti Marijonų gatvės vienuolyne, kur jie iš tikrųjų ėmė gyventi kaip tikri meno vienuoliai – visiškai atsidavę menui ir nuolatiniam mokymuisi, neturėdami teisės kurti šeimų, bendrauti su išoriniu pasauliu, linksmintis. Viskas buvo bendra – gyvenamoji vieta, maistas, pinigai, visi vargai ir džiaugsmai. Ne visi tai atlaikė, bet tie, kam pavyko, tapo legendomis.
Spektaklio kūrėjai nutarė pažvelgti į tuos sunkius teatro kūrimosi laikus ir pakviesti žiūrovus kartu patyrinėti mitą apie jaunus, aistringus idealistus, pasirengusius paaukoti savo gyvenimus vardan didžiojo meno, kurį jie laikė pasaulio esmėtyros sala. Sala, kurios nėra. Sala, kurią jie pasiaukodami kūrė tam, kad neprapultų, nepaskęstų juos slėgusioje ir smaugusioje buities realybėje.
Su režisieriumi Aleksandru Špilevoj spektaklį kartu kuria scenografijos ir kostiumų dailininkė Ugnė Tamuliūnaitė, šviesų dailininkas Vilius Vilutis, kompozitorius Mantvydas Leonas Pranulis, vaizdo projekcijų autorius Dinas Marcinkevičius, choreografas Marius Pinigis, Panevėžio muzikinio teatro orkestras ir jo dirigentas bei muzikos vadovas Martynas Bražas, Juozo Miltinio dramos teatro aktoriai.
