Savo mokinei Kamilei Balabonaitei vakarietišką pavardę scenos pasirodymams lengva ranka „prilipdė“ ją vokalo paslapčių mokęs profesorius Vladimiras Prudnikovas, ir pseudonimas sėkmingai prigijo. Šią vasarą Kamilės Bonté vardas jau švietė „Bohemos“ afišose Vienoje vykstančiame Klosternoiburgo operos festivalyje, kuris savo pastatymus kasmet rodo istorinių kaizerio rūmų kieme po atviru dangumi.
– Kokie keliai nuvedė jus į „Bohemos“ spektaklius Austrijoje?
– Žinodama, kad manęs laukia Mimi debiutas „Bohemoje“ LNOBT scenoje, prieš metus išdrįsau nuskristi į Vieną, kur dalyvavau perklausoje kartu su dešimtimis kitų sopranų. Kai mane atrinko, žiemą dar kelis kartus skridau padirbėti su dirigentu Christophu Campestrini.
Tai buvo pirmasis mano kūrybinis darbas užsienyje. Aišku, kad slėgė didelė atsakomybė: pusantro mėnesio repeticijų, po to turėjau dainuoti 12 spektaklių. Bet taip išėjo, kad visų jų man padainuoti nepavyko, nes koją pakišo COVID-19: susirgau likus savaitei iki premjeros, lovoje teko praleisti dvi savaites. Iki tol nebuvau susidūrusi su koronavirusu, bet gyvenimas grąžino į skaudžią realybę pačiu netinkamiausiu tam laiku.
Buvo sunku psichologiškai: juk prieš tai mėnesį sunkiai dirbau repeticijose, tikėjausi, kad ši premjera taps mano karjeros atspirties tašku. Ir staiga supranti, kad nieko nebegali padaryti, tik laukti. Stengiausi nepasiduoti blogoms emocijoms, džiaugiausi turėdama ryšį su savo „palaikymo komanda“ – šeima, artimaisiais. Taip pat jaučiau didelį visos festivalio kūrybinės komandos rūpestį. Tikrai nesijaučiau likusi viena svetimoje šalyje.
– Ar išliko ryšių su Austrija? Galbūt sulaukėte kvietimų į kitus pastatymus Europoje?
– Ryšių tikrai liko, tačiau kitą vasarą Klosternoiburgo operos festivalis ketina statyti Giuseppe's Verdi „Don Karlą“. Į dramatinio soprano repertuarą, kuriam priskiriama šios operos Elizabetės partija, kol kas dar nenoriu skubėti. Turėjau svajonę padainuoti Mimi ir ją įgyvendinau, o kiti svajonių vaidmenys dar turės palūkėti.
Visgi Viena man tampa tarsi antri namai, nes žadu grįžti į Austrijos sostinę ateinantį kovą. Turiu kvietimą dainuoti Mieczysławo Weinbergo operoje „Idiotas“, kurią „MusikTheater an der Wien“ repertuarui statys lietuviams gerai pažįstamas režisierius Vasilijus Barchatovas.
– Kur įsivaizduojate tolesnę karjerą – Lietuvoje ar užsienyje? Regite save nuolat dirbančią užsienietiškoje trupėje?
– Ilgam laikui išvažiuoti nenorėčiau, tik vienam kitam pastatymui. Anksčiau galvojau, kad galėčiau gyventi kažkur kitur, bet Austrijoje praleistų dviejų su puse mėnesių užteko suprasti, kad mano tikrieji namai bus čia, Lietuvoje, kur šeima ir draugai.
Labiau noriu man artimus žmones apkabinti ir matyti gyvai, o ne telefono ekrane. Nors užaugau Jonavoje, o didžiąją studijų laikotarpio dalį praleidau Kaune, iš tiesų visada norėjau gyventi Vilniuje.
– Ar turite širdies draugą?
Taip, širdies draugą turiu. Jis taip pat operos dainininkas – baritonas Arminas Skirvainis. Džiaugiuosi, kad jau turėjome galimybę LNOBT drauge pasirodyti operoje „Bohema“, o ateityje, manau, sukursime ir daugiau galimybių žiūrovams mus išgirsti kartu.
– Artėja „Dievo avinėlio“ premjera. Ar anksčiau turėjote artimesnių pažinčių su moderniąja opera?
– Ne, mano repertuare dominavo klasikinė muzika. Pirmąkart atsivertus „Dievo avinėlio“ klavyrą net nesupratau, nuo ko pradėti ir kaip išmokti savo partiją... Tačiau pasitelkus didelį norą, sunkų darbą ir metronomą, viskas tampa įmanoma.
Džiaugiuosi, kad galiausiai visi atlikėjai pradėjome mėgautis šia opera, kurios muzika tikrai labai įvairialypė. Su kolegomis netgi juokavome, jog ji primena kino filmo garso takelį.
– Premjeros žanras – opera-baletas, taigi galima nujausti, kad dauguma scenos judesio užduočių spektaklyje teks profesionaliems šokėjams. O dainininkams ar tenka pajudėti?
– Atrodo, kad to judesio nedaug, tačiau kai muzikinė medžiaga tokia sudėtinga ir į ją reikia sukoncentruoti visą savo dėmesį, tai veikti būna ką. Yra spektaklyje tokių epizodų, kuriuose muzikos ir judesio tempai išsiskiria.
– Ką patartumėte būsimiems „Dievo avinėlio“ žiūrovams?
– Perskaityti Rimanto Šavelio romaną ar bent jau kūrinio siužetą, kad būtų lengviau suvokti, kas vaizduojama scenoje. Mano veikėja Gabija – žuvusio partizano Kvedaro našlė – turi pasirinkti: gyventi pavojuje ir nežinioje ar vardan saugesnio gyvenimo ištekėti už nemylimo žmogaus.
Kaip ir „Dievo avinėlio“ veikėjams, mums neretai tenka priimti savo sunkius, gyvenimą keičiančius sprendimus, todėl daug ką šis kūrinys privers susimąstyti.
